VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS m.

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS. T. 22. VILNIUS, 2003 143 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos mokslų akademija VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. Straipsnyje, daugiausia remiantis kunigų asmens bylų anketomis ir suvestiniais kunigų paskirstymo sąrašais, nustatytas bendras kunigų kontingentas, jo administravimas atsižvelgiant į tikinčiųjų tautybę ar ją ignoruojant. Iškeliami administravimui darę įtaką tautinio sąjūdžio ir rusų politikos veiksniai. Atskleidžiama tautinė kunigų sudėtis, jų geografinė ir luominė kilmė, mokamos kalbos, daugiau ar mažiau sąlygoję sielovados darbą ir tautinius santykius daugiatautėje Vilniaus vyskupijoje. ĮVADAS. Vilniaus vyskupijos katalikų sudėtis buvo daugiatautė. Dėl to vyskupijos vadovybei iškilo daug papildomų rūpesčių. Iš jų svarbiausi ar sielovados darbui toliau vartoti istorinės lietuvių tautos (bajorų) lenkų kalbą, ar, vadovaujantis Katalikų Bažnyčios modernėjimo nuostatomis, taikytis dar ir prie kur kas gausesnės baltarusių (tuomet jie dar neturėjo tautinės savimonės ir savo kalbą vadino paprastąja) ir lietuvių liaudies. Šio straipsnio uždavinys nustatyti, koks buvo vyskupijos kunigų tautinis kontingentas, ar jis atitiko visų katalikų tautinę sudėtį ir kaip vyskupijos vadovybė, veikiama rusų politikos, dvasininkus administravo. Be to, svarbu nustatyti, ar pačių kunigų geografinė ir socialinė kilmė, kalbų mokėjimas buvo palankūs jų sielovados misijai. Šiuos klausimus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gvildeno lietuvių ir lenkų poleminė publicistika, laikraščių informacija. Visais šiais atvejais buvo tenkinamasi vien fragmentiškais pavyzdžiais, dažnai juos suabsoliutinant, sumenkinant ar net iškraipant. Beje, šios informacijos atmesti nemanome, bet ketiname ją vertinti lygindami su kur kas patikimesniais šaltiniais, nes atskirų mokslinių tyrinėjimų, mokslinės literatūros kol kas neturime. Tiesa, yra vertingų statistinių tyrinėjimų bendresne tema apie vyskupijoje gyvenusių tautų ir konfesijų dydį, jų santykių kitimą, geografinį ir luominį pasiskirstymą. Iš lietuvių autorių visų pirma minė-

144 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *2 tini Petras Klimas ir Albinas Rimka 1, o iš lenkų Vlodzimiežas Vakaras (Wakar) ir Janas Čekanovskis (Czekanowski) 2. Tam tikrus pėdsakus šiuose jų darbuose paliko politinis angažuotumas, sąlygojamas atsikuriančių Lietuvos ir Lenkijos valstybių politinių vizijų, ypač teisių į tam tikras teritorijas argumentavimo. Vis aštrėjant parapijų katalikų ir jose dirbančių kunigų tautybės suderinamumo problemai, 1908 m. naujai paskirtasis vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius pats ar pastūmėtas rusų administracijos nurodė vyskupo kanceliarijai ir visiems dekanams pakeisti kunigų įskaitos dokumentus: vietoj tarnybinių formuliarų (tarnybos lapų) įvesti naujos formos tarnybos lapus individualias anketas. Jos nuo formuliarų daugiausia skyrėsi tuo, kad šalia seniau reikalautų duomenų vardo, pavardės, gimimo datos ir vietos, išeito mokslo, mokymosi seminarijoje laiko, įšventinimo kunigu datos, kunigavimo vietų ir laiko, dar reikėjo pažymėti savo tautybę ir mokamas kalbas. Formuliarą turėdavo pasirašyti pats kunigas arba jo dekanas. Anketose jokių parašų nėra, taip pat ne visada aišku, ar ją užpildė kunigas, ar dekanai bei jų padėjėjai, ar vyskupo kanceliarijos raštininkai. Tačiau visiškai aišku, kad anketos duomenys apie tautybę ir kalbas autentiški. Šios kunigų asmens bylos su anketomis buvo saugomos vyskupijos valdytojo raštinėje. Dabar viena šių bylų dalis yra patekusi į Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau LVIA) Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurijos fondą (f. 694), kita į Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyno (toliau MAB) tokio pat pavadinimo fondą (f. 318). Šiame straipsnyje panaudojome bene visas, be jokios atrankos, bylas iš LVIA, tai yra apie 46 % visų buvusių bylų. Jų anketos, rodos, pakankamai atspindi mums rūpimus santykinius duomenis apie kunigų tautybę, kilmę ir kalbų mokėjimą. MAB esančių bylų nepanaudojome ne tiek dėl didesnių laiko sąnaudų, kiek dėl to, kad šis didelis fondas galutinai tvarkyti nebaigtas, jų bylų aprašai kartotekoje nesuskirstyti teminiu požiūriu. Visų vyskupijos kunigų tautybei bei jų pasiskirstymui nustatyti yra du išsamūs kunigų sąrašai. Juose įrašyti parapijų pavadinimai, tikinčiųjų skaičius ir, jeigu tarp jų yra lietuvių, tai ir šių skaičius. Tolesnėse skiltyse randame kunigų pavardes, einamas pareigas ir tautybę. 1 K.Werbelis [P.Klimas], Russisch Litauen. Statistisch ethnographische Betrachtungen, Stuttgart, 1916; P.Klimas, Mūsų kovos dėl Vilniaus 1322 23 1922 23, Kaunas, 1923; A.Rimka, Lietuvos ūkis. Statistiniai tyrinėjimai, 2 leid., Kaunas Vilnius, 1922 (pirmas leidimas išėjo 1918 m. pavadinimu Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą ). 2 W.Wakar, Rozwój terytorialny narodowości polskiej, cz. 3: Statystyka narodowościowa kresów wschodnich, Kielce, 1917; J.Czekanowski, Stosunki narodowościowo-wyznaniowe na Litwie i Rusi, Lwów, 1918.

