Socialinių transformacijų raiška

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO DOKTORANTŲ DRAUGIJA Jaunųjų tyrėjų konferencija Socialinių transformacijų raiška Konferencijos straipsnių leidinys 2012 m., Vilnius

Konferencijos partneris,,akademinė vadybos ir administravimo asociacija (AVADA) www.avada.lt Straipsnių recenzentai prof. dr. Alfonsas Laurinavičius doc.dr. Agota Giedrė Raišienė doc. dr. Valentina Ratkevičienė doc.dr. Aistė Dromantaitė-Stancikienė doc.dr. Andrius Stasiukynas doc. dr. Darius Štitilis 2

TURINYS Laikinasis prekių saugojimas tarptautinėje tiekimo grandinėje... 4 Mokslinių tyrimų etikos būklė Lietuvoje: Mokslinių tyrimų etikos pažeidimai ir jų priežastys... 20 Prekių ženklų kuriama vertė vartotojiškoje visuomenėje postmodernizmo filosofijos požiūriu... 29 Vaikų socializacijos centrų kultūros veiksniai ugdytinių socializacijai: persidengusių vertybių lygmuo... 38 Lietuvos emigracijos mastui įtaką darančių veiksnių modelis... 49 Actio Pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymo praktiniai probleminiai aspektai... 62 Savęs vertinimo (CSE) ir laiko struktūros įtaka bedarbių psichologinei gerovei... 75 Įgyvendinamų motyvavimo priemonių poveikis darbuotojų motyvacijai Mykolo Romerio universitete... 89 Maisto sauga ir verslo socialinė atsakomybė Lietuvoje... 99 Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimas iki,,arabų pavasario pradžios... 114 Universalus informacinėmis ir ryšio technologijomis grįsto veiklos vertinimo modelis.. 132 Darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelis ir jo praktinis taikymas pedagogų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimui... 144 Profesijų prestižo transformacijos postsovietinėje visuomenėje... 160 Minios resursų naudojimas kuriant prekės ženklo žinomumą... 171 3

Laikinasis prekių saugojimas tarptautinėje tiekimo grandinėje Andrius Jurkšaitis, Mykolo Rmerio universitetas, AndriusJurksaitis@gmail.com Anotacija. Straipsnyje apžvelgiamas laikinasis prekių saugojimas tarptautinėje prekyboje, galimos ir naudojamos jo formos Lietuvoje, išnagrinėti laikinojo saugojimo ypatumai importo ir eksporto terminaluose, terminalų vaidmuo tarptautinėje tiekimo grandinėje. Atlikus bendrosios muitinės deklaracijos duomenų už 2006-2011 metus analizę, įvertintas importo ir eksporto terminalų vaidmuo Lietuvos tarptautinėje prekyboje su trečiosiomis šalimis, laikinojo prekių saugojimo terminaluose tendencijos bei perspektyvos. Raktiniai žodžiai: tarptautinė prekyba, muitinės priežiūra, tarptautinė tiekimo grandinė, laikinasis saugojimas, importo ir eksporto terminalas, bendroji muitinės deklaracija. Tyrimo objektas, jo aktualumas ir siekiami tikslai. Tarptautinėje tiekimo grandinėje dažniausiai gabenamos muitinės prižiūrimos ar mišrios (prekės, kurių sudėtyje yra ir muitinės prižiūrimos prekės) prekių siuntos, kurioms vykdoma muitinės priežiūra ir atliekami nustatyti muitinės formalumai. Muitinės procedūras ir muitinį tikrinimą siekiama padaryti kuo efektyvesnį, kad jis kuo mažiau trukdytų prekių ir krovinių judėjimui. Muitinės priežiūra ir muitinės formalumai buvo, yra ir, matyt, vis dar išliks svarbiu tarptautinės tiekimo grandinės trukdžiu, nes muitinės prižiūrimoms prekėms privalu įforminti pasirinktą muitinės sankcionuotą veiksmą, atlikti nustatytus muitinės formalumus, o tai padaryti greitai, paprastai ir nedidelėmis sąnaudomis retai kada pavyksta. Europos Sąjungos, Lietuvos ir kitų šalių teisės aktuose numatomos įvairios galimybės, padedančios spręsti šią problemą. Viena iš jų sudaryti sąlygas į šalį įvežamas ar iš jos išvežamas muitinės prižiūrimas prekes kurį tai laiką nepateikinėti muitinės sankcionuoto veiksmo įforminimui. Laikinasis saugojimas tokią galimybę užtikrina ir ja naudojamasi gana dažnai. Todėl nacionaliniam ir tarptautiniam verslui labai svarbu, kaip laikinasis saugojimas reglamentuotas ir kiek jis patogus praktiniame krovinių gabenime. Laikinojo prekių saugojimo formos, jo teisinis reglamentavimas ir praktinis pritaikomumas nuolat kinta, diegiami nauji, efektyvesni ir verslui palankesni jo būdai, o konkrečiose šalyje neapsieinama be laikinojo prekių saugojimo nacionalinių ypatumų. Vienas iš jų Lietuvoje tai importo ir eksporto terminalai, kuriuose galimas ir laikinasis prekių saugojimas. Laikinojo prekių saugojimo importo ir eksporto terminaluose reglamentavimas ir praktinis naudojimas detaliau nenagrinėtas, tai Lietuvai būdinga tarptautinės tiekimo grandinės ypatybė. Todėl svarbu ne tik paaiškinti šį Lietuvai specifinį reiškinį, bet ir atskleisti jo silpnąsias ir stipriąsias puses. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti importo ir eksporto terminalus Lietuvoje, prekių laikinąjį saugojimą juose, įvertinti laikinojo prekių saugojimo terminaluose tendencijas ir perspektyvas, prognozuoti jų ateitį Lietuvoje. 4

Prekių ir krovinių laikinasis saugojimas. Vykdant muitinės priežiūrą taikomos įvairios priemonės: muitinis tikrinimas, laikinasis saugojimas, muitinės sankcionuoti veiksmai ir kitos priemonės. Straipsnyje detaliau aptarsime vieną iš šių priemonių - laikinąjį prekių saugojimą. Laikinasis saugojimas tai muitinės prižiūrimų prekių laikymas muitinės nustatytoje vietoje ir nustatytomis sąlygomis neapmokestinant jų muitais ir kitais mokesčiai tol, kol šioms prekėms įforminami muitinės sankcionuoti veiksmai. Pagrindiniai prekių laikinojo saugojimo tikslai yra sudaryti sąlygas tinkamam muitinės priežiūros priemonių (muitinės procedūrų, muitinės sankcionuotų veiksmų ir kt.) ir leistinų operacijų su muitinės prižiūrimomis prekėmis atlikimui. Todėl laikinasis prekių saugojimas svarbus ir verslui, ir muitinei, tik jų svarba jiems skirtinga. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje nustatyti tokie laikinojo saugojimo būdai: keleivių daiktų saugyklos (tik keleivių daiktams, taikoma nuo 1994 m.); muitinės sandėliai (taikoma nuo 1993 m.); laikinojo prekių saugojimo sandėliai (importo ir eksporto terminalai, taikoma nuo 1995 m.); Klaipėdos valstybinio jūrų uosto komplekso pasienio kontrolės punktų teritorijoje esančios muitinės prižiūrimos zonos (taikoma nuo 1996 m.); Būtingės naftos terminalo pasienio kontrolės punkto teritorijoje esančios muitinės prižiūrimos zonos (tik naftai, taikoma nuo 1999 m.); asmens, turinčio teisę jomis disponuoti, pageidaujamos vietos (taikoma nuo 2000 m.). Duomenys apie prekių (krovinių, daiktų ir kitų materialių objektų) laikinąjį saugojimą Lietuvoje, o tiksliau apie keturis jo pagrindinius būdus, pateikti 1 lentelėje. Tai informacija apie muitinei pateiktų bendrųjų muitinės deklaracijų (BDK) skaičių, laikinai saugotų prekių bruto masę ir vienos prekių siuntos vidutinę masę. 1 lentelė. Laikinojo saugojimo apimtys Lietuvoje 2006-2011m. Rodiklis/metai 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Importo ir eksporto terminalai Klaipėdos jūrų uosto terminalas Būtingės naftos terminalas BDK kiekis (tūkst. vnt.) 74,3 52,9 50,8 45,2 51,5 61,2 Krovinių bruto masė (tūkst. tonų) 755 516 525 418 480 549 Krovinio masė/bdk (tonomis) 10,2 9,8 10,3 9,2 9,3 9,0 BDK kiekis (tūkst. vnt.) 21,5 22,8 20,9 16,9 19,3 13,4 Krovinių bruto masė (tūkst. tonų) 5.635 5.929 6.138 6.128 8.175 10.283 Krovinio masė/bdk (tonomis) 262 261 294 364 424 769 BDK kiekis (vnt.) 38 53 17 4 1 0 Krovinių bruto masė (tūkst. tonų) 3.061 3.692 406 45 4 0 Krovinio masė/bdk (tonomis) 80.553 69.660 23.882 11.250 4.000 0 Tęsinys sekančiame puslapyje 5

1-os lentelės tęsinys BDK kiekis (tūkst. vnt.) 2,6 6,0 2,6 1,0 1,2 1,3 Asmens Krovinių bruto masė pageidauja (tūkst. tonų) 3.337 963 386 118 100 136 ma vieta Krovinio masė/bdk (tonomis) 1.293 161 147 117 83 106 Šaltinis: Lietuvos muitinės Informacinių sistemų centras. Keleivių daiktų saugykla buvo apibrėžta 1994 m. keleivių daiktų laikinojo saugojimo muitinei prižiūrint taisyklėse 1, kurios ne kartą buvo redaguojamos. Prekių (daiktų) saugojimas keleivių daiktų saugyklose patogus keleiviams, tačiau logistiniu požiūriu jis nereikšmingas, nes jo apimtys labai nedidelės ir ženklesnio vaidmens tarptautinėje tiekimo grandinėje šis laikinojo saugojimo būdas nevaidina. Importo ir eksporto terminalai nagrinėjami straipsnyje vėliau, analizuojant laikinąjį saugojimą importo ir eksporto terminaluose, jo apimtis ir kitus šių terminalų veiklos rodiklius. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto komplekso pasienio kontrolės punktų teritorijoje esančiose muitinės prižiūrimose zonose veikiančios laikinojo saugojimo vietos (toliau KVJU kompleksas), turi specialiųjų laikinojo saugojimo vietų požymių ir yra priskiriamos specialiosioms laikinojo saugojimo vietoms. Šios laikinojo saugojimo vietos LR atsirado 1996 m. birželio 5 d. įsigaliojus LR Klaipėdos jūrų uosto įstatymui, nustatančiam Klaipėdos jūrų uosto statusą ir veiklos taisykles 2 ir LR Vyriausybei patvirtinus prekių gabenimo, laikinojo saugojimo ir tikrinimo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto komplekso muitinės priežiūros zonose taisykles 3. Šios laikinojo saugojimo vietos specialusis požymis, atskiriantis ją nuo bendrų laikinojo saugojimo vietų yra laikinojo saugojimo buvimo vieta uosto kompleksas LR muitų teritorijos dalis, į kurią įeina Klaipėdos valstybinio jūrų uosto bei Draugystės ir Klaipėdos geležinkelio stočių teritorijos 4. Duomenys apie prekių laikinąjį saugojimą KVJU komplekse pateikti 1 diagramoje Iš pateiktų duomenų matome, kad nežiūrint beveik dvigubo bendrųjų deklaracijų, pateiktų ir įformintų KJVU komplekse 1996-2011 m., skaičiaus sumažėjimo, laikinai saugomų krovinių apimtys per tą patį laikotarpį šiame komplekse padidėjo du kartus, o viena bendrąja deklaracija įforminto krovinio masė bruto išaugo nuo 262 tonų 2006 m. iki 769 tonų 2011 m. Tai liudija apie didelę šio prekių saugojimo būdo paklausą ir didėjantį jo efektyvumą. Kita specialioji laikinojo saugojimo vieta - Būtingės naftos terminalo pasienio kontrolės punkto teritorijoje esančios muitinės prižiūrimos zonos (toliau Būtingės naftos terminalas). Šioje laikinojo saugojimo vietoje laikinai saugoma tik nafta. Šį terminalą įsteigė AB Mažeikių nafta, o pastaruoju metu jis priklauso AB ORLEN 1 1994 m. MD įsakymas Nr. 64 Dėl keleivių daiktų laikinojo saugojimo muitinei prižiūrint tvarkos. Valstybės žinios, 1994, Nr. 20-331 2 1996 m. gegužės 16 d. LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas Nr. I-1340. Valstybės Žinios, 1996, Nr. 53-1245 3 1996 m. balandžio 23 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 482 Dėl Prekių gabenimo, laikinojo saugojimo ir tikrinimo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto komplekso muitinės priežiūros zonose taisyklių patvirtinimo. Valstybės žinios, 1996, Nr. 37-944 4 Ebid., str. 2 6

Lietuva. Būtingės naftos terminalas įsteigtas 1999 m. LR Vyriausybei priėmus atitinkamą nutarimą 1, kuris vėliau ne kartą buvo keičiamas 2. 25,000 20,000 15,000 10,000 5,000 0 21,505 22,749 20,872 19,289 16,852 13,365 8,175 10,283 5,635 5,929 6,138 6,128 262 261 294 364 424 769 2006 2007 2008 2009 2010 2011 BDK kiekis vnt. Krovinių bruto masė tūkst. t. Vienai BDK tenkati krovinio bruto masė tonomis Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 1 diagrama. Laikinasis saugojimas KVJU komplekse 2006-2011 m. Duomenys apie prekių laikinąjį saugojimą Būtingės naftos terminale pateikti 2 diagramoje. Matome, kad laikinasis naftos saugojimas Būtingės naftos terminale nuo 2008 m. sparčiai mažėjo, o pradedant 2011 m. nafta jame nebesaugoma, o tiksliau nebesaugoma naudojant bendrąją deklaraciją. 100,000 80,000 60,000 40,000 20,000 0 80,553 69,660 38 53 23,882 11,250 17 4 1 4,000 0 2006 2007 2008 2009 2010 2011 BDK kiekis vnt. Vienai BDK tenkati krovinio bruto masė tonomis Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 2 diagrama. Laikinasis saugojimas Būtingės naftos terminale 2006-2011 m. Prekių laikinojo saugojimo asmens, turinčio teisę jomis disponuoti, pageidaujamos vietoje būdas naudojamas nuo 2000 m. ir jam netaikomos muitinės sandėliams bei importo ir eksporto terminalams nustatytos veiklos taisyklės, kadangi laikinojo 1 1999 m. gegužės 27 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 675 Dėl Būtingės naftos terminalo pasienio kontrolės punkto įsteigimo. Valstybės žinios, 1999, Nr. 48-1549 2 2004 m. spalio 27 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1332 Dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio BMKĮ taikymo LR taisyklių patvirtinimo. Valstybės žinios, 2004, Nr. 158-5774, str. 23, 25 7

saugojimo asmens pageidaujamoje vietoje nėra įsteigti muitinės sandėliai ar importo ir eksporto terminalai. Prekių saugojimas asmens pageidaujamoje vietoje taikomas nuo 2000 m. ir iki 2007 metų jo apimtys buvo nemažos. Šis laikinojo saugojimo būdas iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą buvo gana plačiai naudojamas, nes pasinaudoti kitais laikinojo saugojimo būdais dažnai būdavo problematiška visų pirma dėl didelio importo ir eksporto terminalų apkrovimo. Pateikti duomenys (žr. 3 diagramoje) apie laikinąjį prekių saugojimą asmens pageidaujamoje vietojo rodo, kad šis saugojimo būdas Lietuvoje naudojamas vis rečiau ir jame aptarnaujamos vis smulkesnės prekių siuntos. Vidutinė vienos siuntos masė bruto nuo 1203 tonų 2006 metais sumažėjo iki 106 tonų 2011 m., t. y. daugiau nei dešimt kartų. 7,000 6,000 5,000 4,000 3,000 2,000 1,000 0 5,991 3,337 2,581 2,618 963 1,009 1,209 1,289 386 118 100 136 2006 2007 2008 2009 2010 2011 BDK kiekis vnt. Krovinių bruto masė tūkst. t. Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 3 diagrama. Laikinasis saugojimas asmens pageidaujamoje vietoje 2006-2011 m. Didžioji dalis bendrųjų deklaracijų Lietuvoje įforminama importo ir eksporto terminaluose, nors jie ir nepirmauja pagal laikinai saugomų muitinės prižiūrimų prekių apimtis, palyginus su kitais laikinojo saugojimo būdais. Importo ir eksporto terminalai Lietuvoje. Importo ir eksporto terminalai Lietuvoje įteisinti 1995 m., kai LR Vyriausybė nutarimu Nr. 783 Dėl importo ir eksporto terminalų (laikinojo prekių saugojimo sandėlių) 1 numatė galimybes steigti šias laikinojo saugojimo vietas. Tačiau pirmieji IET įsteigiami tik po metų. LR Vyriausybė 1996 m. balandžio 29 d. nutarimu 2 leidžia steigti 10 pirmųjų IET: SPAB Lietuvos Geležinkeliai, UAB Šiaulių tiekimo bazė, UAB Lavisos koncernas, UAB Samsonas, AB Aukšta, AB Kauno tiekimas, AB Kauno šaldytuvai, AB Daisotra, AB Auto Sabina ir AB Apranga. Pirmasis IET steigimo pažymėjimas išduodamas 1996 m. gegužės 7 d. AB Auto Sabina. Šis Kaune įkurtas terminalas veikė iki 2003 m., o daugelis likusių veikia iki šiol. 1 1995 m. birželio 7 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 783 Dėl importo ir eksporto terminalų (laikinojo prekių saugojimo sandėlių). Valstybės žinios, 1995, Nr. 49-1192. 2 1996 m. Balandžio 29 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 513 Dėl leidimo steigti importo ir eksporto terminalus. Valstybės žinios, 1996-05-08, Nr. 41-1015 8