*3 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 145 Visiškai aišku, kad svarbiausias pirmojo sąrašo 3 šaltinis buvo kunigų anketos, užpildytos 1908 m. ir vėliau. Sąrašas rašytas rusiškai, t. y. taip, kaip reikalavo rusų administracija (galbūt jai ir skirtas). Tačiau paradoksalu, kad vyskupijos valdytojas pasirašė lenkiškai: K.Michalkiewicz Bp ir pažymėjo 1934 m. sausio 2 d. datą. Iš tikrųjų šis dvasininkas, kaip rodo santrumpa Bp, t.y. biskup vyskupas, tikrai tuomet buvo vyskupas sufraganas. Vadinasi, kažkokiam reikalui jis pasirašė seną, archyvinį, sąrašo egzempliorių. Tikrajai datai nustatyti yra svarbios pastabos, kada kuris klebonas pateikė duomenis apie savo parapijiečius lietuvius. Pirmosios ir paskutinės šių pastabų datos 1908 m. lapkričio 19 d. ir 1914 m. kovo 31 d. Vadinasi, sąrašas datuotinas 1914 metais. Antras panašus sąrašas 4 sudarytas vėliau, nes rašytas vokiškai, t.y. vokiečių okupacijos metais. Dauguma atvejų nurodomas tapatus parapijiečių ir lietuvių skaičius rodo, kad šis sąrašas rėmėsi 1914 m. sąrašu, bet tikslino naujais kunigų administravimo rezultatais. Tikslesnę šio, matyt, vokiečių administracijai pateikto sąrašo datą vėlgi galime suvokti iš jo turinio. Sąraše yra visi senieji (1914 m.) vyskupijos dekanatai, tarp jų ir Dysnos bei Vileikos. Šią visą teritoriją vokiečių kariuomenė užėmė tik 1918 m. 1919 m. vokiečių administracijos Lietuvoje nebebuvo. Tad šis, antrasis, sąrašas datuotinas 1918 m. Bendram katalikų pasiskirstymui pagal tautybes nustatyti naudojomės ne tiek minėtąja literatūra, kiek tiesiogiai 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo publikacijomis. VYSKUPIJOS KATALIKŲ TAUTINĖ SUDĖTIS. Minėtuose statistiniuose tyrinėjimuose daug dėmesio kreipiama į visų Vilniaus ir Gardino gubernijų gyventojų tautinę bei konfesinę sudėtį, tačiau atskirai katalikų tautinė sudėtis nenagrinėjama. Pastarajam reikalui imame 1897 m. surašymo duomenis. Tiesa, jiems politinio tendencingumo nestinga, tačiau vis dėlto jie kur kas patikimesni, negu 1909 m. policijos surinkta gyventojų statistika numatomam zemstvų įvedimui pagrįsti. Juolab kad pastarojoje baltarusiai ir ukrainiečiai katalikai priskirti prie kitų tikybų rusų. 3 MAB, f. 318, b. 23080, l. 1 16. 4 MAB, f. 44 (Vilniaus metropolijos kurijos fondas), b. 24, l. 1 14.

146 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *4 1 lentelė. Vilniaus vyskupijos katalikų pasiskirstymas tautybėmis 1897 m. Gubernijos, apskritys ir Iš viso Iš jų procentais miestai katalikų lietuvių lenkų baltarusių kitų Vilniaus gubernija Vilniaus m. 56964 5,3 83,3 7,8 3,6 Visi kiti miestai 10336 4,3 47,9 42,3 5,5 Ašmenos aps. 130105 6,6 2,7 89,6 1,1 Dysnos aps. 64572 1,1 7,0 91,5 0,4 Lydos aps. 126409 14,0 6,5 79,4 0,1 Švenčionių aps. 132513 43,6 6,8 49,4 0,2 Trakų aps. 169309 69,7 12,9 17,2 0,2 Vileikos aps. 64763 0,2 6,8 92,9 0,1 Vilniaus aps. 180878 40,2 13,9 45,6 0,3 Iš viso 935849 29,8 13,8 55,8 0,6 Gardino gubernija Gardino m. 8695 0,3 18,3 77,0 4,4 Visi kiti miestai 36686 0,1 28,4 66,8 4,7 Balstogės aps. 81140 67,2 32,0 0,8 Bielsko aps. 56094 89,3 3,8 6,9 Brastos aps. 10309 48,2 1,6 50,2 Gardino aps. 47099 6,0 9,4 84,3 0,3 Kobrino aps. 4576 77,0 3,0 20,0 Pružanų aps. 10443 0,2 16,1 80,5 3,2 Slanimo aps. 22071 1,1 11,4 86,8 0,7 Sokulkos aps. 67917 0,1 0,7 99,1 0,1 Valkavisko aps. 41489 6,3 93,3 0,4 Iš viso 386519 0,8 40,4 55,3 3,5 Iš viso vyskupijoje 1322368 21,4 21,6 55,6 1,4 Lentelė sudaryta remiantis: Первая всеобщая перепись населения Российской империи, 1897 г., С. Петербург, 1904, т. 4, тетр. 3: Виленская губерния, табл. 14: т. 11: Гродненская губерния, табл. 14. Vilniaus vyskupijos katalikų tautinę sudėtį rodo 1 lentelė. Iš jos matyti, kad vienose apskrityse katalikų daug, o kitose mažai. Ten, kur jų mažai gausiausią apskrities konfesiją sudarė stačiatikiai, pavyzdžiui, Dysnos ir Vileikos apskrityse. Gardino gubernijoje katalikai santykiškai vyravo tik Sokulkos apskrityje, o Balstogės apskrityje jų būta apie pusę visų gyventojų. Iš viso katalikų Vilniaus gubernijoje rasta 58,8%, Gardino gubernijoje tik 24,9%. Nuo katalikų procento priklausė ir jų luominė sudėtis. Tose apskrityse, kuriose katalikai vyravo, visada pagrindinę jų dalį sudarė valstiečiai, t.y. svarbiausia luominiu požiūriu nedeformuotos katalikų bendruomenės dalis. Ten, kur katalikų buvo mažuma, reiškė, jog valstiečiai daugiau-

*5 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 147 sia priklausė kitatikiams. Vietoj jų neproporcingai daug buvo bajorų ir miestiečių, priklausiusių lenkų tautybei. Apskritai santykiškai daugiausia lenkų katalikų buvo Vilniuje ir kituose šios gubernijos miestuose. Tačiau Gardino gubernijos miestuose jų gyveno kur kas mažiau. Iš visos Vilniaus vyskupijos išsiskyrė Balstogės, Bielsko ir Kobrino apskritys, kuriose katalikai lenkai vyravo, pirmosios dvi apskritys šliedamosi prie Lenkijos Karalystės, ištisinio lenkų tautos arealo. Katalikai lietuviai Vilniaus vyskupijoje daugumą sudarė tik Trakų apskrityje, po 40 ir daugiau procentų Švenčionių ir Vilniaus apskrityse. Jų santykiškai daugiau kaip lenkų gyveno Lydos ir Ašmenos apskrityse, bet žymiai mažiau Dysnos ir Vileikos apskrityse. Gardino gubernijos septyniose apskrityse lietuviai nesudarė nė pilno visų katalikų procento. Daugiausia katalikų lietuvių būta Gardino apskrityje iš viso 2822, tai Druskininkų, Gožės ir Pariečės parapijos. Slanimo apskrityje lietuvių suskaičiuota 241; jie kompaktiškai gyveno Zietelos parapijoje. Daugumą Vilniaus vyskupijos katalikų sudarė baltarusiai, bet jie buvo išsidėstę netolygiai. Trakų apskrityje jų buvo bent 4 kartus mažiau nekaip lietuvių, bet pastaruosius šiek tiek pralenkė Švenčionių ir Vilniaus apskrityse. Net apie 80 99% baltarusių gyveno Dysnos, Lydos, Vileikos, Gardino, Pružanų, Slanimo, Sokulkos ir Valkavisko apskrityse. Brastos ir Kobrino apskrityse didelį procentą sudarė katalikai ukrainiečiai. Marga vyskupijos katalikų tautinė sudėtis reikalavo, kad kunigai, dirbantys sielovados darbą, būtų specialiai pasirengę, o vyskupijos administracija sumaniai administruotų. 2 lentelė. Vilniaus vyskupijos kunigų pasiskirstymas dekanatuose tautybėmis 1914 ir 1918 m. Gubernija ir apskritis Dekanatas Metai Kunigų Iš jų iš viso lietuvių lenkų baltarusių kitų Vilniaus gubernija Vilniaus aps. Vilniaus m. 1914 69 23 45-1 1918 61 25 35 1 - Vilniaus 1914 14 5 9 - - apylinkių* 1918 17 7 10 - - Vilniaus aps. 1914 14 6 8 - - 1918 13 4 9 - - Giedraičių 1914 15 15 - - - 1918 16 16 - - - * Vilniaus apylinkių parapijos Nemenčinė, Sužionys, Sudervė, Maišiagala, Musninkai, Kernavė, Čiobiškis, Verkiai (Kalvarijos), Riešė ir Naujoji Vilnia buvo pavaldžios Vilniaus vicedekanui.