Paskutinis (IET) Lietuvoje buvo įkurtas 2010 m. ir jį įkūrė UAB Transekspedicija. (4 diagramoje. pateikti duomenys apie IET skaičiau dinamiką Lietuvoje 1996-2011 m.). 40 30 20 10 0 10 22 26 26 30 21 22 19 19 18 16 14 12 12 1996.12.31 1997.08.18 1999.07.02 2000.04.07 2002.03.22 2003.12.31 2004.12.31 2005.12.31 2006.12.31 2007.12.31 2008.12.31 2009.12.31 2010.12.31 2011-11-31 Šaltinis: MD 4 diagrama. IET skaičius Lietuvoje 1996-2011 m. (vnt.) Pateikti duomenys rodo labai staigų šių laikinojo prekių saugojimo sandėlių steigimą kelis pirmuosius metus, o po to laipsnišką jų skaičiaus mažėjimą. Maksimalus IET skaičius Lietuvoje buvo pasiektas 2002 m. kovo 22 d., kai iš 39 tuo metu įsteigtų terminalų realiai veikė net 30. Sparčiausia importo ir eksporto terminalų plėtra buvo Vilniuje, tačiau per paskutinius 3-4 metus jų skaičius teritorinėse muitinėse beveik susilygimo (žr. 5 diagramą). Dabartiniu metu Lietuvoje įsteigti ir savo veiklą vykdo 12 importo ir eksporto terminalų. Kauno ir Klaipėdos teritorinėse muitinėse jų skaičius kito nežymiai (3-5 terminalai), tuo tarpu Vilniaus teritorinėje muitinėje jų skaičius mažėjo, ir galų gale liko 5 importo ir eksporto terminalai (žr. 2 lent.). 15 10 5 10 6 5 6 12 10 4 5 4 5 3 11 10 7 4 4 4 5 6 4 4 4 5 3 4 5 3 0 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Kauno teritorinės muitinės terminalai Vilniaus teritorinės muitinės terminalai Klaipėdos teritorinės muitinės terminalai Šaltinis: MD 5 diagrama. Importo ir eksporto terminalų skaičius pagal teritorines muitines 2003-2011m. Importo ir eksporto terminalai Lietuvoje veikia jau daugiau kaip keturiolika metų. Per šį laikotarpį išduoti 46 leidimai steigti terminalą. Jie sėkmingai veikė ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį. 2011 m. gruodžio 31 d. MD pateiktais duomenims veiklą vykdo 12 9

iš 46 nuo 1996 m. balandžio 29 d. įsteigtų importo ir eksporto terminalų. Daugelis tebeveikiančių terminalų įsteigti palankioje ir savitoje vietoje, pagrindinai skirtose krovinių perkrovimui į kitos rūšies transportą. Žemiau pateikiami duomenys (žr. 6 diagramą) apie kai kuriuos importo ir eksporto terminalų veiklos rodiklius. Kaip matome iš pateiktų duomenų, terminaluose saugomų krovinių apimtys ženkliai sumažėjo 2009 m. ir po to nežymiai augo, tačiau ikikrizinis lygis dar nepasiektas. Pateikti duomenys rodo, kad prekių ir krovinių siuntos importo ir eksporto terminaluose IET menksta, t. y. darosi mažesnės pagal bruto masę. Jei laikinai saugomų prekių apimtys pagal jų svorį per krizę sumažėjo, ir dar neatsistatė, tai pateiktų bendrųjų deklaracijų skaičius beveik nepakito ir 2011 metais jau viršijo ikikrizinius 2007-2008 metus. 800 600 400 200 0 755 516 525 480 549 418 74.3 52.9 50.1 45.2 51.5 61.2 2006 2007 2008 2009 2010 2011 BDK kiekis tūkst. vnt. Krovinių bruto masė tūkst. Tonų Šaltinis: MD 6 diagrama. Importo ir eksporto terminalų veiklos rodikliai 2006-2011 metais Importo ir eksporto terminalai - Lietuvos fenomenas, ir jie tikrai suvaidino svarbų vaidmenį plėtojant logistines paslaugas, gerinant tranzitinių krovinių aptarnavimą Lietuvoje. Šios specifinės laikinojo muitinės prižiūrimų prekių saugojimo vietos išsikovojo ir tebeturi savo vietą po saule. Lietuva, stodama į Europos Sąjungą ir išbuvusi joje vos ne 10 metų, sėkmingai išsaugojo savo nacionalinį ypatumą, susijusį su importo ir eksporto terminalų veikla. Savotišku importo ir eksporto terminalo analogu yra Baltarusijoje veikiantys laikinojo saugojimo sandėliai (склады временного хранения), nors jie skirti visų pirma tranzitinių krovinių muitinės priežiūros užtikrinimui, o ne logistinių paslaugų teikimui. Galima konstatuoti, jog Lietuvos regione dabartiniu metu tik Lietuva gali pasiūlyti jai savitą logistinių paslaugų, teikiamų importo ir eksporto terminaluose, kompleksą, ir jie yra svarbi bei svari paslaugų, teikiamų tarptautinėje tiekimo grandinėje, grandis. Muitinės prižiūrimų prekių laikinasis saugojimas importo ir eksporto terminaluose. Laikinai saugoti galima į Lietuvą įvežamas, iš jos išvežamas muitinės prižiūrimas prekes bei kitus tiekimo grandinėje gabenamus objektus. Duomenų apie į Lietuvą įvežamų ir iš jos išvežamų muitinės prižiūrimų prekių apimtis tonomis surasti nepavyko, todėl laikinojo įvežimo ir terminalų poreikį Lietuvoje aptarnaujant muitinės prižiūrimas prekes nagrinėsime analizuodami iš trečiųjų šalių į Lietuvą importuojamas ir iš jos į trečiąsias šalis eksportuojamas prekes (žr. 8 ir 9 diagramas). 10

30,000 25,000 20,000 15,000 10,000 5,000 0 20,817 12,495 633 21,690 10,784 422 24,480 7,203 449 20,896 6,485 350 21,689 8,566 382 23,115 10,813 461 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Importas BDK Importas IET Importas Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 8 diagrama. Importas iš trečiųjų šalių ir laikinasis saugojimas (tūkst. t.) Pateikti duomenys akivaizdžiai rodo, kad poreikis prekių laikinajam saugojimui importo atveju yra žymiai didesnis, nei eksporto, nes prekių laikinojo saugojimo ir prekių saugojimo importo ir eksporto terminaluose apimtys iš trečiųjų šalių į Lietuvą importuojamoms prekėms šimtus kartų viršija analogišką poreikį eksporto atveju. Tai iš dalies paaiškinama tuo, jog po iš trečiųjų šalių į Lietuvą įvežamomis prekėmis pasislepia ir tranzitu gabenamos muitinės prižiūrimos prekės. Muitinės prižiūrimų prekių tranzitas pasislepia ir po iš Lietuvos į trečiąsias šalis išvežamomis prekėmis, tačiau jų srautas yra gerokai mažesnis už pirmąjį. 15,000 10,000 5,000 0 8,634 297 122 11,079 319 94 13,570 256 76 11,693 182 68 11,279 193 97 12,690 158 89 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Eksportas BDK Eksportas IET Eksportas Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 9 diagrama. Eksportas į trečiąsias šalis ir laikinasis saugojimas (tūkst. t.) Lietuvos muitinės duomenų bazėje nėra duomenų apie laikinai saugomų prekių, o taip pat importo ir eksporto terminaluose laikomų prekių vertę (tokie duomenys bendrojoje deklaracijoje, kuri yra pagrindinis muitinei pateikiamas dokumentas prekių laikinojo saugojimo atveju, nepateikiami), todėl išvadas apie laikinojo saugojimo poreikį muitinės prižiūrimoms prekėms tenka daryti nagrinėjant prekių srautų apimtis pagal masę bruto. 11

Iš 10 ir 11 diagramose pateiktų duomenų apie laikinojo saugojimo apimčių kitimą 2006-2011 metais matome, kad laikinojo saugojimo lyginamasis svoris bendroje į Lietuvą iš trečiųjų šalių importuojamų prekių apimtyje 2008-2009 metais sumažėjo 2 kartus (panaši tendencija pastebima ir su saugojimu importo ir eksporto terminaluose). 70.0% 60.0% 50.0% 40.0% 30.0% 20.0% 10.0% 0.0% 60.0% 3.04% 49.7% 1.95% 29.4% 1.83% 31.0% 1.67% 39.5% 1.76% 46.8% 1.99% 2006 2007 2008 2009 2010 2011 BDK Importas IET Importas Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 10 diagrama. Laikinojo saugojimo dinamika importe iš trečiųjų šalių (proc.) Įvertinus tai, kad importo į Lietuvą apimtys 2011 metais jau pasiekė lygį, buvusį iki recesijos, o laikinojo saugojimo ir saugojimo terminaluose apimtys tik priartėjo prie 2007 metais buvusio lygio, galima teigti, jog poreikis laikinajam saugojimui 2006-2011 m. nedidėjo, o gal net ir mažėjo. To priežastys labai įvairios. Tai ir geresnis muitinės sankcionuotų veiksmų reglamentavimas bei atlikimas (nėra būtinumo laukti ar aiškintis prieš pateikiant prekes muitinei), tai ir nusistovėjęs, nebeaugantis ar nežymiau augantis kai kurių prekių importas iš trečiųjų šalių (energetiniai resursai ir kt.), kurio dalis buvo laikinai saugoma nustatytose vietose, ir kiti pasikeitimai tarptautinėje prekyboje bei logistikoje. Importo ir eksporto terminaluose saugomos į Lietuvą iš trečiųjų šalių įvežamos prekės sudaro vos kelis procentus nuo visos įvežamų prekių apimties. 2011 m. tai sudarė vos 2 proc. importo į Lietuvą. Todėl galima daryti išvadą, jog prekių laikinasis saugojimas terminaluose prekių importe nėra paplitęs reiškinys ir jo svarba bei mastas mažėja. Laikinasis prekių saugojimas terminaluose eksporto į trečiąsias šalis atveju taip pat retas reiškinys ir sudaro dar mažesnę dalį vos 1 proc. visame eksporte (žr. 11 diagramą). Taigi, tiek importo, tiek eksporto atveju importo ir eksporto terminalų paslaugomis naudojamasi labai retai. Įvežant prekes į Lietuvą beveik puse visų prekių yra laikinai saugomos, tuo tarpu išvežant prekes iš Lietuvos laikinasis saugojimas taikomas tik 2-3 % visų šių prekių. Taigi laikinasis prekių saugojimas (įskaitant ir saugojimą terminaluose) tai visų pirma prekių įvežimui į muitų teritoriją, o ne išvežimui iš jos skirta priemonė. 12

4.00% 3.00% 2.00% 1.00% 0.00% 3.44% 1.41% 3.69% 1.09% 2.97% 0.88% 2.11% 0.79% 2.24% 1.12% 1.83% 1.03% 2006 2007 2008 2009 2010 2011 BDK Eksportas IET Eksportas Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 11 diagrama Laikinojo saugojimo dinamika eksporte į trečiąsias šalis (proc.) Didžiausias importo ir eksporto terminalų skaičiaus buvo ir tebėra Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje, nors paskutiniais metais terminalų skaičius teritorinėse muitinėse beveik susivienodino (Vilniuje 5, Kaune 4, Klaipėdoje - 3). Kaip matome iš pateiktų duomenų (žr. 12 ir 13 diagramas), nežiūrint gana vienodo terminalų skaičiaus, didžiausias krovinių kiekis pagal pateiktas bendrąsias deklaracijas ir pagal terminaluose saugotų prekių svorį yra Vilniuje, ir Vilniuje jų kiekis yra net kartais didesnis, nei visų likusių Lietuvos importo ir eksporto terminalų kartu paėmus. 50,000 40,000 43,513 34,032 30,648 31,571 35,286 43,555 30,000 20,000 10,000 0 19,367 11,378 12,907 13,476 8,564 9,367 10,435 5,963 6,629 5,085 6,883 7,193 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Vilniaus teritorinė muitinė Kauno teritorinė muitinė Klaipėdos teritorinė muitinė Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 12 diagrama. Importo ir eksporto terminaluose įformintos bendrosios deklaracijos (vnt.) Tai rodo, kad didesni ir našesni terminalai yra Vilniuje, o Kauno ir Klaipėdos teritorinių muitinių veiklos zonose veikia nedideli ir/ar nenašūs terminalai. Tačiau Klaipėdos zonoje esantys importo ir eksporto terminalai pasižymi tuo, jog juose apdorojamos palyginti stambios prekių siuntos. 13

400 375 359 300 247 263 239 260 200 100 191 189 219 217 135 153 137 0 50.0 66.5 45.0 44.3 52.9 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Vilniaus teritorinė muitinė Kauno teritorinė muitinė Klaipėdos teritorinė muitinė Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 13 diagrama. Saugojimui terminaluose įformintų prekių masė (tūkst. t.) Laikinasis saugojimas, įskaitant ir saugojimą importo ir eksporto terminaluose, gali būti naudojamas kroviniams, vežamiems visomis transporto rūšimis. Iš žemiau pateiktų duomenų matome (žr. 2 ir 3 lent.), kad paskutinius du-tris metus absoliučiai didžiausia (80-90 proc.) krovinių, laikinai saugotų terminaluose, dalis buvo gabenta automobiliais. 2 lentelė. Terminaluose saugotų krovinių pasiskirstymas pagal transportą (BDK vnt.) Transportas/metai 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Autokelių transportas 63.831 45.975 44.267 40.259 45.112 54.480 Oro transportas 5.736 5.530 5.188 3.638 4.745 5.292 Geležinkelio transportas 1.244 825 1.042 817 931 1.196 Transportas sava eiga 3.413 529 232 452 625 187 Jūrų transportas 22 28 14 38 103 15 Paštas 12 14 11 13 20 13 Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras Išsamesniam terminaluose laikinai saugomų krovinių įvertinimui pateikiama krovinių pasiskirstymo pagal transporto rūšį gabenamų krovinių bruto masės metinė dinamika tonomis (žr. 3 lent.). 3 lentelė. IET saugotų krovinių pasiskirstymas pagal transportą (tonos) Transportas/metai 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Autokelių transportas 669.728 436.224 401.149 361.031 396.451 438.617 Geležinkelio transportas 69.780 60.635 113.990 44.971 70.725 108.806 Oro transportas 6.138 5.292 2.400 1.392 2.970 1.289 Transportas sava eiga 8.745 1.357 665 4.443 2.300 464 Jūrų transportas 520 12.332 6.991 6.060 7.193 129 Paštas 21 6 0 1 1 1 Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 14

Importo ir eksporto terminalų paslaugomis praktiškai nesinaudojama gabenant krovinius jūrų transportu, o taip pat gabenant pašto siuntas. Oro transporto gabenami kroviniai laikinai saugomi terminaluose, tačiau jų apimtys nedidelės (10-15 prekių siuntų per parą visoje Lietuvoje). Geležinkeliu gabenamų krovinių į terminalus talpinama 3-4 kartus mažiau, lyginant su oro transportu gabentais kroviniais, tačiau geležinkeliu siuntos yra kartais didesnės, nei gabentos oro ar auto transportu. 800 700 600 500 400 300 200 100 0 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Autokelių transportas Geležinkelio transportas Oro transportas Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 14 diagrama. Terminaluose saugotų prekių masės pasiskirstymas pagal transportą (tūkst. t.) Vertinant krovinių, gabentų įvairiomis transporto rūšimis ir saugotų importo ir eksporto terminaluose, tendencijas (žr. 14 diagramą), galima teigti, jog nei vienoje transporto rūšyje nepastebimos kokios nors išskirtinės tendencijos, jei neskaityti ženklų sumažėjimą jūrų transporte 2011 metais ir nereguliarias krovinių, gabentų transportu savo eiga, apimtis. Importo ir eksporto terminalų paslaugomis gali naudotis Lietuvos ir kitų šalių ūkio subjektai bei kiti asmenys. Iš pateiktų duomenų (žr. 15-16 diagramas) matome, kad didžiausias prekių siuntų kiekis į Lietuvos terminalus buvo siunčiamas iš Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos, o paskutiniaisiais metais iš Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, Kinijos ir Baltarusijos. Vokietija buvo ir išlieka pagrindiniu Lietuvos terminalų klientu. Ženkliai sumažėjo iš Lenkijos siunčiamų prekių saugojimas Lietuvos terminaluose, nes Lenkijos ūkio subjektai šia paslauga vis dažniau naudojasi savo šalyje. Perspektyviomis šalimis importo ir eksporto terminalų požiūriu yra Kinija ir Baltarusija. Pagal terminaluose saugomų prekių apimtį pagrindiniu šių prekių siuntėju buvo ir išlieka Vokietija, nors 2008 ją buvo aplenkusi Rusija. 2011 m. trijų šalių Vokietijos, Rusijos ir Baltarusijos ūkio subjektai atsiuntė didžiąją Lietuvos terminaluose saugotų prekių dalį. 15