148 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *6 2 lentelės tęsinys Gubernija ir apskritis Dekanatas Metai Kunigų Iš jų iš viso lietuvių lenkų baltarusių kitų Vilniaus gubernija Ašmenos aps. Ašmenos 1914 15 1 13 1-1918 12 2 10 - - Vyšniavo 1914 21 7 13 1 1918 20 9 10 1 Dysnos aps. Dysnos 1914 17 7 8 1 1 1918 17 6 9 2 Lydos aps. Lydos 1914 18 5 13 1918 17 5 12 Rodūnios 1914 21 15 4 2 1918 23 14 7 2 Švenčionių aps. Švenčionių 1914 25 22 3 1918 25 22 2 1 Svyrių 1914 14 4 9 1 1918 13 3 9 1 Trakų aps. Trakų 1914 25 22 3 1918 26 21 5 Merkinės 1914 27 26 1 1918 23 22 1 Vileikos aps. Vileikos 1914 12 12 1918 12 12 Užnerio 1914 12 4 8 (Užvileikio) 1918 10 3 7 Iš viso gubernijoje 1914 319 162 149 6 2 1918 305 159 138 8 % 1914 100,0 50,8 46,7 1,9 0,6 1918 100,0 52,1 45,3 2,6 Gardino gubernija Balstogės aps. Balstogės 1914 37 4 30 2 1 1918 28 3 22 3 Bielsko aps. Bielsko 1914 25 4 20 1 1918 25 4 19 2 Brastos aps. Brastos 1914 7 1 6 1918 9 2 7 Gardino aps. Gardino 1914 27 6 19 2 1918 25 4 19 2 Kobrino aps. Kobrino 1914 3 2 1 1918 3 2 1 Pružanų aps. Pružanų 1914 7 1 4 2 1918 7 1 4 2 Slanimo aps. Slanimo 1914 10 4 5 1 1918 10 3 6 1

*7 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 149 2 lentelės tęsinys Gubernija ir apskritis Dekanatas Metai Kunigų Iš jų iš viso lietuvių lenkų baltarusių kitų Gardino gubernija Sokulkos aps. Sokulkos 1914 25 3 21 1 1918 24 3 20 1 Valkavisko aps. Valkavisko 1914 18 3 14 1 1918 19 5 13 1 Iš viso gubernijoje 1914 159 26 121 10 2 1918 150 25 112 12 1 % 1914 100,0 16,3 76,1 6,3 1,3 1918 100,0 16,7 74,7 8,0 0,6 Iš viso vyskupijoje 1914 478 188 270 16 4 1918 455 184 250 20 1 % 1914 100,0 39,3 56,6 3,3 0,8 1918 100,0 40,4 55,0 4,4 0,2 Lentelė sudaryta remiantis Vilniaus vyskupijos dekanatų, parapijų ir kunigų sąrašais, nurodant kunigų tautybę, MAB, f. 318, b. 23080, l. 1 16; MAB, f. 44, b. 24, l. 1 14. KUNIGŲ PASKIRSTYMAS. Nustatyti šį paskirstymą ir jo sąsajas su tikinčiųjų tautine sudėtimi padės 2 lentelė, kurioje fiksuota 1914 1918 m. padėtis. Palyginus šios ir 1 lentelės duomenis matyti, kad vyskupijoje vienam kunigui vidutiniškai teko Vilniaus gubernijoje apie 2930, o Gardino 2430. Reikia turėti omenyje, kad Vilniuje, vyskupijos centre, kunigų koncentracija buvo didesnė nekaip vidutiniškai kaimiškose parapijose. Gardino gubernijoje kunigų santykiškai buvo daugiau todėl, kad katalikų parapijos buvo mažesnės. Tokia vyskupijos kunigų tautinė sudėtis ir jų paskirstymas 1914 1918 m. susidarė per keletą dešimtmečių. Vienas svarbiausių šio vyksmo variklių buvo tautinio atgimimo sąjūdis ir žemutinių visuomenės luomų reikšmės Bažnyčioje kilimas. Pirmuosius nepasitenkinimo dėl tradicinio kunigų administravimo faktus randame lietuvių spaudoje. Antai jau 1883 m. Aušra rašė, kad Vilniaus vyskupijos vyresnybė, norėdama sulenkinti lietuvius ano krašto, siunčia kunigus lietuvius į gudiškas parakvijas, o lenkus į lietuvių užgyventas 5. Iš esmės lygiai tą patį, tik labiau detalizuodamas kartojo Varpas. 1900 m. jo vedamajame straipsnyje Jonas Vileišis konkrečiai įvardijo, kad Vilniaus vyskupas Steponas Zverovičius (Zwierowicz) kunigus lietuvius skiria į Gardino guberniją ar apskritai į nelietuviškas parapijas, o kunigus lenkus, kurie lietuviškai nesupranta, į lietuviškas parapijas 6. Buvę sudarinėjami net kunigų litvomanų, nega- 5 Girdėjom, jogei Lietuwei Trakū paw., Auszra, 1883, Nr. 1, p. 51. 6 Berželis [J.Vileišis], Musų vyskupai, Varpas, 1900, Nr. 5, p. 50.