14,000 12,000 10,000 8,000 6,000 4,000 2,000 0 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Vokietija Rusija Lenkija Kinija Baltarusija Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 15 diagrama. Terminaluose įformintų bendrųjų deklaracijų skaičius pagal šalį importuotoją (vnt.) 160.0 140.0 120.0 100.0 80.0 60.0 40.0 20.0 0.0 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Vokietija Rusija Lenkija Kinija Baltarusija Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 16 diagrama. Terminaluose įformintų krovinių masė pagal šalį importuotoją (tūkst. t.) Panagrinėjus terminaluose saugotas ir iš kitų šalių į Lietuvą atvežtas prekių siuntas pagal jų dydį (žr. 17 diagramą) matome, kad šiuo požiūriu patraukliausi yra Ukrainos, o antroje vietoje Baltarusijos klientai. Vokietija, iš kurios į terminalus atgabenamas didžiausias prekių kiekis, siuntų siunčia gana daug, tačiau jos smulkios. Šiuo aspektu naudingesnės iš Rusijos keliaujančios prekių siuntos. Įvertinti šalis, į kurias prekės siunčiamos iš Lietuvos terminalų, negalime, nes šalis gavėja bendrosiose deklaracijose nenurodoma, o tiksliau nurodoma, kad ir šalis siuntėja, ir šalis gavėja yra Lietuva. Tad ankstesnius klientus iš Vokietijos ir Rusijos keičia nauji klientai iš Ukrainos, Baltarusijos, Kinijos ir kitų šalių. 16

45 40 35 30 25 20 15 10 5 0 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Vokietija Rusija Lenkija Kinija Baltarusija Ukraina Šaltinis: Muitinės informacinių sistemų centras 17 diagrama. Terminaluose įformintų krovinių masė, tenkanti vienam BDK, pagal šalį importuotoją (t./vnt.) Iš penkių Lietuvoje dabartiniu metu numatytų laikinojo prekių saugojimo būdų (saugojimo muitinės sandėliuose, keleivių daiktų saugyklose, Būtingės naftos terminalo pasienio kontrolės punkto teritorijoje esančioje muitinės prižiūrimoje zonoje, laikinojo prekių saugojimo IET, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto komplekso pasienio kontrolės punktų teritorijoje esančiose muitinės prižiūrimose zonose) dažniausiai naudojami du paskutinieji. Iš keturių pagrindinių terminalų funkcijų (sudaryti sąlygas prieiti prie susisiekimo kelio, sudaryti galimybes keisti transporto priemones, sudaryti sąlygas paskirstyti ir jungti krovinius, sudaryti sąlygas krovinių ir/ar transporto priemonių saugojimui) Lietuvoje veikiančiuose importo ir eksporto terminaluose paskutiniuoju metu pradeda dominuoti pirmoji iš jų. Importo ir eksporto terminalų skaičius Lietuvoje ženkliai sumažėjo, prekių laikinojo saugojimo apimtys juose nedidelės ir neauga, tačiau atskirų logistinių operacijų atlikimui jie sėkmingai naudojami ir bus naudojami ateityje, ir šie terminalai Lietuvoje įsitvirtina kaip tam tikrų logistinių paslaugų tarptautinėje tiekimo grandinėje teikimo vieta. Importo ir eksporto terminalai Lietuvai būdingas laikinojo prekių saugojimo būdas, ypač svarbus aptarnaujant į trečiąsias šalis iš Lietuvos siunčiamas muitinės prižiūrimas prekes, kuris įgauna naujas, verslui vis naudingesnes formas, poreikis laikinajam saugojimu ir jo apimtys nemažėja, o laikinasis prekių saugojimas tapo būtina ir naudinga logistinė operacija šiuolaikinėje tarptautinėje prekyboje. Literatūra 1. 1994 m. MD įsakymas Nr. 64 Dėl keleivių daiktų laikinojo saugojimo muitinei prižiūrint tvarkos. Valstybės žinios, 1994, Nr. 20-331 2. 1995 m. birželio 7 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 783 Dėl importo ir eksporto terminalų (laikinojo prekių saugojimo sandėlių). Valstybės žinios, 1995, Nr. 49-1192. 17

3. 1996 m. balandžio 23 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 482 Dėl Prekių gabenimo, laikinojo saugojimo ir tikrinimo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto komplekso muitinės priežiūros zonose taisyklių patvirtinimo. Valstybės žinios, 1996, Nr. 37-944 4. 1996 m. Balandžio 29 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 513 Dėl leidimo steigti importo ir eksporto terminalus. Valstybės žinios, 1996-05-08, Nr. 41-1015 5. 1996 m. gegužės 16 d. LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas Nr. I-1340. Valstybės Žinios, 1996, Nr. 53-1245 6. 1999 m. gegužės 27 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 675 Dėl Būtingės naftos terminalo pasienio kontrolės punkto įsteigimo. Valstybės žinios, 1999, Nr. 48-1549 7. 2004 m. spalio 27 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1332 Dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio BMKĮ taikymo LR taisyklių patvirtinimo. Valstybės žinios, 2004, Nr. 158-5774, str. 23, 25 8. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (MD). 9. Muitinės informacinių sistemų centras. Summary CUSTOMS SUPERVISION OF GOODS IN TEMPORARY STORAGE OF THE INTERNATIONAL LOGISTICS CHANNEL Andrius Jurkšaitis Mykolas Romeris University AndriusJurksaitis@gmail.com The main objects that are transferred in the supply chain and in the international logistics channel are cargo which has customs supervision. This cargo flow must complete all customs processes, customs checks and approved treatment forms. These steps are bound to international trading and require time and financial costs. In order to lower these expenses cargo is stored for a temporary storage which is the object of this article. One of the forms of the temporary storage is import and export terminal, which is a unique phenomenon that only exists in Lithuania. This form of temporary storage and its place in the logistics channel are poorly analyzed so far. In order to complete the main goal of the article (to analyze import and export terminals in Lithuania and investigate the need of the temporary storage using this form) these main tasks were set: to analyze cargo storage and cargo storage in terminal in the international logistics; to find out a place customs supervision and temporary storage in the international logistics channel; to analyze working features of the import and export terminals in Lithuania; to analyze the incoming and outgoing cargo flows in the import and export terminals. In order to complete the purpose and tasks of the research, these investigations were done: literature and law act analyses were done using comparison, deduction and induction of logical comparison methods; data analysis and development of conclusions; the creation of graphical view of the statistical information; links between statistical data were defined; the creation of conclusions and evaluations. Researched provided the information needed to create the tendencies and perspectives of the work of import and export terminals. 18

This article is composed of introduction, three chapters, conclusions and offers. In the first chapter the storage system in logistics, the purpose of storage and terminal, the objects and subjects of international logistics channel and the customs supervision are analyzed. In the second chapter of the article the temporary storage places in Lithuania and import and export terminals are analyzed. In the third chapter dynamics and perspectives of the cargo flow in the import and export terminals are analyzed. After doing the research, conclusions and suggestions are proposed. Key words: international trade, customs supervision, international logistics channel, temporary storage, import and export terminal. 19

Mokslinių tyrimų etikos būklė Lietuvoje: Mokslinių tyrimų etikos pažeidimai ir jų priežastys Reda Adomaitienė, Alytaus kolegija, reda.adomaitiene@akolegija.lt Aurelija Novelskaitė, Lietuvos socialinių tyrimų centras, novelskaite@ktl.mii.lt Anotacija. Tyrimas, kurio duomenys analizuojami straipsnyje, yra pirmasis mėginimas empiriškai analizuoti mokslinių tyrimų etiką kaip visose mokslo srityse aktualų reiškinį Lietuvoje. Mokslinių tyrimų etikos klausimų sprendimas - naujai kylantis uždavinys, atspindintis socialines transformacijas ne tik akademinėje bendruomenėje, bet ir visuomenėje. Remiantis statistine ir turinio 2011 m. pavasarį atliktos internetinės Lietuvos mokslo bendruomenės apklausos duomenų analize straipsnyje siekiama identifikuoti dažniausiai pasitaikančius mokslinių tyrimų etikos pažeidimus skirtinguose tyrimo etapuose bei aptarti jų atsiradimą sąlygojančias priežastis. Raktiniai žodžiai: mokslinių tyrimų etika, mokslinių tyrimų etikos pažeidimai, Lietuvos mokslo bendruomenė. Įvadas Mokslinių tyrimų etikos klausimai pirmiausiai pradėti kelti išskirtinai biomedicinos mokslų srityje, kadangi didžioji dauguma šios mokslo srities tyrimų atliekama eksperimentuojant su žmonėmis. Vėliau buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog tyrimų etikos klausimai yra aktualūs bet kurioje mokslo srityje, kurioje atliekami bent elementariausi su žmonėmis ar jų veikla susiję tyrimai. Dėl šios priežasties esminiai tyrimų su žmonėmis principai pagarba autonomijai, geradarystė, žalos nedarymas ir teisingumas (Ferris ir Sass-Kortsak, 2011) pradėti diegti platesnėje, ne tik biomedicinos, bet ir socialinių mokslų srities tyrimų erdvėje (biomedicinos mokslų sričiai išliekant palyginamuoju, sąlyginai idealiu standartu (Alderson ir Morrow, 2006)); atitinkamai, visi su žmonėmis atliekami (ir biomedicinos, ir socialinių mokslų sričių) tyrimai tapo etikos komitetų kompetencijos objektu (Mcwilliams et al, 2006; Sieber, 2004). Tačiau gana daug šios srities klausimų (pvz., empirinių rezultatų falsifikavimas ir fabrikavimas, plagijavimas) yra bendro pobūdžio ir aktualūs ne tik minėtose biomedicinos ar socialinių, bet ir kitose fizinių, technologijos, humanitarinių mokslų srityse. Užsienio šalyse mokslinių tyrimų etikos klausimų tyrimai atliekami jau eilę metų. Šie tyrimai apima etikos klausimus socio-ekonominių mokslų srities tyrimuose (Dearman ir Beard, 2009), socialinio darbo tyrimuose (Antle ir Regehr, 2003; Butler, 2002), feministiniuose tyrimuose (Holse ir Honey, 2005), biomediciniuose tyrimuose (Axelin ir Salantera, 2008; Marilyn ir Richer, 2005), chemijos ir biologijos mokslų sričių tyrimuose (Simon ir Hersh, 2002) ir t.t. Tuo tarpu Lietuvoje, nors įvairūs etikos klausimai analizuojami gana aktyviai (Bakshtanovskii ir Sorgomonov, 2007; Grepperud ir 20

Pedersen, 2006), mokslinių tyrimų etika pagrindiniu analizės objektu tampa išskirtinai retai 1. Taigi siekiant plėsti žinias apie mokslinių tyrimų etikos situaciją Lietuvoje, straipsnyje pristatomi 2011 m. pavasarį atliktos Lietuvos mokslo bendruomenės apklausos duomenų analizė, kurios tikslas apibūdinti (a) dažniausiai pasitaikančius mokslinių tyrimų etikos pažeidimus, su kuriais susiduriama skirtinguose mokslinio tyrimo etapuose, bei (b) šių pažeidimų priežastis. 1. Metodologinė pastaba Straipsnyje analizuojami 2011 m. kovą-balandį atliktos internetinės anketinės Lietuvos mokslo bendruomenės narių apklausos duomenys (N=913), kurie yra dalis 2010-2011 m. LMT finansuoto projekto Mokslinių tyrimų etika Lietuvoje: būklės analizė (Nr. MIP-37/2010). Detalus Lietuvos mokslo bendruomenės internetinės apklausos metodologijos aprašymas yra pateiktas Novelskaitės ir Pučėtaitės (2011), straipsnyje, kur ir buvo pirmą kartą pristatomi šios apklausos duomenys Lietuvoje. Šiame straipsnyje analizuojami 1 pastarosios apklausos metu sukauptų duomenų masyvas atsakymai į klausimą: Kaip manote, ar dažnai Jūsų mokslo srityje yra pažeidinėjami mokslinių tyrimų etikos principai ir nuostatos? Analizuojami atsakymai tai 14 toliau išvardintų teiginių vertinimai 10 balų skalėje, kur 1 reiškė Kiekvieną kartą tai darant, 10 reiškė Niekada tai darant. Vertinti teiginiai: 1. Pasirenkant mokslinio tyrimo temą/problemą 2. Pasirenkant aplinką, kurioje bus atliekamas mokslinis tyrimas 3. Pasirenkant mokslinio tyrimo dalyvius (objektus) 4. Užtikrinant mokslinio tyrimo dalyvių psichologinį saugumą 5. Užtikrinant mokslinio tyrimo dalyvių fizinį saugumą 6. Nusprendžiant, kokie duomenys bus renkami 7. Pasirenkant duomenų rinkimo metodus ir procedūras 8. Užtikrinant mokslinio tyrimo grupės narių ir/arba tyrėjo(-s) psichologinį saugumą 9. Užtikrinant mokslinio tyrimo grupės narių ir/arba tyrėjo(-s) fizinį saugumą 10. Pasirenkant duomenų analizės metodus, priemones ir procedūras 1 Dauguma mokslinių darbų, kuriuose analizuojami mokslinių tyrimų etikos klausimai, priklauso bioetikos sričiai: žr. pvz. Dranseika, Vilius ir Saulius Noreika, Eugenijus Gefenas (2009) Neuroetikos žemėlapis. Problemos 76: 66-73; Gefenas, Eugenijus (2006) The Concept of Risk and Responsible Conduct of Research. Science and Engineering Ethics 12: 75-83; Gefenas, Eugenijus (2007) Balancing Ethical Principles in Emergency Medicine Research. Sci Eng Ethics 13:281 288; Toliusiene, Jolanta and Eimantas Peicius (2007) Changes in nursing ethics education in Lithuania. Nursing Ethics 14 (6): 753-757; Jakušovaitė, Irayda and Žilvinas Darulis, Romualdas Žekas (2005) Lithuanian health care in transitional state: ethical problems. BMC Public Health 5:117 (1-8). Kituose moksliniuose darbuose ne tiesiogiai liečiami mokslinių tyrimų etikos klausimai: žr. pvz., Vasiljevienė, Nijolė and Raminta Pučėtaitė (2009) Establishing Integrity to Eliminate Women Discrimination in Science: Implications from Empirical Research in Lithuania. Ekonomika ir vadyba 14: 633-640; Tainio, Liisa and Aurelija Novelskaitė (2009) Wo/men s language in wo/men s world: Masculine vs. Feminine self-references in the interviews with Lithuanian female scientists. Žmogus kalbos erdvėje 5(2): 121-131; Novelskaitė, Aurelija (2008) How to acquire a scientific degree in the field of medical science in Lithuania: women physician-scientists personal experience-based strategies. Acta Medica Lituanica 15(4): 188-193. Tuo tarpu tyrimai, kuriuose būtų analizuojamos visai mokslo bendruomenei aktualūs mokslinių tyrimų etikos klausimai yra reti ir mažos apimties: žr. pvz., Grincevičienė, Vilija ir Švitrigailė Grincevičienė (2007) Doktorantų požiūris į akademinį nesąžiningumą. Santalka. Edukologija 15(2): 10-20. 21