150 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *8 linčių dirbti lietuviškose parapijose, sąrašai. Spaudoje nurodomos šių kunigų, iškeltų iš lietuviškų parapijų, pavardės. Jų būta daug 7. Apibendrinančia forma šitai aprašyta ir 1906 m. lietuvių skunde popiežiui bei visiems kardinolams 8. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai, Vilniaus žinios ėmė nurodinėti konkrečias lietuviškas ir mišrias parapijas, kurioms reikalingi kunigai lietuviai. Buvo rastos 26 tokios parapijos 9. 1906 m. Jono Basanavičiaus sumanymu Vilniuje susikūrė Sąjunga pagrąžinimui tiesų lietuviškai kalbai Rymo katalikų bažnyčiose Lietuvoje (toliau Sąjunga). Jos veikla išsiplėtė. Sąjunga ėmė daryti įtaką rusų periodinei spaudai ir vyriausybei. Nuo 1908 m. dienraščiai Slovo (Žodis), Novoje vremia (Naujasis laikas) išspausdino straipsnių apie lietuvių katalikų padėtį Vilniuje ir Trakų apskrityje 10. Į šiuos straipsnius dėmesį atkreipė Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktorius Aleksejus Charuzinas 11, kuris vyskupijos valdytoją K.Michalkevičių paprašė pasiaiškinti 12. K.Michalkevičius atsakė, kad šiam reikalui ištirti Trakų apskrityje sudarė mišrią lietuvių ir lenkų komisiją, pirmininkaujamą Antano Smetonos. Anot vyskupijos valdytojo, Vilniuje lietuviai jau turį 13 savo kunigų ir atskirą bažnyčią, be to, visose mišriose Trakų apskrities parapijose klebonais dabar skiriami vien lietuviai 13. K.Michalkevičiui A.Charuzino raštas buvo dvigubai nemalonus. Pirma, kaip viešas civilinės valdžios kišimasis į Bažnyčios reikalus. (Rusijoje tai buvo įprasta, nes laikyta, kad vyskupijos administracija tėra visos rusų administracijos sudedamoji dalis.) Antra, valdytojas nebegalėjo vien- 7 Mokytojo Juozo Kairiūkščio rankraštis apie lietuvių kalbos vartojimą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, 1912 m., MAB, f. 255, b. 149, l. 31, 33 34. 8 Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose. De lingua polonica in ecclesiis Lithuaniae, Kaunę- Caunae, 1906, p. 15. 9 Adomavietis [S.Stakelė], Kame Vilniaus vyskupystėje ir dėl ko lietuviai yra ištautėjimo pavojuje, Vilniaus žinios, 1905 03 08(21), Nr. 62. Autorius išvardijo šias parapijas: Kernavės, Sudervės, Nemenčinės, Verkių (Kalvarijų), Videniškių, Karvio, Užuguosčio, Vievio, Rykantų, Kazokiškių, Kietaviškių, Eišiškių, Šalčininkų, Beniakainių, Lazūnų, Subatninkų, Žubalaičio, Voverio, Žirmūnų, Geranainių, Kauleliškių, Trakelių, Dieveniškių, Surviliškių, Gervėčių ir Ikaznės. Ligi 1914 m. į 18 šių parapijų jau buvo paskirti kunigai lietuviai. 10 Беспорядки в костелах Вильна, Слово, 1908 10 28 (11 10), 603; Проф. Филевич, На русском Западе, Новое время, 1909 01 07, 11790. 11 A.Charuzinas jau rodė palankumą lietuvių spaudos legalizavimui. Tuomet jis buvo Vilniaus generalgubernatoriaus Piotro Sviatopolko-Mirskio kanceliarijos vedėju. 1903 m. pradžioje jį akademikas Vladimiras Lamanskis, protestavęs prieš lietuvių spaudos draudimą, supažindino su kun. Juozu Ambrozevičiumi (Ambraziejumi), vėliau veikliu minėtosios lietuvių Sąjungos nariu. 12 A.Charuzino 1909 01 11 raštas K.Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2884, l. 9. 13 K.Michalkevičiaus 1909 01 24 atsakymas A.Charuzinui, ten pat, l. 10 14.

*9 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 151 valdiškai administruoti kunigų. Beje, K.Michalkevičius, nieko nežinodamas apie seną A.Charuzino ir suspenduoto kunigo J.Ambrozevičiaus pažintį, primygtinai apibūdino jį, kaip lietuvių veikėją, neigiamai. Vengdamas visos atsakomybės dėl opaus kunigų administravimo, K.Michalkevičius 1909 m. vasario 18 19 d. Vilniuje sušaukė vyskupijos dvasininkų suvažiavimą lenkų lietuvių ginčams sureguliuoti. Plenariniame posėdyje nutarta, kad mišrių parapijų kunigai turi mokėti ir lietuvių, ir lenkų kalbas. Nesusipratimams spręsti buvo sudaryta nuolatinė kunigų komisija, kurioje lietuviams atstovavo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Juozapas Kukta ir Beniakainių klebonas Alfonsas Petrulis, lenkams Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios klebonas Stanislovas Jasinskis ir buv. misionierių bažnyčios rektorius Juozapas Songinas. Komisijai pirmininkavo lenkas prelatas Janas Kurčevskis. Teisę nesusipratimams Vilniuje spręsti pasiliko pats K.Michalkevičius. Per suvažiavimą buvo surašytos parapijos, kuriose gyveno lietuviai (nurodytas jų skaičius), ir tuo parodyta, kur reikia kunigų lietuvių. Lyg atsikirsdamas A.Charuzinui, suvažiavimas pabrėžė, kad į bažnytinius lenkų ir lietuvių ginčus jokiu būdu neturi kištis pasauliečiai 14. Deja, suvažiavimo nutarimai kunigų administravimo prasme nebuvo veiksmingi. Verta pažymėti tik vieną svarbų faktą: 1909 m. balandžio 28 d. K.Michalkevičius nurodė Vilniaus dvasinei seminarijai lietuvių kalbą įvesti kaip privalomą dalyką visiems klierikams, nepaisant tautybės skirtumo 15. Naują impulsą spręsti šį įsisenėjusį kunigų administravimo klausimą davė Apaštalų Sosto valstybės sekretoriaus kardinolo Rafaelio Merry del Valio (Val) 1906 m. spalio 13 d. (n.s.) ir 1907 m. birželio 29 d. (n.s.) dekretai, įteisinantys rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbų vartojimo religinėje katalikų praktikoje galimybę. Katalikams lietuviams buvo svarbi šių dekretų nuostata, kad tautinių mažumų grupėms parapijose turi būti leidžiama sava kalba katechizuoti, sakyti pamokslus, bendrai melstis ir giedoti. Šiuos dekretus 1909 1911 m. Lietuvoje išgarsino katalikų žurnalai Vadovas, leidžiamas Seinuose 16, ir Draugija, leidžiama Kaune 17. J.Basanavičius 1911 m. Sąjungos vardu dėl kunigų paskirstymo K.Michalkevičiui parašė kelis memorandumus 18. Matyt, buvo kreiptasi ir į A.Charuziną. 14 Suvažiavimo protokolas (be parašų) ir minėtas parapijų sąrašas, MAB, f. 255, b. 734, l. 1 2; S.S. [A.Smetona], 1909 m. lietuvių ir lenkų unija, Viltis, 1912 02 15(28), Nr. 20, 02 17 (03 01), Nr. 21. 15 Minėtas nurodymas, paskelbtas: Vilniaus vyskupijos lietuvių reikalai, Vadovas, 1909, t. 3, Nr. 10, p. 209. 16 K.Prapuolenis, Katalikiškoji lietuvių pamokslija, Vadovas, 1909, t. 3, Nr. 9, p. 73 74 (1906 10 13 dekreto publikacija). 17 Kun. Apysenis [A.Dambrauskas], Lenkiškoji katalikybė Lietuvoje, Draugija, 1911, t. 15, Nr. 59, p. 73 74 (abiejų minėtųjų kardinolo Merry del Val dekretų publikacija). 18 J.Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851 1922 m., [2 leid.], Vilnius, 1997, p. 186, 245.