11. Pasirenkant duomenų pristatymo priemones ir būdus 12. Pristatant duomenis ir mokslinių tyrimų rezultatus 13. Recenzuojant, vertinant, kritikuojant kitų atliktų mokslinių tyrimų rezultatus 14. Kita: (Įrašykite, jei pastebite mokslinių tyrimų etikos pažeidimus kituose, dar neminėtuose Jūsų organizacijoje atliekamų tyrimų etapuose) Statistinių duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 13.0 for Windows programiniu paketu pirmiausiai skaičiuojant statistines aprašomąsias charakteristikas, vėliau atliekant koreliacinę analizę (naudotas neparametrinis Spearman o rho (RS) koeficientas, kadangi atlikus vienos imties Kolmogorov o-smirnov o testą nustatyta, jog teiginių vertinimo reikšmių pasiskirstymas nėra suderinamas su normaliuoju sąlyga, apribojanti parametrinių statistinių testų taikymo galimybes); kokybiniai duomenys analizuojami atliekant turinio analizę. 2. Empiriniai rezultatai Apklausos dalyvių nuomone, kai kuriuose mokslinių tyrimų etapuose etikos pažeidimai pastebimi dažniau, o kai kuriuose rečiau (bendra pažeidimų tendencija pateikiama 1 pav.). Pav. 1 Mokslinių tyrimų etikos pažeidimų skirtinguose tyrimo etapuose atstovaujamoje mokslo srityje dažnumas Kategorijos: I : Pasirenkant mokslinio tyrimo temą/problemą II: Pasirenkant aplinką, kurioje bus atliekamas mokslinis tyrimas III: Pasirenkant mokslinio tyrimo dalyvius (objektus) IV: Užtikrinant mokslinio tyrimo dalyvių psichologinį saugumą V: Užtikrinant mokslinio tyrimo dalyvių fizinį saugumą VI: Nusprendžiant, kokie duomenys bus renkami VII: Pasirenkant duomenų rinkimo metodus ir procedūras VIII: Užtikrinant mokslinio tyrimo grupės narių ir/arba tyrėjo(- s) psichologinį saugumą IX: Užtikrinant mokslinio tyrimo grupės narių ir/arba tyrėjo(-s) fizinį saugumą X: Pasirenkant duomenų analizės metodus, priemones ir procedūras XI: Pasirenkant duomenų pristatymo priemones ir būdus XII: Pristatant duomenis ir mokslinių tyrimų rezultatus XIII: Recenzuojant, vertinant, kritikuojant kitų atliktų mokslinių tyrimų rezultatus XIV: Kita: (Įrašykite, jei...) Dažniausiai mokslinių tyrimų etikos pažeidimai pastebimi procesuose, susijusiuose su kolegių ir kolegų atliktų mokslinių tyrimų rezultatų kritikavimu, moksliniu darbų recenzavimu, vertinimu (vidurkis 6 balai). Net vienas penktadalis (arba 20 proc.) apklausos dalyvių laikėsi nuomonės, kad pastaruosiuose procesuose etikos nuostatos ir principai pažeidžiami (beveik) kiekvieną kartą tai darant (vertinimai 1-3 balais), tačiau daugiau nei trečdalis (35 proc.) apklausos dalyvių manė, kad tokiuose procesuose etikos principai ir nuostatos (beveik) niekada nepažeidžiami (vertinimai 8-10 balais).) Pastarojo (13) teiginio vertinimus lydėjo daugiausiai papildomų komentarų, 22

kuriuose buvo rašoma, kad viena dažniau pasitaikančių mokslinių tyrimų etikos pažeidimų sričių yra vertinant teikiamus projektus, tikėtina, todėl, kad ne visuomet teisingai parenkami recenzentai ir kad visada reikia įvertinti žmogiškąjį faktorių - asmeninius ryšius. Apskritai, kai kurių apklausos dalyvių nuomone, viena vertus, nėra profesionalaus vertinimo ir kritikos - giriami draugai, žiauriai kritikuojami priešai (todėl ir sunku suprasti, kur čia mokslas, o kur imitacija...) ; kita vertus, Lietuvoje yra per mažai siauresnės specializacijos tam tikros srities mokslininkų, todėl ekspertuojant nepiktybiškai atsiranda nelygiaverčių išvadų dėl individualaus skirtingo požiūrio į vertinimo griežtumą, dėl lengvai atpažįstamos ekspertuojamo darbo autorystės ir tada turinčių įtakos asmeninių ryšių. Mokslinio tyrimo dalyvių fizinio saugumo užtikrinimas ir mokslinio tyrimo grupės narių ir/arba tyrėjo(-s) fizinio saugumo užtikrinimas (atitinkamai, teiginiai 5 ir 9) tai du mokslinio tyrimo etapai, kuriuose etikos pažeidimai pastebimi rečiausiai (vidurkiai 7.7, dauguma (76 proc.) vertinimų 8-10 balų). Tačiau, kaip rodo kitų studijų rezultatai (Novelskaitė et al, 2011), ši tema mokslinių tyrimų etikos klausimų srityje yra gana nauja, todėl plačiai nežinoma ir nereflektuojama. Taigi pastarasis rezultatas, tikėtina, rodo ne (tik) mažą pažeidimų skaičių, bet ir nežinojimą, jog tokie gali egzistuoti. Tiksliau, tik pavieniais atvejais buvo pažymima, kad nors iš esmės savo saugumu rūpinasi pats tyrėjas, bet visgi pažeidimai užtikrinant tyrimo grupės narių saugumą atsiranda kai vykdomas užsakomasis tyrimas ir labai spaudžia laiko terminai ar net nuolatos: Dirbam tokiomis kenksmingomis sąlygomis, kad kartais save vadiname savižudžiais. Bet niekam tai nerūpi. Atsakymas vienas: kam nepatinka, gali nedirbti. Sąlygos nekeičiamos žmogus privalo prisitaikyti. O iš čia ir negalia, ir nenuotaika, ir pažeminimas. Nepaisant to, didžioji dalis apklausos dalyvių pateiktų komentarų siejosi su mokslinių tyrimų rezultatų gavimo ir pristatymo procesais. T.y., apklausos dalyvių žodžiais: nusistovėjusi akademinė kultūra, kai profesūra iš anksto žino tyrimo rezultatus ir juos privalo gauti tyrimo grupė atitinkamai sukonstravus tyrimo instrumentą, t.y. tyrimo rezultatų patikimumo problema ; nėra pristatomas problemos ištirtumas, vienas svarbiausių mokslinio tyrimo elementų, todėl dažnai išradinėjamas dviratis, kartojama tai, kas jau padaryta kitų mokslininkų (kitose šalyse arba seniau), sukuriant pseudonaujumo įspūdį ; mokslinių publikacijų duomenų patikimumo problema, monografijų rašymo tikslinga nauda, siekiant mokslinio laipsnio. Papildoma tema čia buvo plagijavimas ir idėjų vagystės tiesiogiai įvardinant tokius pažeidimus, kaip kitų asmenų tyrimo rezultatų plagijavimas, naudojimasis kitų autorių arba bendraautorių sukurtais lauko eksperimentas, komplikacijos pristatomos kaip originalūs moksliniai tyrimai ir pan. Be to, čia buvo paminėti ir tyrėjų neprofesionalumas, kas jau būtų traktuojama kaip mokslinių tyrimų etikos pažeidimų šaltinis, bei tai, kad labai menkai finansuojant mokslinius tyrimus paprasčiausiai žeminamas mokslininko žmogiškasis orumas! ; Svarbu pastebėti, kad papildomai komentuojant mokslinių tyrimų etikos pažeidimų dažnumą atstovaujamoje mokslo srityje, kai kuriais atvejais buvo susikoncentruojama tiesiogiai į mokslo organizacijos vidinę aplinką ir rašoma, kad dažniausiai su etikos pažeidimais susiduriama svarstant pažeidimus institucijos lygmenyje. Apklausos dalyvės/dalyviai taip pat siūlė galimus sprendimus: 23

Neturėtų būti taip, kad vadovas ginasi vieną disertaciją po kitos, o tyrėjas, padėjęs jam tuos rezultatus gauti, neturi galimybių apsiginti disertacijos kelis dešimtmečius. Tiesiog vadovas turėtų būti atsakingas už savo mokslininkų grupę, o vadovus-išnaudotojus reikėtų griežčiau kontroliuoti. Taigi visumoje apklausos dalyvių komentarai patvirtino etikos klausimų problemiškumą išskirtuose mokslinio tyrimo etapuose. Papildomai atlikta koreliacinė mokslinių tyrimų etikos pažeidimų pastebėjimų dažnumų skirtinguose tyrimo etapuose analizė pateikė kelis papildomus rezultatus. Pirma, tarp visų pažeidimų pastebėjimų dažnumų egzistuoja statistiškai reikšmingi teigiami koreliaciniai ryšiai (nuo 0.286, p<0.05 iki 0.898, p<0.01) (Lentelė 1). Toks rezultatas verčia galvoti, kad egzistuoja tendencija (ne)pastebėti pažeidimų (t.y. kuo daugiau pažeidimų pastebima vienuose tyrimo etapuose, tuo daugiau jų pastebima ir kituose, ir priešingai). Tikėtina, tokia tendencija atspindi ir turimas žinias mokslinių tyrimų etikos srityje, ir jautrumą (ne)etiškam elgesiui. Kitaip sakant, kuo daugiau žinių turima, tuo daugiau (ir visuose tyrimo etapuose) pažeidimų pastebima; kuo jautriau reaguojama, tuo daugiau pažeidimų pastebima. Antra, koreliacinės analizės rezultatai kiekybiškai atspindi jau aukščiau, remiantis komentarais, pastebėtas sąsajas. Pavyzdžiui, analizuojant tik stipriausius koreliacinius ryšius (RS>0.8), atrandamas stiprus ryšys, rodantis, kad kuo daugiau pažeidimų pastebima V etape (Užtikrinant mokslinio tyrimo dalyvių fizinį saugumą), tuo daugiau pažeidimų pastebima ir IX etape (Užtikrinant mokslinio tyrimo grupės narių ir/arba tyrėjo(-s) fizinį saugumą) (RS=0.898, p<0.01). Be to, koreliacinės analizės rezultatai nurodo ir tam tikrą nuoseklumą: randamas stiprus koreliacinis ryšys tarp pastebimų etikos pažeidimų dažnumų keliuose darbą su empiriniais duomenimis nusakančiuose etapuose (t.y. VI, VII ir X teiginiai atitinkamai, sprendimai, susiję su tuo, kokie duomenys bus renkami, kokius metodus naudojant bus renkami ir analizuojami duomenys) (RS=nuo 0.806 iki 0.829, p<0.01) bei duomenų pristatymo būdų ir šių būdų realizavimo (t.y. duomenų pristatymo) etapuose (atitinkamai, XI ir XII teiginiai) (RS=0.812, p<0.01).pastarieji rezultatai ne tik nusako kelis mokslinių tyrimų etikos būklės Lietuvoje pastebimų mokslinių tyrimų etikos pažeidimų dažnumą ir pažeidimų atsiradimo priežastis aspektus, bet ir nurodo naudotos vertinimo skalės patikimumą. Taigi, pastarąjį teiginį patvirtinus Cronbah o alfos paskaičiavimu (gauta beveik maksimali reikšmė α=0.962), galima tvirtinti, jog straipsnyje analizuoti duomenys surinkti naudojant patikimą duomenų rinkimo instrumentą. 24

Lentelė 1. Koreliacinės analizės rezultatai Teiginių nr.* II III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV I RS.747(**).683(**).638(**).554(**).617(**).536(**).617(**).561(**).620(**).531(**).487(**).400(**).335(*) p.000.000.000.000.000.000.000.000.000.000.000.000.011 N 322 328 302 286 317 326 297 289 304 316 327 328 56 II RS.771(**).659(**).600(**).686(**).650(**).627(**).600(**).661(**).572(**).541(**).458(**).419(**) p.000.000.000.000.000.000.000.000.000.000.000.002 N 319 297 283 309 315 289 283 292 304 314 314 54 III RS.699(**).521(**).701(**).648(**).623(**).509(**).718(**).562(**).533(**).514(**).431(**) p.000.000.000.000.000.000.000.000.000.000.001 N 304 288 316 321 298 288 303 314 323 325 56 IV RS.671(**).652(**).590(**).782(**).663(**).606(**).544(**).511(**).499(**).427(**) p.000.000.000.000.000.000.000.000.000.001 N 289 300 299 291 284 279 293 299 300 54 V RS.612(**).555(**).727(**).898(**).562(**).527(**).459(**).401(**).286(*) p.000.000.000.000.000.000.000.000.036 N 284 285 280 280 270 280 286 287 54 VI RS.811(**).687(**).632(**).806(**).688(**).623(**).536(**).450(**) p.000.000.000.000.000.000.000.001 N 317 289 282 298 306 313 316 52 VII RS.660(**).608(**).829(**).753(**).648(**).486(**).418(**) p.000.000.000.000.000.000.001 N 296 288 307 315 325 330 55 VIII RS.772(**).657(**).618(**).600(**).521(**).469(**) p.000.000.000.000.000.000 N 287 279 291 298 297 53 IX RS.594(**).576(**).515(**).406(**).437(**) p.000.000.000.000.002 N 275 287 293 290 50 X RS.780(**).699(**).576(**).509(**) p.000.000.000.000 N 307 312 312 54 XI RS.812(**).559(**).485(**) p.000.000.000 N 324 320 54 XII RS.626(**).599(**) p.000.000 N 333 56 XIII RS.673(**) p.000 N 58 * Pateikti teiginių nr. atitinka teiginius, išvardintus straipsnio metodologinė pastaboje. (**) Koreliacija reikšminga 0.01 lygmeniu (2-pusė). (*) Koreliacija reikšminga 0.05 lygmeniu (2-pusė). 25

Išvados Statistiniai duomenys rodo, kad apklausoje dalyvavę Lietuvos mokslo bendruomenės narės ir nariai vidutiniškai su mokslinių tyrimų etikos pažeidimais susiduria 55-75 proc. atvejų (t.y. traktuojant, kad atsakymai (beveik) niekada nesusiduriu tai darant yra 0 proc., o (beveik) visada tai darant 100 proc.). Nors dažniausiai su mokslinių tyrimų etikos pažeidimais susiduriama recenzuojant, vertinant, kritikuojant kitų atliktų mokslinių tyrimų rezultatus, o rečiausiai užtikrinant mokslinio tyrimo grupės narių ir/arba tyrėjo(-s) fizinį saugumą, visų pažeidimų atsiradimo priežastys siejamos su tokiais veiksniais, kaip žmogiškasis faktorius ir susiformavusi akademinė kultūra, menkas finansavimas ir netinkami (vertinimo) kriterijai. Taigi mokslinių tyrimų etikos pažeidimai Lietuvos mokslo bendruomenėje pastebimi gana dažnai; šių pažeidimų priežastys slypi įvairiuose - mokslinius tyrimus vykdančių asmenų (t.y. individo, mikro), mokslo organizacijų (t.y. mezo), mokslo sistemos (t.y. makro) lygmenyse. Padėka Dr. A. Novelskaitė nuoširdžiai dėkoja Union Graduate College (Mount Sinai School of Medicine, Schenectady, NY, JAV) ir Vilniaus Universiteto jungtinei programai Advanced Certificate in Research Ethics for Central and Eastern Europe už dalinį šio straipsnio parengimo finansavimą. Literatūra 1. Antle, B. J.; Regehr, C. 2003. Beyond individual rights and Freedoms: Metaethics in social work research. Social work., 48(1): 135-144. 2. Alderson, P.; Morrow, V. 2006. Multidisciplinary research ethics review: is it feasible? Int. J. Social Research Methodology., 9(5): 405 417. 3. Butler, I. 2002. A Code of Ethics for Social Work and Social Care Research. British Journal of Social Work 32:239 248 4. Dearman, D. T.; Beard, J.E. 2009. Ethical Issues in Accounting and Economics Experimental Research: Inducing Strategic Misrepresentation. Ethics & Behavior 19(1): 51 59. 5. Ferris, L. E.; Sass-Kortsak, A. 2011. Sharing Research Findings with Research Participants and Communities. Int. J. of Occupational and Environmental Medicine., 2(3): 172-181. 6. Hagner, P. R.; Randall, D. M.; Geoghegan, C. 1996. Context Effects in Ethical Evaluations: and Experimental Study. Social Behaviour and Personality., 24(3): 279-292 7. Halse, C.; Honey, A. 2005. Unraveling Ethics: Illuminating the Moral Dilemmas of Research Ethics. Signs: Journal of Women in Culture and Society 30(4): 2141-2162 8. Aita, M.; Richer, M.C. 2005. Essentials of research ethics for healthcare professionals. Nursing and Health Sciences 7: 119 125; 9. Bakshtanovskii, V. I.; Sogomonov, I. V. 2007. Professional Ethics. Sociological Research., 46(1): 75 95. 10. Grepperud, S.; Pedersen, P. A.2006. Crowding Effects and Work Ethics. Labour., 20(1): 125 138. 11. Mcwilliams, R.; Hebden, C. W.; Gilpin, A. M. K. 2006. Concept paper: a virtual centralized IRB system. Accountability in Research.,13(1):25-45. 26

12. Novelskaitė, A. Pučėtaitė, R. 2011. Moksliniu tyrimu etikos būklė Lietuvoje: ką mano Lietuvos mokslo bendruomenė? Pirminiai nacionalinės apklausos rezultatai. Straipsnis priimtas publikavimui Socialinių mokslų studijos 2011 m. rudenį; esamu metu straipsnis publikuotas LMS internetinėje svetainėje: http://lms.lt/files/active/0/novelskaitea-pucetaiter_mrukonf2011.pdf 13. Novelskaitė, A., Pučėtaitė, R., Lipnevič, A. 2011. Defining Research Ethics Legally: Liaison between International and National Documents. The Case of Researcher s Safety as a Research Ethics. The International Journal of Science in Society 2(3): 219-234, ISSN: 1836-6236. 14. Schleicher, D. J.; Watt, J. D.; Greguras, G. J. 2004. Reexamining the Job Satisfaction- Performance Realationship: The Complexity of Attitudes. Journal of Applied Psychology., 89(1): 165-177. 15. Sieber, J. E. 2004. Using Our Best Judgment in Conducting Human Research. Ethics & Behavior., 14(4): 297-304. 16. Simon, J.; Hersh, M. 2002. An educational imperative: the role of ethical codes and normative prohibitions in cbw-applicable research. Minerva., 40: 37 55. 17. Wilson, T. D.; Kraft, D.; Lisle, D. J. 1990. The Disruptive Effects of Self-Reflection: Implications for Survey Research. Advances in Consumer Research., 17: 212-216. Summary RESEARCH ETHICS VIOLATIONS AND SOURCES OF THE VIOLATIONS ON LITHUANIAN SCIENTIFIC COMMUNITY Reda Adomaitienė Alytus College reda.adomaitiene@akolegija.lt Aurelija Novelskaitė Lithuanian Social Research Center novelskaite@ktl.mii.lt The paper is aimed at widening knowledge about research ethics status in Lithuania. Specifically, using empirical data collected by means of web-based questionnaire survey among Lithuanian research community in spring 2011 (N=913), statistical and content analysis of attitudes towards most frequent violations on research ethics and sources of the violations are presented in the paper. Descriptive statistics demonstrates that most frequently research ethics violations are noticed in the processes related to review and evaluation of colleagues research applications and results; the most seldom violations are noticed in the processes related to assurance of research team members and research participants physical safety. However, in general, statistical data demonstrate that survey participants notice research ethics violations in 55-75 % of cases. Content analysis of additional commentaries demonstrates, that the sources of the violations lurks on the different levels of the science system: on the micro level, the main source of the violations is human factor ; on the meso level the main source is existent organizational culture ; on the macro level the main sources are scarce funding and rickety evaluation system. Additional statistical analysis provides evidence that analyzed data were collected by highly reliable data collection instrument. 27

Keywords: research ethics, research ethics violations, Lithuanian scientific community. 28

Prekių ženklų kuriama vertė vartotojiškoje visuomenėje postmodernizmo filosofijos požiūriu Miglė Eleonora Černikovaitė, Mykolo Romerio universitetas, miglec@mruni.eu Anotacija. Globalizacijos procesams, technologiniams pokyčiams bei naujoms medijų formoms radikaliai transformavus visuomenės struktūrą, kur įsigalėjo tarptautinė gamyba ir prekyba bei vartotojiškumas, prekių ženklų vaidmuo tampa vienas iš svarbesnių vartotojų pasirinkimuose. Prekių ženklai, atlikdami pagrindinį vaidmenį vartotojiškoje visuomenėje, vartotojams reiškia galimybę išsiskirti, išreikšti savo tapatybę arba susikurti statusą visuomenėje. Taigi, prekės ženklai pakeičia šiuolaikinę realybę, įtraukdami vartotojus į daugybę sudėtingų motyvacijų ir įtakojančius jų sprendimus. Prekių ženklai kuria neapčiuopojamą vertę, kurią vartotojai dažnai priskiria neigiamą reikšmę, tačiau neapčiuopiama vertė iš tiesų daugeliu atvejų yra labai puikus pakaitalas didesniam darbo jėgos ir ribotų išteklių naudojimui kuriant produktus ar paslaugaus. Tikslas mokslinių tyrimų pagrindu, postmodernistinės filosofijos ir ekonomikos paradigmos požiūriais įvertinti prekės ženklo kuriamą vertę vartotojiškoje visuomenėje remiantis filosofų J.Baudrillardo, G. Mažeikio ir Z. Baumano, A Aaker bei kitų autorių darbais. Raktiniai žodžiai: prekių ženklų kuriama vertė, vartotojiška visuomenė, globalizacijos pasekmės, postmodernizmo filosofija. Įvadas Šiuo straipsniu norima atskleisti vartotojiškos visuomenės fenomenus per postmodernistinės filosofijos bei ekonomikos paradigmos prizmę: prekių ženklai ir jų kuriama vertė bei vartotojų tapatybės problemos, masinės kopmunikacijos vaidmuo ir reklama (propaganda). Straipsnyje analizuojama prekių ženklų kuriama vertė vartotojiškoje visuomenėje remiantis filosofų J. Baudrillardo Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros (2010) ir Simuliakrai ir simuliacija (2002) ir G.Mažeikio: Propaganda ir simbolinis mąstymas (2010), Z. Bauman Globalizacija. Pasekmės žmogui (2007), A.Aaker Prekių ženklų valdymas (1993) darbais. Metodologija straipsnis grindžiamas mokslinės literatūros lyginamąją analizė, apibendrintais mokslinių tyrimų rezultatais. Rezultatai išskiriami požiūriai ir koncepcijos, kaip kuriama prekių ženklų vertė vartotojiškoje visuomenėje. Tyrimo ribotumas tyrimas remiasi koncepcijų ir požiūrių analize J.Baudrilardo ir jo pasekėjų moksliniais darbais. Tyrimo tolesnei eiga būtu galima pritaikyti empirinio, kokybinio ir kiekybinio tyrimų metodus, kurie leistų praktiškai įvertinti nustatytas koncepcijas ir požiūrius. 29

1. Prekių ženklų vaidmuo vartotojiškoje visuomenėje Atlikus mokslinių šaltinių analizę, pagal J.Baudrillard (2010), prekių ženklų vartojimas kiekvienam individui yra bene vienintelis būdas savo poreikiams patenkinti, o reikiamybė išsiskirti, išreikšti savo tapatybę arba susikurti statusą visuomenėje, nukreipia link to, jog prekės ženklai pakeičia šiuolaikinę realybę, ja stimuliuojant ir imituojant, siekianti tapti nepakeičiamu ir vieninteliu vartojimo objektu. (Baudrillard, 2002). G. Mažeikis pritaria J.Baudrillardui, teigdamas jog prekių ženklų vartojimas tampa neatsiejama individo kasdienybės dalimi ir taip neišvengiamai formuoja jo tapatybę ir socialinį statusą, kur individualūs poreikiai ir laisvė rinktis nublanksta prieš sociumo taisykles bei išplėčiau mintį, jog prekių ženklai vis labiau apima visas gyvenimo sritis: darbą, laisvalaikį, politiką, kultūrą, socialinę sritį, gamtą. (Mažeikis, 2010). Tačiau jiems paprieštaravo Z.Bauman (2007), teigdamas, jog prekių ženklų kuriama vertė tai unikalumo ir išskirtinumo formavimas, tačiau iškreipto savęs vaizdo kūrimas, kuris atspindi daugiau vertybių krizę, nei savo statuso visuomenėje pabrėžimas. Postmodernizmo eroje vartotojiškoji visuomenėje vertybių krizė yra ne kas kita, kaip savitikslių krizė, kylanti iš to, kad suyra pasaulėvaizdis. O pasak N.Vasiliauskaitės, visuomenėje vykstanti pažanga nepatenkina individų lūkesčių, rodo kylanti vartotojų visuomenės sąmoningumą ir savu poreikiu suvokimą (Vasiliauskaite, 2005). Socialinė kritika yra vienas iš būdų realiai ištrukti iš prekių ženklų, reklamos ir masinės komunikacijos kuriamos iliuzijos bei vartotojams savarankiškai kurti savo gyvenimą bei tapatybę. Tik diskusija skatina gaunamos informacijos permastymą, apie prekių ženklų kuriamos vertės buvimas tarp savo likimu suinteresuotų asmenų, gali sukelti racionalią ir nuoseklią kritiką, skatinti kūrybiškumą, o ne tik reprodukavimą bei skatinti idėjų įvairovę, kaip atsaką vartotojiškumui šiuolaikinėje visuomenėje.(sabašinskaitė, 2011). Panaši nuomonė yra pateikiama ekonomikos mokslininkų, pasak Aaker (1993), prekės ženklai tampa vis svarbesniu ir įtakingesniu veikėju šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje. Jie prasiskverbia visose gyvenimo srityse ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje. Toks tendencijų paplitimas lemia verslo orientavimąsi į rinkodarą, prekės ženklus, vartotojiškumo procesus ir nors ir sukuria tam tikrą vartotojų išskirtinumą, tačiau nekeičia vartotojų asmenybės, nesukelia vertybių krizės. Prekės ženklai yra pripažįstami kaip dalis įmonės nematerialaus kapitalo ir nėra. Tai verslo ištekliai, kurie padeda sukurti naujas vertes. Prekės ženklas tai nematerialusis turtas, kuris sukuria pridėtinę vertę verslui. Tai yra pagrindinis daugelio rinkodaros procesų uždavinys taip valdyti ir kurti prekės ženklą, kad šis įgytų tam tikrą vertę. Daugelis ekspertų vis dar ginčijasi, kas tai yra prekės ženklas. Kiekvienas iš jų turi savo supratimu paremtą apibrėžimą, tačiau problema dar labiau išryškėja, kai reikia įvertinti šią sąvoką. Išskiriamos dvi paradigmos: - pirmoji, paremta vartotojo ir prekės ženklo sąsajomis. Tai lojalumo, tikimybių, noro pirkti tik tam tikro prekės ženklo prekę, sukeltų emocijų derinys; - antroji, paremta tik įmonės kapitalo didinimu. Tai atspindi visą finansinę vertę. (Urbanskienė, 2006 ) 30

Norint suvokti prekės ženklo vaidmenį šiuolaikinėje rinkoje, pirmiausia, reikia apibūdinti pačią šiuolaikinio prekės ženklo sampratą. Mokslinėje literatūroje randama daugybė prekės ženklo apibrėžimų. Keletas pavyzdžių pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė. Prekės ženklo sąvokos traktuotė moksliniuose šaltiniuose Autorius Levitt, 1983 Kotler Ph. Turner R. E., 1985 E.Jerome McCarthy, 1990 M.Čeikauskie nė, 1997 Kapferer, 1997 Murphy ir Hart, 1998 D.Aaker, 1995 Chernatony, 1999 П.Дойль, 1999 Kotler Ph., 2000 Kuvykaitė, 2001 Chernatony L., 2002 Keller K.L., 2003 Sąvoka Prekės ženklas yra įvairių produktą apibūdinančių charakteristikų rinkinys, kurios tenkina vartotojų poreikius bei papildomomis charakteristikomis dizainu, išvaizda, pakuote ar kitais identifikavimo simboliais išskiria produktą iš kitų. Vardas, terminas, ženklas, simbolis, dizainas ar jų kombinacija, kurios tikslas identifikuoti prekes ar paslaugas iš pardavėjų grupės, išskirti ją iš konkurentų. Prekės ženklo kūrimas - tai vardo, frazės, simbolio ar dizaino naudojimas produkto atpažinimui. Čia įeina prekių ženklų, įmonės ženklų ir pan. naudojimas ir viskas reiškia produkto identifikavimą. Prekės ženklas (kaip įmonės simbolis) tai oficialiai priimtas terminas, reiškiantis nustatyta tvarka užregistruotą, originaliai apiformintą meninį vaizdą, susijęs su įmonės prekių ar paslaugų atskyrimu arba skirtas reklamai. Prekės ženklas nėra tik produkto ženklas, kitoks grafinis ar techninis sprendimas. Tai produkto reikšmė, šaltinis ir būdas būti žinomam rinkoje. Prekės ženklas yra fizinių, estetinių, racionalių ir emocinių elementų sintezė, kuri išskiria produktą iš kitų. Prekės ženklas yra charakteringas pavadinimas ir/ar simbolis (prekybinis ženklas arba įpakavimo dizainas), skirtas identifikuoti vieno ar grupės pardavėjų prekes ar paslaugas ir atskirti jas nuo tų, kurias pateikia konkurentas. Prekės ženklas informuoja klientą apie gaminio kilmę bei apsaugo tiek gamintoją, tiek klientą nuo konkurentų, kurie bandytų pagaminti identiškus gaminius. Prekės ženklas tai funkcinių ir emocinių elementų, tenkinančių vartotojų poreikius, rinkinys, glaudžiai susietas su įmonės kultūra. Prekės ženklas tai individualus vardas, emblema, dizainas ar jų derinys, pasireiškiantis kaip jo savininko skiriamasis ženklas. Prekės ženklas yra pardavėjo pažadas suteikti vartotojui specifinių savybių komplektą, naudą ir paslaugas. Prekės ženklą galima apibūdinti remiantis šiais elementais: savybėmis, nauda, vertybėmis, kultūra, asmenybe ir vartotojais Prekės ženklas tai grafiškai pavaizduotas žymuo, kurio paskirtis atskirti vienam asmeniui priklausančias prekes nuo kitam asmeniui priklausančių prekių. Išskiriantis produktas, paslauga ar vietovė, sukurti bei suformuoti taip, kad pirkėjas arba vartotojas galėtų geriausiai patenkinti savo poreikius per įdiegtas unikalias pridėtines prekės ženklo vertybes. Vardas, terminas, ženklas, simbolis, dizainas ar jų kombinacija, kuri identifikuoja pardavėjo prekes ir paslaugas bei išskiria juos iš konkurentų. Išanalizavus daugelį apibrėžimų, galima teigti, kad pagrindinės prekės ženklo sudedamosios dalys yra: prekės vardas, simbolis, spalva, šriftas, brėžinys arba visų šių 31

elementų kombinacija bei jo funkcijos prekės ženklu yra siekiama identifikuoti vieno gamintojo prekes ir išskirti jas iš kitų. Abi šios sudedamosios dalys tiek prekės ženklo sandara, tiek funkcijos yra vienodai svarbios, nes jos formuoja asociacijas vartotojo pasąmonėje, taip sukurdamos prekei papildomą vertę. Šiuolaikiniai prekės ženklai, dažnai, yra pavadinami šiuolaikinės visuomenės atspindžiais. Vis dažniau literatūroje aptinkama vartotojiškos visuomenės sąvoka, kuri glaudžiai siejasi su prekės ženklų dominavimo kultūra visame pasaulyje. Prekės ženklas tampa įmonės kultūros, įvaizdžio, identiteto simbolis. O vartojimas tampa sistema, užtikrininėti prekių ženklų tvarką ir vartotojų integraciją: ji tuo pačiu yra vertybių mainų ir komunikacijos sistema. Postmodernioje vartotojiškoje visuomenėje atsiveria naujos galimybes pažinti prekės ženklus, nes šiuolaikinės visuomenės bruožai tokie kaip: žinių visuomenė, aktyvi visuomenė, komunikuojanti visuomenė, suteikia naujas pažinimo dimensijas. Įdomu yra tai, kad visiškai nyksta ribos tarp informacinių technologijų, telekomunikacijų, kuris pereina į naują lygmenį virtualią komunikaciją. Prekės ženkliai tampa svarbiais verslo elementais virtualioje erdvėje. Šie visa apimantys pokyčiai yra įtakojami žmonių gyvenimo būdo ir mąstysenos permainų. Ji sujungia vartotojų ir įmonių požiūris ir puikiai įkūnija šiuolaikinės rinkodaros strategijas, taikomas šiuolaikiniams vartotojams pasiekti. 2. Globalizacijos įtaka vartotojiškai visuomenei Globalizacija keičia pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomeninę, socialinę struktūrą. Globalizacija apibrėžiama dar ir kaip įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesų visuma, apimanti didėjančią ūkių, verslo ir visuomenių organizacijų integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius (Baumanas, 2007). Jos pagrindiniai uždaviniai siekti ekonominio efektyvumo, produktyvumo ir laisvų, nereguliuojamų rinkų vyravimo visame pasaulyje. Globalizacijos prigimtis aiškinama, kaip pasaulinį gamybos, technologijos, vadybos, socialinių struktūrų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link vieningos pasaulinės vartotojiškos visuomenės. Pasaulio ekonomika tampa globalizacijos atspindžiu, procesu, kuris turi įtakos tarptautinėms kapitalo, prekių rinkoms, mikroekonominei ir makroekonominei veiklai, pramonės procesams ir tarptautiniams bei vidaus reikalams. Šių procesų sąveika linkusi generuoti tokių ilgalaikių reiškinių, kaip pasauliniai srautai, tinklai ir jų sąveika, sisteminę dinamiką, o savitarpio ryšiai apima žmonių socialinių reikalų organizacijų, valdžios struktūrinius bei ekonominius pokyčius. (Baumanas, 2007) Globalinių prekybinių ir informacinių ryšių sistema ypač sparčiai plėtojasi paskutiniaisiais dešimtmečiais, kurdami ir plėtodami informacinės visuomenės pagrindus, kuris pagrįstas, sumanios ir kūrybiškos visuomenės sąveika. Pasak Baumano (2007), žvelgiant į informacinės visuomenės tiek teorines, tiek praktines perspektyvas, galima teigti, jog visa tolimesnė raida remiasi informaciniais ryšiais, tinklais ir inovacijomis pagrįstu augimu ekonomikoje. Tokia visuomenė yra laikoma universalia pasaulio visuomene, į kurią stengiasi orientuotis dauguma gamintojų kurdami vartojimo prekes bei suteikdami joms prekės ženklus, kuriuos renkasi panašūs vartotojai visame pasaulyje. Tokiu būdu vartotojas tampa tarsi centrine ašimi, 32