152 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *10 1911 m. pavasarį A.Charuzinas vėl paprašė K.Michalkevičių paaiškinti, kodėl 1909 m. dvasininkų komisija nieko neveikia (beje, J.Kurčevskis ilgai sirgo), 22 parapijų lietuviai dar neturi savo kunigų, todėl ten pridėtinės pamaldos vyksta vien lenkiškai 19. K.Michalkevičius atsakyti delsė visą pusmetį, nes, sakėsi, A.Charuzino raštas kažkur buvo užsimetęs. Tačiau tuo metu vyskupijos valdytojas griežtai paragino komisiją ištirti padėtį Švenčionių, Vilniaus, Trakų bei Lydos apskrityse. Komisija padarė 14 išvykų, stengėsi aplankyti tas 22 parapijas. Po to A.Michalkevičius jau galėjo A.Charuzinui atsakyti, kad kunigai lietuviai paskirti į 19 parapijų ir tik trijose parapijose dar liko klebonai lenkai, nes jie turi baigti Druskininkų, Gožės ir Kernavės bažnyčių statybą 20. Kai kurie vyskupo Eduardo Ropo (von Ropp) į baltarusiškas parapijas išsiųsti lietuviai grąžinti į Lietuvą 21. Šitaip ilgainiui ligi 1914 m. susidarė tokie kunigų paskirstymo rezultatai, kuriuos matome 2 lentelėje. Iš esmės padėtis nepasikeitė ir 1918 m. Tačiau kunigų lietuvių tautybė dar nerodė, kad tose lietuviškose ir mišriose parapijose jau yra lietuviškos pridėtinės pamaldos, kad katalikai lietuviai savo kalbą vartoja religinėje praktikoje. Tačiau tai jau atskiro straipsnio tema. Kaip rodo 2 lentelė, apie 95% visų vyskupijos kunigų buvo lietuviai ir lenkai. Kunigai lietuviai absoliučią daugumą sudarė Vilniaus gubernijoje, o lenkai Gardino gubernijoje. Santykiškai daugiausia kunigų lietuvių buvo Giedraičių, Dysnos, Rodūnios, Švenčionių, Trakų ir Merkinės dekanatuose. Juose, išskyrus Dysnos dekanatą, buvo susitelkusi dauguma vyskupijos lietuvių katalikų. Palyginti daug kunigų lietuvių taip pat dirbo Vilniaus ir jo apskrities dekanatuose. Gardino gubernijoje kunigų lenkų buvo 4 5 kartus daugiau nekaip lietuvių ir pastarieji daugumos nesudarė nė viename dekanate. Kunigų baltarusių būta labai mažai, ypač turint galvoje šios tautybės tikinčiųjų skaičių. Tad jų sielovada teko rūpintis kunigams lenkams ir lietuviams 22. 19 A.Charuzino 1911 05 01 raštas K.Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 3362, l. 3 4. 20 K.Michalkevičiaus 1911 12 14 atsakymas A.Charuzinui, ten pat, l. 9 11. Kunigai lietuviai buvo paskirti į šias parapijas: Vilniaus miesto ir apskrities dekanatuose Maišiagalą ir Gervėčius, Giedraičių dekanate Dubingius, Gelvonus ir Karvį, Vyšniavo dekanate Lazūnus, Rodūnios dekanate Asavą, Butrimonis ir Eišiškes, Švenčionių dekanate Lentupį ir Strūnaitį, Svyrių dekanate Kliukščionis, Trakų dekanate Aukštadvarį, Kalvius, Kazokiškes ir Vievį, Gardino dekanate Pariečę. 21 J.Kairiūkštis, min. veik., MAB, f. 255, b. 149, l. 62. 22 Turint 2 lentelės 1914 ir 1918 m. duomenis, neatrodo, kad šie Gardino universiteto istoriko Sergejaus Toktio (Tokć) pateikti 1911 m. Gardino gubernijos kunigų skaičiai būtų patikimi: 38 lenkai, 37 lietuviai ir 34 baltarusiai (С. Токть, Католическое духовенство в

*11 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 153 Prie kitų tautybių 2 lentelėje įrašėme latvius, vokiečius ir vieną kunigą, nežinantį savo tautybės. Kunigo ukrainiečio nebūta nė vieno. Kiek parapijose ir filijose buvo kurios nors iš minėtųjų tautybių kunigų, rodo 3 lentelė. Kadangi vieną bažnyčią dažnai aptarnaudavo daugiau kaip vienas kunigas, tai jų tautybės galėjo būti skirtingos, net atitinkančios mišrią parapijiečių sudėtį. Tačiau ir šiais atvejais pirmiausia nukentėjo katalikai baltarusiai, nes vyskupijoje apie 89 97% bažnyčių neturėjo savo kunigų. 3 lentelė. Vilniaus vyskupijos bažnyčių skaičius, kuriose nebuvo nė vieno nurodytos tautybės kunigo 1914 ir 1918 m. Gubernija ir apskritis Vilniaus gubernija Dekanatas Metai Bažnyčių iš viso Bažnyčių, kuriose nebuvo nė vieno kunigo lietuvio lenko baltarusio Vilniaus aps. Vilniaus m. 1914 18 3 3 18 1918 18 3 2 17 Vilniaus 1914 12 5 5 12 apylinkių 1918 12 6 3 12 Giedraičių 1914 13 13 13 1918 13 13 13 Ašmenos aps. Ašmenos 1914 10 9 2 9 1918 10 8 2 10 Vyšniavo 1914 15 8 5 14 1918 15 6 6 14 Dysnos aps. Dysnos 1914 15 7 4 14 1918 14 8 6 12 Lydos aps. Lydos 1914 13 9 4 13 1918 13 9 4 13 Rodūnios 1914 15 2 12 13 1918 15 3 8 13 Švenčionių aps. Švenčionių 1914 18 1 14 18 1918 18 1 16 17 Svyrių 1914 12 8 4 11 1918 12 8 3 11 Trakų aps. Trakų 1914 21 3 18 21 1918 21 5 16 21 Merkinės 1914 20 1 19 20 1918 20 1 19 20 процессах формирования национального сознания крестьянского населения на белорусско-литовско-польском пограничье, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 20, Vilnius, 2002, p. 112. Beje, dar 1905 m. polemikos įkarštyje laikraštis Gazeta Polska (Nr. 85) kunigų lietuvių vyskupijoje priskaičiavo net 271, lenkų tik 78, o baltarusių nepaminėjo nė vieno (Kwestya litewska w prasie polskiej, Warszawa, 1905, p. 56.