reguliuojančia gamintojo veiksmus. Vartotojas renkasi tai, kas jam yra priimtiniausia, patraukliausia, tuo tarpu, gamintojas visais įmanomais būdais siekia atkreipti į save dėmesį ir įtikti vartotojui, tačiau, pirmiausia, jis privalo tapti individualiu, atpažįstami bei išskiriančiu iš konkurencinių produktų. Šiai išskirtinumo ir individualumo funkcijai atlikti bene svarbiausiu veiksniu tampa prekės ženklas. Globalizacijos procesai įtakojo vartotojiškos visuomenės vystymąsi ir prekių ženklų populiarinimą, kaip vartotojų išskirtinumą kuriančius ženklus. Tačiau, prekių ženklų globalizavimas sukuria ir kitas pasekmes, kurios ne tik užsuka nesustojamą vartojimą visą parą, bet ir unifikuoja, t.y. suvienodina vartotojus. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas tapo daug moderniau bei pažangiau, tačiau žmogus pradėjo prarasti pats save, savo pagrindine teise laisve į apsisprendimą ir pasirinkimą. Globalizmas pavertė mūsų pasaulį vartojimo objektu, o mus pačius tobulais vartotojais, o vartotojų visuomenėje žmonės skirstomi į esančius aukščiau ar žemiau pagal jų mobilumo lygį pagal jų laisvę rinktis, kur būti. (Michailovskaja, 2011) 3. J.Baudrillardo požiūris į prekių ženklų kuriamą vertę vartotojiškoje visuomenėje Pasak J.Baudrillardo (2010), reklama daro didelę įtaka vartotojams, nes sugeba skleisti vienintelę ir iš tikrųjų pamatinę šiuolaikinės konkurencinės visuomenės idėją: svarbu tik vartotojai ir prekės ženklai, kurių sukuriamos vertės iliuzija tapo skiriamuoju epochos bruožu, kurio dėka masinės gebėjimo pasiekti visus bei įtikinimo galios, visuomenė tapo vartotojų visuomene. Baudrillardo požiūris į vartotoją, kaip racionalų individą, kuris maksimizuoja savo naudą ar didina ( kolektyvinės ar asmeninės) laimės kiekį vartodamas. (Vasiliauskaitė, 2005) bei medijas, ypač televiziją, kurios yra neatskiriamos nuo sparčios prekių ženklų paplitimo visame socialiniame ir kasdieniniame gyvenime sampratos bei daro milžinišką įtaką tiems patiems vartotojams. Todėl prekės ženklai pagal simuliacijos teoriją tapo socialinės diferenciacijos, socialinio statuso išraiškos priemone, kurios plitimą skatina medijos ir reklama (propaganda). (Mažeikis, 2010) Filosofas savo moksliniuose veikaluose lygina medijas su politine ekonomika. Jei pastaroji kuria gerovės ženklus, bet ne pačią gerovę, tai medijos ima kurti ne įvykius, o įvykius kaip prekės ženklus. Televizija yra savarankiškas mechanizmas, reikšmingas tik pats sau. Medijos terminai ir metodai tampa būdingi tik jai pačiai, iššifruojami tik jos pačios sistemos viduje. Įvykiai informacijos rinkoje taip pat gali būti pakeisti ar pavaduojami, atsižvelgiant į jų vertę. Kitaip tariant, medijai ištraukiant įvykį iš konteksto, sunaikinama terpė, kurioje jis funkcionuoja kaip įvykis. Taip sukuriama virtuali erdvė, kurioje įvykiai nebe vyksta, o išnyksta naujienų ir informacijos tuštumoje, kaip ekonomika išnyksta. Įvykių aiškinimas, jo priežasčių ieškojimas neigia patį įvykį, tai ieškojimas sąlygų, kuriomis įvykis nebūtų įvykęs. Vis dėlto J.Baudrillardas apmąsto būtent postmodernų pasaulį ir jame iškilusias problemas, dažnai nurodydamas, jog šios yra moderniosios epochos išdavos. Moderniais laikais įsitvirtinusi visuomeninės gerovės idėja postmodernioje epochoje transformuojasi į vartotojiškus santykius, gaminama ir vartojama ne tenkinant būtinus poreikius ar palengvinant buitį, o vartojimas tampa tikslu savaime. Slenkstį, skiriantį moderniąją ir postmoderniąją epochas, Baudrillardas 33

dažnai apibrėžia visuomenės struktūros pokyčiais, kurių pagrindinis tikslassunaikinanti komunikaciją ir socialumą. Dingsta moderniajai visuomenei būdingos ribos, vertės ir kategorijos. Postmoderniame pasaulį slenkstį simbolizuoja linijiniškumo ir socialumo išnykimas, bei homogenizacija. (Čepukas, 2008) J. Baudrillardas (2010), analizuodamas reklamos ir propagandos sąvokas teigia, jog propaganda užsiimą pamatinių idėjų, politinių figūrų ir prekinio ženklo įvaizdį puoselėjančių partijų marketingu ir prekyba. Ji suartėja su reklama, nes ši sugeba skleisti vienintelę ir iš tikrųjų pamatinę šiuolaikinės konkurencinės visuomenės idėją: svarbu tik prekės ir prekės ženklas. (Mažeikis, 2010). Tai būdinga visuomenei, kurioje nebėra skirtumo tarp ekonomikos ir politikos, nes nuo krašto iki krašto joje viešpatauja ta pati kalba; visuomenei, kurioje tiesiogine žodžio prasme visiškai realizavosi politinį ekonomija. Kiekviena reklama stengusias įpiršti mums sociumo pridėtinę vertę. Reklama gyvuoja savo kukliame lygmenyje, dar valdomame vaizduotės, iliuzijų ir regiškumui. Reklamos viešpatavimui galą padarys informacija. Dabar pats įdomiausiais reklamos aspektas yra jos išnykimas, dėl jos specifiškumo, paprasčiau tariant jos medijiškumo. Kadangi reklama- tai mediumas, tapęs savo paties pranešimu- ji puikia dera su sociumu, tačiau pati tuo pačiu pamažu nyksta dėl informacijos daugiasluoksniškumo derinant įvairias medijas..(baudrillardas, 2002). Pasak J.Baudrillardo, dėl masinės informacijos priemonių siunčiamu informacijos srautų ir reklamos, žmogus tampa tiesiog vartotoju, o ne žmogumi, gebančiu priimti apmąstytus sprendimus, dėl to, kas jam tikrai reikalinga. Negalime atmesti Adorno (2006) nuomonės, jog medijos, į pagalba pasitelkdamos įtaigia reklama, veikia žmogaus sąmone, skatindamos įsigyti tam tikrus dalykus, kuriu iš tikro nereikia, tačiau kurie nukreipia dėmesį nuo aktualiu gyvenimo aspektu, realios pasirinkimo laisvės galimybės ir suteikia trumpalaikį džiaugsmą: Reklama virsta tiesiog menu. Šis naujos rūšies menas įtikina tiesiog vartoti, džiaugiantis tuo, kas turima ir kritiškai nevertinant to, kas galbūt galima turėti. Reklama turi galia įtikinti, sužadinti troškimą, nes viską pateikia pakankamai patrauklia forma, o individas aklai pasiduoda jos įtakai. Reklamos menas pateikia tai, ko vartotojas nori, tačiau tai maža kaina už tai, kad vartotojas visiškai paklustų valdžios, kaip reklamos užsakovo, skleidžiamai ideologijai. Toks menas pasižymi vienodumu, tad čia ir baigiasi pasirinkimo laisvė. Per pasirinkimo vienodumą ir patys žmonės tampa pernelyg panašus, tampa mase, be originalios nuomonės. Nes tai, kas vienoda, juk daug lengviau valdyti. Pati kultūra tampa preke, parduodama vartotojui, mainais už jo tyla. Pagrindinis masinės medijos tikslas sukurti vartotojų visuomenės gyvenimo stilių. O čia jau tampa mažiau svarbu įtikinti individą racionaliai, svarbiau ugdyti jame tam tikra gyvenimo koncepcija (Sabašinskaitė, 2011). Reklama tam puikiai tinka. Reklama (propaganda) atitinka vyraujanti gyvenimo stilių ir yra natūraliai suvokiama kaip tai, kuo reikia sekti. Masinis vartojimas žmones iš vertybinio lygmens perkelia į prekių ženklų lygmenį (Mažeikis, 2010). Kaip teigia Baudrillard as (2002), visi gali vartoti, tačiau vartojimo objektai, kaip ženklai, lemia žmonių diferenciacija. Manipuliuojant žmonių psichologija, ideologinės struktūros priverčia žmones priimti esančio gyvenimo žaidimo taisykles. Vartotojo laisvė ir suverenumas tėra mistifikacija. Tiesiog sukuriama iliuzija, jog žmogus renkasi, (nors renkasi tik iš to, kas jam pateikiama), ir jaučiasi dėl to jaučia pasitenkinimą, kuriuo ji 34

įtikina masinė medija. Malonumas, patiriamas dėl televizoriaus ar antrinės rezidencijos, išgyvenamas kaip tikroji laisvė. Ir tai lemia ne tik susvetimėjimą su aplink esančiais žmonėmis, tačiau ir susvetimėjimą su savimi, nes natūralus poreikiai pakeičiami dirbtiniais. Žmonės nebesugeba skirti gyvenimo nuo vartojimo, juos sutapatina. Dėl padidėjusio vartotojiškumo išplitimo, neribotu galimybių atsiradimo visi esame pasmerkti gyventi tarp pasirinkimu, tačiau ne visi turime ištekliu, kad būtume tie, kurie renkasi. Šioje vietoje aiškiausiai pasirodo, kad ne visi žmonės yra vienodai laisvi, nes kad ir kiek jie turėtu galimybių, tačiau tu galimybių realizavimo perspektyvos yra skirtingos ir jos priklauso nuo vartojimo tolesnės plėtros prekių ženklų kuriamos vertės vartotojiškoje visuomenėje Išvados 1. Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje prekių ženklai nebėra savaime vertingu dalyku. Globalizacijos proceso ir technologijų progreso skatinamas prekių ženklų vartojimas tampa neatsiejama individo kasdienybės dalimi ir taip neišvengiamai formuoja jo tapatybę ir socialinį statusą, kur individualūs poreikiai ir laisvė rinktis nublanksta prieš sociumo taisykles. 2. Prekių ženklų kuriama vertė, tai unikalumo ir išskirtinumo formavimas, tačiau taip pat iškreipto savęs vaizdo kūrimas, kuris atspindi daugiau vertybių krizę, nei savo statuso visuomenėje pabrėžimą. Prie to aktyviai prisideda reklamos ir masinių komunikacijos priemonių plėtra. Postmodernizmo eroje, vartotojiškoji visuomenė suponavo vertybių krizę, kuri yra ne kas kita, kaip asmenybės tapatumo problema. Tačiau visuomenėje vykstanti pažanga rodo kylanti vartotojų visuomenės sąmoningumą ir savu poreikių suvokimą. 3. Globalizacijos procesai įtakojo vartotojiškos visuomenės vystymąsi ir prekių ženklų populiarinimą, kaip vartotojų išskirtinumą kuriančius ženklus. Tačiau, prekių ženklų globalizavimas sukuria ir kitas pasekmes, kurios ne tik užsuka nesustojamą vartojimą visą parą, bet ir unifikuoja, t.y. suvienodina vartotojus. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas tapo daug moderniau bei pažangiau, tačiau žmogus pradėjo prarasti pats save, savo pagrindine teise laisve į apsisprendimą ir pasirinkimą. 4. J. Baudrillardas esmingai apmąstė prekių ženklų, reklamos ir medijų kuriamo vertybinio pliuralizmo, epistemologinio reliatyvizmo, perteklinio gyvenimo estetizavimo problemas kaip vienus iš ryškiausių šiuolaikinio pasaulio bruožų ir priėjo gana nihilistinės išvados, kad gyvenimas tėra blankių šešėlių teatras iliuzinėje tikrovės dykumoje. O perfrazuojant šią mintį prekių ženklų kuriama vertė vartotojiškoje visuomenėje, tai iliuzijų kūrimas, simuliuojantis ir imituojantis realybę, siekiantis tapti nepakeičiamu ir vieninteliu vartojimo objektu, apimančiu visas gyvenimo sritis: darbą, laisvalaikį, politiką, kultūrą, socialinę sritį, gamtą. 5. Socialinė kritika yra vienas iš būdų realiai vartotojams ištrūkti iš prekių ženklų konstruojamos iliuzijos bei savarankiškai kurti savo gyvenimą bei tapatybę. Kritika skatina gaunamos informacijos permastymą bei patikrinimą ir žinių, o ne tik informacijos siekį. Tik skatinant diskusijas su vartotojais, dėl prekių ženklų kuriamos 35

vertės gali sukelti racionalią ir nuoseklią kritiką, skatinti kūrybiškumą, o ne tik reprodukavimą bei skatinti idėjų įvairovę, kaip atsaką vartotojiškumui. Literatūra 1. Aaker A. (1992) Managing Brand Equity, Free Press. ISBN 978-0-02-900101-1 2. Adorno Th. Horkheimer M. (2006) Apšvietos dialektika: filosofiniai fragmentai. P. 212. 3. Baudrillard J.(2002) Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius. P. 105 4. Baudrillard J. (2010) Vartotojų visuomenė: mitas ir struktūros. P. 96 5. Bauman Z.(2007) Globalizacija. Pasekmės žmogui //Vilnius: Apostrofa, p. 119. 6. Čepukas A. (2008). Medijų visuomenės kritika J.Baudrillardo filosofijoje. [žiūrėta 2012.05.30] http://vddb.library.lt/fedora/get/lt-elaba-0001:e.02~2008~d_20080924_181309-83071/ds.005.0.01.etd 7. Mažeikis G. (2010) Propaganda ir simbolinis mąstymas. VDU. Kaunas. p.345 8. Michailovskaja J. (2011) Kelionės fenomenas. [žiūrėta 2012.05.30] http://aplinkkeliai.lt/musutekstai/filosofine-ese/keliones-fenomenas/ 9. Sabašinskaitė J. (2011). Vartotojiškumas, kaip technologijomis konstruojama tiesa. [žiūrėta 2012.05.30]. http://vddb.laba.lt/fedora/get/lt-elaba-0001:e.02~2011~d_20110616_114443-09502/ds.005.0.01.etd 10. Vasiliauskaite N. (2005). Jean Baudrillardas: racionalumo, politikos ir politinės filosofijos erozija. [žiūrėta 2012.05.30] http://www.biblioteka.vpu.lt/zmogusirzodis/pdf/filosofija/2005/vasiliauskaite.pdf 11. Urbanskienė R. Vaitkienė R. (2006). Prekės ženklo valdymas,ktu. Kaunas. p. 266. Summary BRAND VALUE IN CONSUMER SOCIETY Miglė Eleonora Černikovaitė Mykolo Romerio Universitetas miglec@mruni.eu The process of globalization, technological change and new media forms a radical transformation of society structure, which prevailed in manufacturing and international trade and consumerism, the role of brands is one of the most important choice for consumers. Brands has intangible value that consumers often assign a negative value, but the intangible value is indeed in many cases is a very excellent substitute for more labor - intensive and limited resources in developing products or services. Brands have key role in consumer society, serves coherent collective vision, which, as the chain linking a certain extent, not only simple objects, but also their values, involving the user in a number of complex motivations and decisions. Analysing the brand rand in the consumer society I have chose Jean Baudrillard works Consumer Society: myths and structures (2010) and Simulacra and Simulation (2002), also G.Mažeikis paper "Propanganda and symbolic thinking" (2010), which are philosophical interpretation of postmodernism era, which reveals the phenomena of the consumer society: mass media, advertising, shopping centres and plenty of public myths 36

and challenges postmodern world. J. Baudrillard reveals that the brands use each individual is no longer a way to meet their own needs and the necessity to stand out, to express their identity or to create a status in society. After a comparative analysis of scientific sources, the modern consumer society appears as no longer a brand in itself as a valuable thing. Progress to promote the use of brands has become an integral part of daily life and the individual is inevitably shaped his identity and social status, where the individual needs and freedom of choice boils down to the society rules. Brand creates value, that uniqueness and exclusivity formation, however, distorted self-image development, which reflects the number of "crisis of values" than their status in society emphasis. Postmodern era, consumerist society determined the "crisis of values" is nothing more than an end the crisis arising from the fact that bursts worldview. The ongoing progress of society, an individual does not satisfy expectations, indicated by the rising consumer awareness and public understanding of their own needs. Social criticism is one way to actually get out of the technology and the illusion of truth designed to build your own life and identity. Information received criticism encourages reconsideration and review and expertise, not just information seeking. Only the presence of discussion between the interested people, his fate may lead to a rational and coherent critique, encourage creativity, not just the reproduction of ideas and promote diversity as a response to consumerism. This article is based on scientific literature, a comparative analysis of the summarized results of the research, providing scientist insights into their respective subject. Results - identifies approaches and concepts, as a brand to the value of consumer society. Keywords: brand equity, consumerist society, the consequences of globalisation, postmodernism phylosophy. 37