154 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *12 3 lentelės tęsinys Bažnyčių, kuriose nebuvo nė Gubernija ir Bažnyčių Dekanatas Metai vieno kunigo apskritis iš viso lietuvio lenko baltarusio Vileikos aps. Vileikos 1914 10 10 10 1918 10 10 10 Užnerio 1914 8 3 1 8 (Užvileikio) 1918 8 6 1 8 Iš viso gubernijoje 1914 210 75 110 204 1918 209 79 102 201 % 1914 100,0 35,7 52,4 97,1 1918 100,0 38,3 48,8 96,2 Gardino gubernija Balstogės aps. Balstogės 1914 21 18 2 19 1918 20 17 2 17 Bielsko aps. Bielsko 1914 20 16 4 20 1918 20 16 3 19 Brastos aps. Brastos 1914 3 2 3 1918 4 2 4 Gardino aps. Gardino 1914 19 15 3 17 1918 19 15 3 17 Kobrino aps. Kobrino 1914 2 2 1 2 1918 2 2 1 2 Pružanų aps. Pružanų 1914 7 6 2 5 1918 7 6 3 5 Slanimo aps. Slanimo 1914 7 3 3 6 1918 7 4 2 6 Sokulos aps. Sokulkos 1914 15 12 3 13 1918 14 11 3 13 Valkavisko aps. Valkavisko 1914 16 13 4 15 1918 16 11 5 15 Iš viso gubernijoje 1914 110 87 22 98 1918 109 84 22 98 % 1914 100,0 79,1 20,0 89,1 1918 100,0 77,1 20,2 89,9 Iš viso vyskupijoje 1914 320 162 132 302 1918 318 163 124 299 % 1914 100,0 50,6 41,4 94,4 1918 100,0 51,6 39,0 94,0 Lentelė sudaryta remiantis tais pačiais šaltiniais, kaip ir 2 lentelė. Sugretinus 2 ir 3 lentelių duomenis matyti, kad daugumoje visos vyskupijos bažnyčių buvo bent po vieną kunigą lietuvį, tačiau daugiausia jų buvo susitelkę Vilniaus gubernijoje ir tik joje daugiau bažnyčių buvo likę be kunigo lenko nekaip lietuvio. Antai Vilniaus mieste dvasininkų lietuvių trūko tik kas šeštoje bažnyčioje. Vilniaus vicedekanate kuni-

*13 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 155 gų lietuvių neturėjo Nemenčinė, Sudervė, Verkiai (Kalvarijos), Riešė, Naujoji Vilnia, Rudamina ir Parudaminys. Vilniaus apskrities dekanate be jų liko Tabariškės, Astravas (1918 m.), Lavoriškės, Buivydžiai, Rukainiai ir Šumskas. Kunigų lietuvių buvo net Vyšniavo dekanato parapijose, kur gyveno lietuvių, būtent: Geranainyse, Dieveniškėse, Vijoje, Konvališkėse, Lipniškėse, Lazūnuose ir Surviliškėse. Kunigo lietuvio trūko tik ne visai lietuviškai Dūdų filijai. Šiuo požiūriu neliko nuskriaustos Lydos dekanato parapijos. Gretimame Rodūnios dekanate kunigų lietuvių neturėjo tik Žubalaičio ir Šalčininkų bažnyčios (1918 m. dar ir Voverio parapija). Deja, išvardytų dekanatų regione jau sparčiai vyko lietuvių asimiliacija ir kunigai lietuviai toli gražu ne visada įstengė ją sulaikyti. Mažiausia kunigų lietuvių neturėjo ne tik Rodūnios, bet ir Giedraičių, Švenčionių, Merkinės ir Trakų dekanatų bažnyčios. Giedraičių dekanatą aptarnavo vien lietuviai. Švenčionių dekanate jų trūko tik Sorokopolės bažnyčioje, Merkinės dekanate Butrimonyse, Trakų dekanate Senuosiuose Trakuose, Vokėje ir Rykantuose (1918 m. dar ir Paluknyje bei Rūdninkuose). Iš Gardino gubernijos parapijų pravartu pažymėti tik Gožės, Pariečės ir Zietelos parapijas, kuriose sielovados darbą tarp tikinčiųjų lietuvių dirbo jų tautybės kunigai. Druskininkuose visą laiką liko kunigas lenkas. Per 1914 1918 m., kaip rodo 2 ir 3 lentelių duomenys, kunigų paskirstymas, atsižvelgiant į jų tautybę, pakito gana nežymiai. Karo metu vyskupijos valdytojas buvo nusistatęs šią padėtį keisti tik būtiniausiais atvejais. Pagaliau kunigų tautybė nebūtų tokia svarbi, jei šie dvasininkai būtų mokėję visas svarbiausias savo parapijiečių vartojamas kalbas. KUNIGŲ KILMĖ IR JŲ KALBINIS PASIRENGIMAS. Pasirengimui sielovados darbui daug reiškė kunigų kilmė, jų tautinis ir socialinis tapatumas ar susvetimėjimas savo parapijiečiams. Tai apibūdina 4 lentelės duomenys. Pasirodo, kad tik apie pusę visų kunigų buvo kilę iš Vilniaus vyskupijos. Kone visi kiti, stodami į Vilniaus dvasinę seminariją, buvo atvykę iš kitų vyskupijų, ypač iš Žemaičių vyskupijos. Pozicija Kiti rodo, kiek atvyko daugiausia iš Mogiliovo arkivyskupijos. Santykis tarp vietinių kunigų ir atvykėlių daugiausia priklausė nuo jų tautybės. Net trys ketvirtadaliai kunigų lenkų buvo kilę iš Vilniaus vyskupijos ir tik kas dvyliktas atvykęs iš Žemaičių vyskupijos. Kunigų lietuvių geografinė kilmė skyrėsi iš esmės. Tik apie trečdalis jų buvo vietiniai Vilniaus vyskupijos gyventojai, o kiti du trečdaliai iš Žemaičių vyskupijos. Šitai nulėmė dvejopą reikšmę. Pirma, jie jau iš jaunystės, savo tėvų namų, bent šiek tiek buvo susipažinę su lietuvių tautiniu atgimimu, ypač su draudžiamąja spauda. Jie savo tautine savimone dažniausiai

156 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *14 pralenkė vietinės kilmės kunigus ir paskui energingiau žadino savo tautiečius. Antra, jų bendravimui su tautiečiais parapijose trukdė tai, kad kunigai temokėjo savo tarmę arba lietuvių bendrinę kalbą, skirtingą nuo vietinės tarmės, beje, labai užterštos slaviškomis svetimybėmis. Smarkiai asimiliuotų regionų lietuviai skųsdavosi, kad nesupranta, ką per pamokslus kalba jų kunigai. 4 lentelė. Vilniaus vyskupijos kunigų geografinė kilmė 1908 1915 m. Tautybė Kunigų anketų skaičius Kilę iš vyskupijų (procentais) Vilniaus Žemaičių kitų nenurodyta Lietuviai 129 30,2 65,9 1,6 2,3 Lenkai 73 74,0 8,2 12,3 5,5 Lietuviai-lenkai 6 83,3 16,7 Baltarusiai 5 80,0 20,0 Latviai 2 50,0 50,0 Kiti 4 25,0 75,0 Iš viso 219 47,5 43,4 5,5 3,6 Lentelė sudaryta remiantis kunigų anketomis, esančiomis jų asmens bylose, LVIA, f. 694, ap. 1 ir 3. 4 lentelė rodo ne itin reikšmingą, bet įdomų istorinį fenomeną, kai kurie kunigai užsirašė esą lietuvių ir lenkų tautybės. Antai Jonas Račkovskis buvo kilęs iš Ašmenos apskrities ir lietuviškai nemokėjo 23. Justinas Petronis buvo gimęs Pašvinės palivarke, Tverečiaus parapijoje, Švenčionių aps., ir galėjo kalbėti lenkiškai, lietuviškai ir baltarusiškai 24. Stanislovas Ukrinas sakė kilęs iš Purplių dvaro, Telšių aps., ir mokėjo lenkų ir lietuvių, arba žemaičių, kalbas 25. Nurodydami savo tautybę jie orientavosi į istorines Abiejų Tautų Respublikos tradicijas, galbūt ir į vyskupijos vadovybės tautinę politiką. Geografinė ir tautinė kunigų kilmė glaudžiai siejosi su jų luomine, socialine kilme. Iš 5 lentelės duomenų matyti, kad kunigai, kilę iš žemiausio valstiečių luomo, iš žemdirbių, daugiausia buvo lietuviai, t.y. atvykėliai iš Žemaičių vyskupijos, ypač iš jos aukštaitiškosios dalies. Dar baudžiavos laikais rusų administracija pastebėjo, kad šios vyskupijos katalikų jaunimas stojo ne tik į savo seminariją, bet gausiai ir į Vilniaus, net Minsko vyskupijų seminarijas. Po baudžiavos panaikinimo veržlūs pra- 23 J.Račkovskio anketa, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 1148, l. 9. 24 J.Petronio (Petranio) anketa, ten pat, b. 1140, l. 7. 25 J.S.Ukrino (Ukryn) anketa, ten pat, b. 1182, l. 1.

*15 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 157 kutusių Kauno gubernijos valstiečių vaikai visais jiems įmanomais būdais siekė mokslo ir drauge aukštesnio socialinio statuso. Labai religingų tėvų didžiausias siekimas buvo išleisti vaiką į kunigus. 5 lentelė. Vilniaus vyskupijos kunigų socialinė (luominė) kilmė 1908 1915 m. (procentais) Tautybė Iš bajorų Iš valstiečių, kaimiečių Iš miestiečių, miestų gyventojai Nenurodyta Lietuviai 6,2 82,9 4,7 6,2 Lenkai 41,1 15,1 27,4 16,4 Lietuviai-lenkai 66,7 33,3 Baltarusiai 100,0 Latviai 100,0 Kiti 20,0 60,0 20,0 Iš viso 19,6 58,0 12,3 10,1 Lentelė sudaryta remiantis tais pačiais šaltiniais, kaip ir 4 lentelė. Ar ši socialinė kunigų kilmė sąlygojo jų didesnį prisirišimą prie universaliųjų katalikybės vertybių ir savo pareigų uolaus vykdymo, nustatyti sunku. Tačiau žema kilmė atsiliepdavo kunigų elgsenai visuomenėje, santykiams su dvarininkais ir apskritai bajorais. Ne visad šie santykiai buvo geri. Kai kurie kunigai negalėjo ar tiesiog nenorėjo prie bajorų pritapti, atvira nesantaika prasiverždavo per konfliktus dėl kalbų vartojimo bažnyčiose, tarp abiejų pusių tvyrodavo ne tik tautinė, bet ir socialinė įtampa. Valstietiškos kilmės kunigų lenkų santykiškai buvo kur kas mažiau vos šeštadalis. Dauguma lenkų dvasininkų buvo kilę iš bajorų ir iš miestiečių ar miesto gyventojų apskritai. Tai visiškai neatitiko esamos luomų proporcijos vyskupijoje. Pirma, šių luomų gyventojai turėjo geresnes materialines sąlygas savo vaikus leisti į mokslą. Antra, po 1863 m. sukilimo lenkų kilmės gyventojai neteko teisės stoti į valstybinę tarnybą Vakarų krašte, kariuomenėje gauti karininko laipsnį. Mažiau kliūčių jiems buvo eiti į kunigus. Be to, jų pašaukimą sielovados darbui stiprino lenkų tikėjimo prestižas, pasipriešinimas katalikybės varžymui. Kunigų, kilusių iš bajorų, galėjo būti dar daugiau, jei ne vadinamoji rusų vyriausybės depolonizacijos politika krašte. Ligi pat 1905 m. vietos civilinė administracija kontroliavo kunigų priėmimą į seminariją, mieliau į ją praleisdavo valstiečių nekaip bajorų vaikus. Ypač reikšmingas sielovados darbui buvo tikinčiųjų kalbos mokėjimas. Antraip kunigai galėjo tapti gyventojų tautinės asimiliacijos vykdytojais, ypač tokioje mišrioje vyskupijoje kaip Vilniaus vyskupija. Daugu-

158 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *16 ma dvasininkų buvo ganėtini poliglotai. Kone visi kunigai, nepaisant tautybės skirtumo, mokėjo lenkiškai (žr. 6 lentelę). Antroje vietoje liko valstybinė rusų kalba. Tikriausiai ją mokančių buvo daugiau, nekaip rodo 6 lentelė. Mat seminarijoje, greta teologijos dalykų, dėstomų lotyniškai, svarbiausiais laikyti rusų kalba, literatūra, geografija, iš šių dalykų klierikus reikliai egzaminuodavo vietos gimnazijų mokytojai ir Vilniaus švietimo apygardos vadovaujančiųjų tarnautojų komisijos. Kone visi kunigai lietuviai kalbėjo lenkiškai, tačiau iš lenkų tik koks dešimtadalis mokėjo lietuviškai. Vadinasi, kunigai lenkai dažniausiai buvo visiškai nepasirengę dirbti lietuviškose ar iš dalies lietuviškose parapijose. 6 lentelė. Vilniaus vyskupijos kunigų kalbų mokėjimas, priklausantis nuo jų tautybės 1908 1915 m. Tautybė lietuvių lenkų Kunigai mokėjo šias kalbas (procentais) rusų Lietuviai 92,2 96,9 81,4 12,4 4,7 25,6 2,3 5,4 24,0 2,3 Lenkai 11,0 100,0 80,8 12,3 45,2 2,7 15,1 11,0 2,7 Lietuviai-lenkai 66,7 50,0 33,3 33,3 16,7 Baltarusiai 40,0 100,0 100,0 20,0 40,0 20,0 Latviai 50,0 100,0 100,0 50,0 50,0 50,0 Kiti 25,0 100,0 50,0 25,0 25,0 Iš viso 61,6 96,8 79,9 13,2 2,7 31,5 2,3 9,6 18,7 2,3 Lentelė sudaryta remiantis tais pačiais šaltiniais, kaip ir 4 lentelė. Iš 6 lentelės taip pat matome, kad net kai kurie kunigai lietuviai nemokėjo savo kalbos. Ką tai reiškia, rodo šių dvasininkų anketų duomenys. Antai Juozapas Bučinskis įrašė: Priklausau lietuvių tautybei, bet lietuviškai nesuprantu. Jis buvo kilęs iš Berezinos, Ihumeno aps., Minsko gub. 26 Taip pat savo tautybę ir lietuvių kalbos mokėjimą apibūdino Leonardas Kosinskis, gimęs Malinovos bajorkaimyje, Bielsko aps., Gardino gub. 27, Vitoldas Vilhelmas Zanevskis, kilęs iš šios gubernijos Brastos apskrities 28. Nemokėję lietuviškai save laikė lietuviais taip pat kai kurie kiti kunigai, gimę ir augę pačios Lietuvos dvaruose, palivarkuose ar miestuose. Savo tautybę jie suvokė istorine ir geografine prasme. baltarusių 26 J.Bučinskio anketa, ten pat, ap. 1, b. 2646, l. 1. 27 L.Kosinskio anketa, ten pat, b. 2852, l. 1. 28 V.V.Zanevskio anketa, ten pat, b. 2795, l. 1. latvių lotynų graikų prancūzų vokiečių anglų