Vaikų socializacijos centrų kultūros veiksniai ugdytinių socializacijai: persidengusių vertybių lygmuo Simona Bieliūnė, Vilniaus universitetas, simona.bieliune@sppc.lt Anotacija. Vaikų socializacijos centrų kultūra kaip itin svarbi organizacijos dimensija sąlygoja ne tik jos stabilumą, bet ir visų bendruomenės narių elgseną, nuo kurios priklauso siekiamų tikslų rezultatai. Manytina, kad šiose švietimo įstaigose vyraujančios vertybės, nuostatos, galiojančios taisyklės ir kiti joms būdingi kultūros elementai tiesiogiai siejasi su ugdytinių socializacijos vaikų socializacijos centruose sėkmingumu, todėl būtina identifikuoti problemines kultūros sritis sąryšyje su ugdytinių socializacija. Straipsnyje analizuojama vaikų socializacijos centrų kultūros persidengusių vertybių lygmens veiksniai ugdytinių socializacijai, siekiant įvardyti kultūros keitimo ar tobulinimo galimybes dėl ugdytinių socializacijos sąlygų gerinimo. Raktiniai žodžiai: vaikų socializacijos centras, organizacijos kultūra, socializacija. Įvadas Vaikų socializacijos centras netradicinė bendrojo ugdymo mokykla, vykdanti vaiko vidutinės priežiūros priemonę. Pagrindiniais šių organizacijų siekiniais įvardijama pagalba pasirengiant savarankiškam gyvenimui ir palankių sąlygų pozityviajai socializacijai bei ugdymui(si) sudarymas deviantinio elgesio vaikams 1. Vadinasi, vaikų socializacijos centras kaip pagrindinis socializacijos institutas vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu turi užtikrinti galimybę ugdytiniams pozityviai keisti nuostatas, požiūrius, vertybes, perimti socialiai vertingo elgesio modelius, ugdytis socialines emocines kompetencijas, svarbiausius gyvenimo įgūdžius. Šiame kontekste šių bendrojo ugdymo mokyklų kultūra tampa pagrindiniu dėmeniu, kuris veikia kaip elgesio indikatorius bei reguliatorius ir šių įstaigų pedagogams, ir ugdytiniams. Daroma prielaida, kad sėkmingas sugrįžimas į sociumą ir integravimasis bendruomenėje yra ne tik palankios socializacijos vaikų socializacijos centre rodiklis, bet pozityvios ir stiprios kultūros perėmimo padarinys. Organizacijos kultūros ir socializacijos proceso sąryšį skirtingais aspektais tyrė Shein (1990), Hofstede et al (1990), Jucevičienė et al (2000), Targamadzė (2006), Žukauskaitė (2009), Zuoza (2011) ir kt. Daugelio mokslininkų nuomone, bet kurios organizacijos narių vienu reikšmingiausių sėkmingos socializacijos požymiu įvardijamas kultūros perpratimas ir perėmimas. Taigi galima teigti, kad vaikų socializacijos centrų ugdytiniams, siekiant efektyvių socializacijos rezultatų, būtina įsisavinti jiems 1 Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas. Valstybės žinios. 2007, Nr. 80 3214; 2010, Nr. 31 1473 38

perteikiamas ir įprasminamas vertybes, perimti socialiai vertingą elgesį, paisyti kultūros pagrindu nustatytų elgesio taisyklių, nuostatų ir pan. Per kultūros turinio analizę organizaciją kaip sudėtingą sistemą galima įvertinti įvairiais aspektais ir perprasti jos unikalumą. Vertinant atskirus kultūros komponentus galima detaliai išsiaiškinti konkrečios organizacijos tarpusavio narių sąveiką, esmines vertybes, nuostatas, normas ir požiūrį, nusakyti organizacijos klimatą, aplinką ir kt., tačiau tam būtini aiškūs vertinimo kriterijai. Šiame straipsnyje analizuojami vaikų socializacijos centrų kultūros persidengusių vertybių lygmens veiksniai ugdytinių socializacijai, juos vertinant pagal teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias šių įstaigų veiklos principus ir nurodančias siekiamų tikslų įgyvendinimo gaires. Straipsnyje nagrinėjami veiksniai, kurie buvo identifikuoti vaikų socializacijos centrų kultūros lygmenų ir jų parametrų bei socializacijos etapų ir jų kriterijų schemoje (plačiau žr. Bieliūnės magistro darbas Vaikų socializacijos centrų kultūros ir jų ugdytinių socializacijos sąsajos ). Išsamiai aptariamas šių švietimo organizacijų kultūros persidengusių vertybių lygmuo, kurį nusako šie parametrai: novatoriškumas ir rizika kiek skatinama rizikuoti, būti novatoriškiems; dėmesys detalėms kiek tikimasi preciziškumo ir dėmesio detalėms; orientavimasis į rezultatus kiek skiriama dėmesio rezultatams, ne jų pasiekimui; orientavimasis į žmones kiek atsižvelgiama į sprendimų įtaką žmonėms; orientavimasis į komandas kiek darbas organizuojamas komandų pagrindu; agresyvumas kiek skatinamas konkurencingumas, agresyvumas; stabilumas kiek organizacijos veikla stengiasi išsaugoti status quo (Robbins, 2006, p. 284). Targamadzės (2011, p. 8) nuomone, organizacijos kultūros persidengusių vertybių lygmens savybės yra organizacijos narių susitarimo objektas ir turi atsispindėti organizacijos taisyklėse, kuriomis nariai vadovausis kasdienėje veikloje. Anot Zuozos (2011, p. 22), persidengusios vertybės yra itin svarbios, nes jos yra rašytinių ir nerašytinių organizacijos normų ir taisyklių visuma, turinti įtakos organizacijos ir jos narių veiklai. Kaip teigė Jucevičienė at al (2000, p. 59), persidengusios vertybės yra organizacijos kultūros esmė, nes padeda paversti kasdienę rutiną prasminga veikla, susieja organizaciją su svarbiomis visuomenės vertybėmis. Iš šių sampratų matyti, kad būtent šis kultūros lygmuo yra stipriai išreikštas ir jo analizė yra pagrįsta ugdytinių socializacijos sąlygų gerinimo prielaida. Straipsnio objektas vaikų socializacijos centrų kultūros persidengusių vertybių lygmens veiksniai, turintys įtakos ugdytinių socializacijai. Straipsnio tikslas pateikti Lietuvos vaikų socializacijos centrų kultūros persidengusių vertybių lygmens veiksnius, turinčius įtakos ugdytinių socializacijai, pedagogų ir ugdytinių požiūriu. Metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, anketinė apklausa, aprašomoji statistika. Duomenų analizės kriterijai: Spearman ranginės koreliacijos koeficientas, neparametrinis Pearson χ 2 kriterijaus testas. 39

Metodologija siekiant įvardyti vaikų socializacijos centrų ugdytinių socializacijos sąlygų gerinimo galimybes 2012 m. kovo-balandžio mėn. atliktas kiekybinis tyrimas, kurio vienas iš tikslų atitinka straipsnio tikslą. Vykdant tyrimą laikytasi visų tyrimo etikos principų. Tyrime remiamasi humanistinės psichologijos teorijos nuostatomis (Maslow, 1970) ir veiklos sistemos principu (Targamadzė, 2006). Tyrimo metu apklausiami visų Lietuvos vaikų socializacijos centrų 119 pedagogų ir 126 ugdytiniai. Tiriama visa populiacija, todėl tyrimo imties tūris neskaičiuojamas, išvados laikomos statistiškai reikšmingomis. Tyrimo instrumentas anketa ugdytiniams ir pedagogams. Anketos sukonstruotos iš dviejų blokų klausimų: susijusių su kultūros veiksniais, turinčiais įtakos skirtingiems ugdytinių socializacijos etapams, ir demografiniams duomenims atskleisti. Novatoriškumas ir rizika Šio persidengusių vertybių lygmens parametro sankirtoje su ugdytinių socializacijos etapais identifikuotas ir tirtas veiksnys, susijęs su vaikų socializacijos centrų dalyvavimu projektuose su švietimo įstaigomis, kitais socialiniais partneriais, vietos bendruomene. LR švietimo ir mokslo ministro patvirtintame Vaikų socializacijos centro veiklos modelio apraše (Žin., 2011-05-24, Nr. 62 2946) įvardytas įpareigojimas vaikų socializacijos centrui įgyvendinant projektinę veiklą bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, užsienio partneriais, savanoriais ir studentais. Viena vertus, tai traktuojama kaip galimybė pritraukti papildomų lėšų, didinti pedagogų, administracijos narių kvalifikacijos tobulinimo galimybes, įsigyti reikalingo inventoriaus, plėsti ugdytinių užimtumo formų sąrašą. Kita vertus, tai yra galimybė ugdytiniams įsisavintas vertybes, įgūdžius, išmoktus vaidmenis, elgesio modelius realiai pritaikyti už vaikų socializacijos centrų ribų, bendraujant ir bendradarbiaujant su kitais asmenimis. Tyrimo metu klausiama, ar dažnai ugdytiniams sudaromos šio sąlygos. Pagal gautus respondentų atsakymus nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau ugdytiniai nei pedagogai nurodo nedalyvaujantys dažnai projektuose su kitais mokiniais ar socialiniais partneriais (χ 2 =38,964, df=4, p=0,000). Būtina paminėti, kad teigiamai atsakiusių pedagogų skaičius siekė net 83,2 proc., o taip manančių ugdytinių buvo beveik perpus mažiau (47,6 proc.). Manytina, kad tokie tyrimo rezultatai rodo, kad bendradarbiavimo su socialiniais partneriais plėtra yra būtina ir galėtų būti įvardyta kaip uždavinys, siekiant optimizuoti šių švietimo organizacijų veiklą. Dėmesys detalėms Tiriant šio persidengusių vertybių lygmens parametro ryšį su ugdytinių socializacija, analizuojamas vaikų socializacijos centrų taisyklių priėmimo ir laikymosi aspektas. Jis atskleidžiamas tiriant ugdytinių paklusnumą vidaus darbo tvarkos taisyklėms, respondentų požiūrį į ugdytiniams galiojančias elgesio vertinimo taisykles bei pedagogų objektyvumą jas taikant. 40

Vidaus darbo tvarkos taisyklės yra vaikų socializacijos centro bendruomenės darbą reglamentuojantis dokumentas, kurį tvirtina kiekviena bendrojo ugdymo mokykla, remdamasi LR įstatymais, kitais teisės aktais, mokyklos nuostatais. Tyrimo metu domimasi, ar ugdytinių ir pedagogų požiūriu, ugdytiniai stengiasi laikytis darbo tvarkos taisyklių. Pažymėtina, kad su šiuo teiginiu sutiko ir visiškai sutiko 67,2 proc. pedagogų ir 84,9 proc. ugdytinių. Nors statistiškai reikšmingai dažniau ugdytiniai nei pedagogai teigiamai vertino vaikų paklusnumą taisyklėms (χ 2 =43,151, df=4, p=0,000), visgi galima daryti išvadą, kad vaikų pastangas pedagogai pastebi ir įvertina. Tai galima vertinti kaip teigiamą kultūros aspektą, turintį įtakos palankesniam ugdytinių socializacijos procesui. LR švietimo ir mokslo ministro patvirtintame Vaikų socializacijos centro veiklos modelio apraše (Žin., 2011-05-24, Nr. 62 2946) įvardijama, kad šios švietimo įstaigos turi turėti ir vaikų elgesio taisykles, kurias taikant elgesio vertinimas pagrįstas aiškiu, konkrečiu vaikų pageidaujamo elgesio skatinimu ir nepriimtino elgesio drausminimu. Pažymėtina, kad konkrečių reikalavimų šios motyvacinės sistemos kūrimui ar įgyvendinimui neįvardyta, išskiriamos tik nuostatos, kuriomis turi būti remiamasi vaiko elgesio korekcijos procese. Tyrimo metu abiejų respondentų grupių prašoma įvertinti šias elgesio vertinimo taisykles kaip pozityvų elgesio kismą skatinančią priemonę. Paaiškėjo, kad šias taisykles teigiamai vertina 68,9 proc. pedagogų ir 19 proc. ugdytinių, o neigiamą atsakymą nurodė tik 2,5 proc. pedagogų ir net 57,1 proc. ugdytinių. Manytina, kad statistiškai reikšmingai dažniau ugdytiniai šias taisykles vertino neigimai nei pedagogai (χ 2 =95,675, df=3, p=0,000), nes jos veikia kaip drausminanti vaikus, bet ne motyvuojanti elgtis tinkamai sistema. Ugdytinių ypač negatyvus požiūris šiuo aspektu rodo, kad galiojančios normos ir motyvatoriai yra jiems nepriimtini, todėl jų efektyvumo klausimas išties aktualus. Pedagogų objektyvumas, taikant elgesio vertinimo taisykles taip pat tirtas ugdytinių ir pedagogų požiūriu. Šį aspektą tirti pasirinkta, nes vaikų socializacijos centrų elgesio vertinimo taisyklėse pateikiami gana abstraktūs vertinimo kriterijai (sąžiningas problemų sprendimas, nuoširdi pagalba, stropus budėjimas, padorus elgesys ir pan.), kurie, tikėtina, sudaro sąlygas kiekvienam pedagogui savaip interpretuoti tą patį ugdytinio elgesį. Abiejų respondentų grupių atsakymai rodo, kad statistiškai reikšmingai dažniau pedagogai teigė esantys objektyvūs, nei taip manė ugdytiniai (χ 2 =25,617, df=4, p=0,000). Visgi beveik penktadalis pedagogų nurodo nesantys tikri dėl savo objektyvumo vertinant vaikų elgesio pokyčius, tai rodo ne tik šių apklaustųjų atvirumą atsakant į tyrimo klausimus, bet ir jiems keliamų reikalavimų nevykdymą (žr. 1 pav.). Pažymėtina, kad, vertinant ugdytinių požiūrį, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp objektyvaus pedagogų elgesio vertinimo ir santykių pedagogais (koef.=0,336, p=0,000) bei administracijos atstovais (koef.=0,363, p=0,000). Tie vaikai, kurie pažymėjo pedagogus esant objektyvius, dažniau santykius su pedagogais ir administracijos atstovais įvertino teigiamai. Nustatyta, kad pedagogų objektyvumas statistiškai reikšmingai susijęs ir su ugdytinių taisyklių laikymusi (koef.=0,313, p=0,000) ir jų įvertinimu (koef.=0,333, p=0,000). Vaikai, kuriems taikoma vidutinės priežiūros priemonė, dažniau pažymėjo vertinantys taisykles teigiamai bei joms paklūstantys, kai pedagogai nuosekliai ir teisingai vertina jų poelgius. 41

pedagogai 0.8 16.8 54.6 27.7 ugdytiniai 4.0 8.7 27.8 29.4 30.2 0.0 20.0 40.0 60.0 80.0 100.0 120.0 Visiškai nesutinku Nesutinku Nesu tikras Sutinku Visiškai sutinku 1 pav. Pedagogų objektyvumas vertinant elgesį ugdytinių ir pedagogų požiūriu (proc.) Orientavimasis į rezultatus Šio parametro ir socializacijos etapų sąveika atskleidžia ugdytinių ketinimus tobulėti vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu ir vėliau sėkmingai integruotis bendruomenėje. Pagal LR vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (Žin., 2007-07-19, Nr. 80 3214; 2010, Nr. 31 1473), Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo (Žin., 2011-05-24, Nr. 62 2946) nuostatų įvardytus reikalavimus šių įstaigų pedagogams, jų vykdomai veiklai galima daryti prielaidą, kad pirmiausia visi šių organizacijų darbuotojai privalo turėti teigiamas nuostatas ugdytinių atžvilgiu, nevertinti jų pagal įvykdytas veikas iki vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo ir nuolat stiprinti ugdytinių motyvaciją, demonstruodami pasitikėjimą bei pagarbą. Tyrime buvo domimasi, kokios ugdytinių ir pedagogų nuomonės dėl ugdytinių noro tobulėti ir pasirengti sugrįžimui į bendruomenę. Ir ugdytinių, ir pedagogų buvo prašoma įvertinti vaikų norą įgyti žinių ir išsiugdyti įgūdžių vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu. Derėtų atkreipti dėmesį, kad teigiamai atsakė net 80,2 proc. ugdytinių ir tik 45,4 proc. pedagogų, beveik pusė (47,1 proc.) pedagogų išreiškė abejones dėl vaikų siekio tobulėti. Manytina, kad šią pedagogų nuomonę galėjo sąlygoti ugdytinių akademinių pasiekimų siejimas su jų ketinimais. Statistiškai reikšmingai dažniau ugdytiniai nei pedagogai nurodė norintys įgyti žinių ir išsiugdyti įgūdžių (χ 2 =56,796, df=4, p=0,000). Viena vertus, tai laikoma pozityviu sėkmingos socializacijos rodikliu, kita vertus pedagogų požiūris šiuo aspektu turėtų būti palankesnis. Taip pat apklaustųjų teirautasi ir dėl ugdytinių sąmoningo rengimosi sugrįžimui į bendruomenę. Tyrimo rezultatai parodė, kad beveik du trečdaliai (58,8 proc.) pedagogų nėra tikri šiuo klausimu tai sietina su jų labiau neigiamomis nei teigiamomis nuostatomis ugdytinių atžvilgiu (žr. 2 pav.). Statistiškai reikšmingai dažniau ugdytiniai nei pedagogai nurodė sąmoningai besiruošiantys sugrįžimui į bendruomenę (χ 2 =134,864, df=4, p=0,000) tai galėtų būti įvardijama probleminiu šių įstaigų kultūros veiksniu, nes humanistinių nuostatų stoka pedagogų mąstyme ir elgesyje tiesiogiai siejasi ir su ugdytinių socializacijos veikų socializacijos centruose rezultatais. 42