*17 VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGŲ TAUTYBĖ IR JŲ PASKIRSTYMAS 1908 1918 m. 159 Sielovados darbui viena svarbiausių kalbų buvo baltarusių kalba, tačiau retas kunigas lietuvis ar lenkas ją mokėjo. Formaliai žiūrint, nedaug kur jos tereikėjo išpažintims klausyti, šiek tiek susikalbėti su parapijiečiais. Beje, tas, kas mokėjo lenkiškai ir rusiškai, nesunkiai suprato taip pat baltarusių šnektą. Pagaliau patys baltarusiai niekur nereikalavo pridėtinių pamaldų savo kalba, nors šią teisę Šventasis Sostas buvo suteikęs 1906 1907 m. Mažiau kaip trečdalis visų kunigų pasisakė, kad moka lotyniškai. Tai to meto aplinkybėmis buvo mažai. Juk stodami į seminariją klierikai lotynų kalbą jau turėjo mokėti tiek, kad galėtų suprasti ja dėstomus teologijos dalykus. Be to, pačioje seminarijoje buvo tęsiamas lotynų kalbos mokymas. Matyt, vieni kunigai, pateikdami anketinius duomenis, gebėjimą lotynų kalbą vartoti bažnyčioje laikė savaime suprantamu dalyku. Kiti manė, kad ją moka per silpnai, kad galėtų susikalbėti. Antai kunigai lietuviai, kurie prieš seminariją tebuvo eksternu išlaikę vaistinės mokinio egzaminus, lotyniškai mokėjo prasčiau nekaip kunigai lenkai, kilę iš bajorų bei miestiečių ir turėję geresnes sąlygas normaliai baigti reikalaujamą keturių klasių kursą. Kai kurie kunigai užsirašė, kad jie moka Vakarų Europos kalbas, nes jų mokėsi mokyklose. Ar daug buvo tokių, kurie galėjo laisvai kalbėti, pasakyti sunku. Matyt, mažuma, nes dvasininkų išvykos į užsienį buvo labai varžomos. Šiaip ar taip, jų dalis gaudavo užsieninės literatūros, ypač religinės, ir įstengdavo ją skaityti. IŠVADOS. 1. Nė vienos Rusijos imperijos katalikų vyskupijos tikinčiųjų ir jų kunigų tautinė sudėtis nebuvo tokia daugiatautė, kaip Vilniaus vyskupijos. Tad katalikiškos sielovados ir tautiškumo derinimas tapo itin svarbi šios vyskupijos administravimo problema. 2. Dėl tikinčiųjų moderniosios tautinės savimonės kilimo ir tautinio sąjūdžio vadovų spaudimo vyskupijos administracija turėjo laipsniškai koreguoti tradicinį kunigų paskirstymą (anksčiau iš esmės nepaisyta kunigų ir parapijiečių tautybės atitikimo). Nuo 1908 m. imta sistemingai registruoti kunigų tautybę bei jų mokamas kalbas. Į katalikų tautinius santykius kišosi ir rusų administracija, vadovaudamasi krašto depolonizacijos politika. 3. Kunigų ir eilinių katalikų tautinė sudėtis tarpusavyje skyrėsi. Nors daugiau kaip pusė vyskupijos katalikų buvo baltarusiai, o likusioji dalis beveik po lygiai lietuviai ir lenkai, tačiau ryškiai vyravo kunigai lenkai ir lietuviai: kunigų baltarusių tebuvo 3 4%. 4. Kunigų daugumą Vilniaus gubernijoje sudarė lietuviai, o Gardino lenkai. Dėl to Vilniaus gubernijoje kone du trečdaliai bažnyčių turė-

160 HABIL. DR. VYTAUTAS MERKYS *18 jo kunigus lietuvius, visų pirma, lietuviškų ir mišrių parapijų bažnyčios. Gardino gubernijoje kunigus lietuvius turėjo 13 16% visų bažnyčių, nes čia tik 4 parapijos bent iš dalies buvo lietuviškos. 5. Lietuvių kunigų dauguma buvo kilusi iš Žemaičių vyskupijos valstiečių, o lenkų iš Vilniaus vyskupijos bajorų ir miestiečių. Šitai negalėjo neatsiliepti santykiams su vietiniais skirtingų luomų ir tautybių parapijiečiais. 6. Kunigų sielovados darbą įvairiakalbėje katalikų terpėje sąlygojo reikiamų vietos kalbų mokėjimas. Beveik visi kunigai lietuviai mokėjo kalbėti lenkiškai ir buvo gerai pasirengę dirbti su parapijiečiais lenkais. Iš kunigų lenkų tik 11% galėjo susikalbėti lietuviškai. Ir kunigai lietuviai, ir lenkai baltarusiškai mokėjo tik po 12%, todėl drauge daugiau ar mažiau dalyvavo baltarusių polonizacijos procese. Įteikta 2003 m. vasario mėn. THE NATIONALITY OF VILNIUS DIOCESE PRIESTS AND THEIR DISTRIBUTION (1908 1918) Summary On the basis of the personal files of priests and compiled lists of priests, the national affiliation, place of birth, class, and language proficiency of the priests in the diocese were determined. The nationality distribution of Catholics and their priests in the diocese did not correspond. Belarusians accounted for 56% of believers, but only 3 4% of priests. Lithuanians and Poles each comprised about 21 22% of parishioners, but 39 40% and 55 56%, respectively, of priests. Lithuanian priests worked mostly in the Vilnius Province (comprising 51 52% of all priests), especially in Lithuanian and mixed parishes, and Polish priests in the Gardinas Province (75 76%). This was a result of a more modern administration of priests than in the past, partly conditioned by the rise of the Lithuanian national movement and the policy of depolonization pursued by the Russians. In the Vilnius Province, where Lithuanians were concentrated, almost two thirds of all the churches had priests of the same nationality as the majority of the parishioners. This did not mean, however, that all of them were allowed to use the Lithuanian language in additional masses and rites. The majority of the Lithuanian priests were descended from peasants of the adjacent Žemaičių (Samogitian) Diocese, whereas the Polish priests came from the gentry and the urban population of the Vilnius Diocese. Almost all of the Lithuanian priests knew Polish. Only 11% of the Polish priests could speak Lithuanian. Of the priests of these nationalities, 12% could speak Belarusian. The origin and language proficiency of the priests had a direct effect on the pastoral work and national relations in the diocese.