pedagogai 0.8 11.8 58.8 23.5 5.0 ugdytiniai 2.4 2.4 9.5 9.5 76.2 0.0 20.0 40.0 60.0 80.0 100.0 120.0 Visiškai nesutinku Nesutinku Nesu tikras Sutinku Visiškai sutinku 2 pav. Ugdytinių sąmoningas ruošimasis grįžti į bendruomenę ugdytinių ir pedagogų požiūriu (proc.) Orientavimasis į žmones Šis vaikų socializacijose centrų kultūros parametras atskleidžiamas ugdytinių ir darbuotojų tarpusavio santykių aspektu. Manytina, kad santykių susiklostymo sėkmė yra reikšminga pozityviosios ugdytinių socializacijos šiose įstaigose sąlyga. Tyrimo metu buvo klausiama ugdytinių, kaip jie vertina santykius su vaikų socializacijos centrų administracijos nariais, auklėtojais, pedagogais ir švietimo pagalbos specialistais, o pedagogų prašoma atsakyti dėl jų santykių su vaikais. Atkreiptinas dėmesys, kad prasčiausiai ugdytinių vertinami santykiai su šių bendrojo ugdymo mokyklų administracijomis, geriausiai su grupių auklėtojais. Derėtų paminėti, kad beveik trečdalis ugdytinių santykius su visomis darbuotojų grupėmis įvertino kaip neutralius tai parodo, kad neretai kuriami tik dalykiški tarpusavio santykiai, neužmezgant artimesnio ryšio. Pedagogų požiūris šiuo klausimu yra teigiamas, net 79,8 proc. jų nurodo santykius su vaikais esant teigiamus, likusieji neutralius. Galima daryti išvadą, kad visų šiose organizacijoje dirbančiųjų vaidmuo yra reikšmingas ugdytinių socializacijos procese, todėl būtų tikslinga orientuotis į geresnių tarpusavio santykių kūrimą, kurie būtų grindžiami pagarba vaiko teisėtiems interesams ir teisėms, pasitikėjimu ir abipuse pagalba. Be to, įrodytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp santykių su pedagogais vertinimo ir ugdytinių iniciatyvos padėti organizuoti įstaigų renginius, šventes. Pastebėta, kad susiklosčius teigiamiems santykiams su pedagogais ugdytiniai dažniau prisideda prie vaikų socializacijos centrų renginių bei švenčių planavimo ir organizavimo. Darytina prielaida, kad palankūs tarpusavio santykiai skatina kur kas didesnę ugdytinių motyvaciją įsitraukti į įvairias veiklas, kurios padeda atskleisti jų stipriąsias puses ir skatina savirealizaciją. 43

Orientavimasis į komandas Šio parametro sąryšyje su ugdytinių socializacija vaikų socializacijos centruose nagrinėti du aspektai: komandinio darbo principų diegimas formaliajame ir neformaliajame ugdyme bei ugdytinių nuomonės išklausymas ir reagavimas į ją. LR vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (Žin., 2007-07-19, Nr. 80 3214; 2010, Nr. 31 1473) 3 straipsnyje įvardijami vaiko vidutinės priežiūros priemonės uždaviniai, iš kurių vienas yra ugdyti gyvenimo įgūdžius. Šių įgūdžių ugdyme viena sričių įvardijama priklausymas grupei, kuris apima ir gebėjimo išklausyti, bendradarbiauti, siekti bendro tikslo, priimti kartu sprendimus mokymąsi. Vaikų socializacijos centro veiklos modelio apraše (Žin., 2011-05-24, Nr. 62 2946) komandinio darbo principų taikymas akcentuojamas ne tik pedagogų veikloje, bet ir ugdytinių elgesio korekcijos procese. Tyrimo metu buvo klausiama abiejų respondentų grupių dėl komandinio darbo įgūdžių ugdymo vaikų socializacijos centruose, akcentuojant jų svarbą ne tik vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu, bet ir sugrįžus į bendruomenę. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad statistiškai reikšmingai dažniau pedagogai nei ugdytiniai teigė ugdantys komandinio darbo įgūdžius per pamokas ir būrelius (χ 2 =40,631, df=4, p=0,000). Manytina, kad tokiems tyrimo rezultatams įtakos galėjo turėti nepakankamas pedagogų dėmesys užduočių atlikimui grupelėmis ir apklaustųjų nevienodai suprantamas tokių įgūdžių ugdymo procesas. Pažymėtina, kad nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp komandinio darbo įgūdžių ugdymo ir ugdytinių dalyvavimo projektuose (koef.=0,465, p=0,000). Koreliacijos koeficientas rodo pakankamai stiprų ryšį tarp kintamųjų, todėl galima daryti išvadą, kad šie įgūdžiai dažniausiai diegiami ne ugdymo procese, bet vykdant tam tikrų projektų priemones. Ugdytinių nuomone, vaikų socializacijos centruose nėra dažnai sudaromos sąlygos dalyvauti projektuose, todėl ir besiugdančiųjų komandinio darbo įgūdžius skaičius nėra didelis. JT vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995-07-21, Nr. 60 1501) 12 straipsnyje įtvirtinta, kad vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais, tam skiriama daug dėmesio. Privalomas vaiko nuomonės išklausymas reglamentuotas ir LR vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme (Žin., 2007-07-19, Nr. 80 3214; 2010, Nr. 31 1473), kituose teisės aktuose. Ugdytinių socializacijos vaikų socializacijos centruose metu šis aspektas laikomas ypač reikšmingu kaip motyvuojanti ir formuojanti savimonę sąlyga. Tyrime buvo siekiama palyginti ugdytinių ir pedagogų nuomones dėl šių nuostatų įgyvendinimo (žr. 3 pav.). Išaiškėjo, kad 35,2 proc. daugiau pedagogų nei ugdytinių teigė, kad ugdytinių nuomonė yra išklausoma visuomet, abejojančių šiuo klausimu vaikų buvo beveik penkis kartus daugiau nei pedagogų, o neigiamai atsakiusių ugdytinių skaičius siekė 18,5 proc. Vadovaujantis gautais tyrimo duomenimis galima daryti prielaidą, kad ne visais atvejais ugdytinių nuomonė laikoma svarbia ir yra išklausoma, nors tai turėtų būti įgyvendinama, nepaisant jokių aplinkybių. 44

pedagogai 4.2 49.6 46.2 ugdytiniai 3.2 14.3 22.2 35.7 24.6 0.0 20.0 40.0 60.0 80.0 100.0 120.0 Visiškai nesutinku Nesutinku Nesu tikras Sutinku Visiškai sutinku 3 pav. Ugdytinių nuomonės išklausymas ugdytinių ir pedagogų požiūriu (proc.) Agresyvumas Šio vaikų socializacijos centrų kultūros persidengusių vertybių lygmens parametro sąveikoje su ugdytinių socializacijos procesu analizuojamas gebėjimo pozityviai spręsti konfliktus ugdymas. Šių švietimo įstaigų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose pabrėžiama būtinybė visiems jų nariams skirti didelį dėmesį ugdytinių gebėjimui pozityviai elgtis konfliktų metu. Tyrimo metu buvo klausiama dėl šio įgūdžio ugdymo dažnumo ir ugdytinių, ir pedagogų. Būtina paminėti, kad net 98,3 proc. pedagogų ir 78,6 proc. ugdytinių pateikė teigiamus atsakymus. Nors statistiškai reikšmingai dažniau pedagogai nei ugdytiniai nurodė, kad šis įgūdis yra ugdomas dažnai (χ 2 =24,114, df=4, p=0,000) galima teigti, kad pozityviam konfliktų sprendimui šiose švietimo organizacijoje iš tiesų skiriama daug dėmesio tai laikytina vienu iš teigiamų vaikų socializacijos centrų kultūros aspektų, prisidedančių prie ugdytinių socializacijos proceso sėkmingumo. Išvados 1. Vertinant tyrimo rezultatus ugdytinių ir pedagogų nuomonės sutapo dviem aspektais. Manytina, kad šie kultūros veiksniai turi teigiamos įtakos ugdytinių socializacijos procesui: abiejų respondentų grupių nuomone, ugdytiniai stengiasi laikytis nustatytų vaikų socializacijos centrų taisyklių. Manytina, kad ugdytiniai sąmoningai stengiasi paisyti jiems nurodytų elgesio normų, o didžioji dalis pedagogų šias pastangas pastebi ir vertina teigiamai. beveik keturių penktadalių ugdytinių, ir beveik visų pedagogų nuomone, pozityviam konfliktų sprendimui skiriama daug dėmesio, kaip yra numatyta šių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose. Taip pat prieita išvados, kad šio įgūdžio įsisavinimas ir taikymas buvimo vaikų socializacijos centre metu priklauso ir nuo santykių su pedagogais. 45

2. Išryškėjo vaikų socializacijos centrų kultūros galimai probleminės sritys, kurias vertinant respondentų požiūris buvo skirtingas. Šie vaikų socializacijos centrų kultūros aspektai turėtų būti įvertinti ir LR švietimo ir mokslo ministerijos kaip savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, ir vaikų socializacijos centrų kaip atsakingų švietimo organizacijų už savo kultūros kaitą bei tobulinimą: statistiškai reikšmingai dažniau ugdytiniai nei pedagogai teigė nedalyvaujantys projektuose su kitų mokyklų mokiniais ar kitais asmenimis. Tyrimo duomenys patvirtina prielaidą, kad bendradarbiavimo su socialiniais partneriais galimybes šios švietimo įstaigos išnaudoja ribotai; daugiau nei pusė ugdytinių ir tik 2,5 proc. pedagogų elgesio vertinimo taisykles vertino neigiamai. Tikėtina, kad toks jų požiūris gali būti susijęs ne tik su teigiamų ir neigiamų balų rašymu, netinkamais motyvatoriais, bet ir pedagogų objektyvumu, vertinant kiekvieno vaiko elgesį; keturi penktadaliai ugdytinių ir tik du penktadaliai pedagogų nurodė, kad vaikai nori įgyti žinių ir įgūdžių, o dėl sąmoningo rengimosi sugrįžti į bendruomenę beveik tris kartus daugiau ugdytinių nei pedagogų atsakė teigiamai. Darytina išvada, kad pedagogų nuostatos į ugdytinius yra labiau neigiamos nei teigiamos, o tai gali turėti įtakos vaikų socializacijos sėkmingumui; darytina išvada, kad pedagogai labiau nei ugdytiniai linkę kurti teigiamus tarpusavio santykius, tačiau realiai palaikomi daugiau dalykiški ryšiai. Ugdytinių požiūriu, santykiai su administracijos atstovais įvertinti kaip blogiausi, o su grupių auklėtojais kaip geriausi tai reikalauja ypatingo vaikų socializacijos centrų darbuotojų dėmesio ir pastangų susidariusios situacijos sprendimui; statistiškai reikšmingai dažniau pedagogai teigė ugdantys komandinio darbo įgūdžius per pamokas ir būrelius, nei tai nurodė ugdytiniai. Be to, nustatytas ryšys tarp ugdytinių komandinio darbo įgūdžių ugdymo ir dalyvavimo projektuose derėtų keisti šiuo metu taikomą praktiką šių įgūdžių ugdymo aspektu; beveik visi pedagogai nurodė, kad ugdytinių nuomonė visuomet yra išklausoma, tam pritarė tik trys penktadaliai ugdytinių. Darytina išvada, kad tai nėra pakankama šios ugdytinių teisės įgyvendinimo praktika. Literatūra 1. Hofstede G., Neuijen B., Ohayv D. D., Sanders G. Measuring Organization Cultures: a Qualitative and Quantitative Study Across Twenty Cases. In The Administrative Science Quarterly [interaktyvus] 1990. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 12 d.] http://glennschool.osu.edu/faculty/brown/home/org%20theory/readings/hofstede1990.pdf; 2. Jucevičienė P., et al, 2000. Universiteto kultūra ir jos tyrimas. Kaunas: Technologija. 3. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Valstybės žinios. 1995, Nr. 60-1501. 4. Kardelis K., 2005. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. 5. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. V-839 Dėl vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo patvirtinimo. Valstybės žinios. 2011, Nr. 62-2946. 6. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas. Valstybės žinios. 2007, Nr. 80-3214; 2010, Nr. 31-1473. 7. Robbins S. P., 2006. Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 46

8. Schein E. H. Organizational culture. In The American psichologist [interaktyvus] 1990. [žiūrėta 2011 m. gruodžio mėn. 9 d.] http://www.machon-adler.co.il/readers/reader56.pdf; 9. Schermerhorn J. R., et al, 1994. Managing organizational culture. New York: Wiley. 10. Targamadzė V., 2006. Konfliktų kontūrų brėžimas: ugdymo realybės kontekstas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 11. Targamadzė V., 2011. Švietimo organizacijų kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 12. Tidikis R., 2003. Socialinių mokslinių tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. 13. Zuoza R., 2011. Mokyklos kultūros ir mokinių socializacijos sąsajos. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 14. Žukauskaitė I., 2009. Naujų darbuotojų socializacijos organizacijoje veiksniai: mentoriaus vaidmuo. Daktaro disertacija. Vilniaus universiteto leidykla. Summary FACTORS OF CHILDREN SOCIALIZATION CENTER CULTURE CONTRIBUTING TO STUDENT SOCIALIZATION: THE LEVEL OF OVERLAPPING VALUES Simona Bielūnė Vilnius University simona.bieliune@sppc.lt As an extremely important dimension of an organization, the culture of children socialization centers make preconditions to the behavior of all community members, and this behavior has an impact on the results of their objectives. It is assumed that values, attitudes and other elements of the culture prevailing in these institutions of education are directly related to the successful student socialization in children socialization centers. The article analyses the factors within the level of overlapping values that influence children socialization in order to identify the possibilities of changing or improving the culture to create a better conditions for student socialization. The author gives a detail description of the level of overlapping values in children socialization centers that is defined by the following parameters: innovation and risk taking; attention to detail; outcome orientation; people orientation; team orientation; aggressiveness and stability. The article analyses the results of empirical survey and describes significant aspects identified by the interaction between culture parameters and socialization process. The aim of the survey conducted in 2012 corresponds to the objective of the article. 119 pedagogues and 126 students from six children socialization centers participated in the survey. Conducting the survey a questionnaire of two parts was used, including demographic data and questions related to stages of student socialization. The results of the survey showed positive aspects of children socialization center culture and highlighted problematic parts of the culture in these institutions which 47

should be taken into consideration when approving the strategic plans of activity and providing trends for culture change or improvement. Key words: organizational culture, children socialization centers, student socialization. 48

Lietuvos emigracijos mastui įtaką darančių veiksnių modelis Ineta Žičkutė, Kauno technologijos universitetas, ineta.zickute@gmail.com Anotacija. Didelį nerimą kelia didžiulis Lietuvos emigracijos lygis, dėl ko jau dabar jaučiamos ekonominės bei socialinės problemos, kurios ateityje gali dar labiau paaštrėti ir padariniai gali būti sunkiai bepataisomi. Siekiant įvertini reikšmingiausių emigraciją skatinančių veiksnių poveikį, apžvelgiama nedarbo, pajamų nelygybės bei mokesčių dinamika, tarpusavio ryšiai ir jų stiprumas, apskaičiuojamos regresijos lygtys. Apibendrinant sudaromi daugialypės regresijos modeliai, kurie parodo veiksnių poveikio lygį skaitinėmis reikšmėmis ir leidžia, modeliuojant tiriamų veiksnių dydžių pasikeitimą, prognozuoti emigracijos masto pokyčius. Taip pat straipsnyje pateikiamos veiksnių pokyčių kryptys, kurios siūlomos remiantis ne tik tyrimo analizės rezultatais, bet ir atsižvelgiama į kitų šalių situaciją. Raktiniai žodžiai: emigracija, nedarbo lygis, nedarbo trukmė, pajamų nelygybė, mokesčiai. Įvadas Teigiama, jog normali emigracijos riba yra iki 3 proc. Lietuvoje šis lygis viršijamas net 5 6 kartus. Šalies emigracijos rodikliai tūkstančiui gyventojų yra didžiausi Europos Sąjungoje. Imigracija yra per maža, jog kompensuotų emigracijos nuostolius. Gan didžiulė problema yra ir tai, jog dauguma išvykstančiųjų yra išsilavinęs jaunimas. Net 77 proc. emigrantų yra 15 44 metų, o tarp Lietuvos gyventojų tokio amžiaus žmonės sudaro vos 43 proc. Tai kelia ne tik demografines problemas, bet ir tampa stipriu trukdžiu ekonominiam šalies augimui, nes Lietuva praranda kvalifikuotus ir verslius gyventojus. Sunerimti verčia ir tai, jog ateityje emigracijos lygis gali ir nemažėti. Tai rodo TMO Vilniaus biuro 2010 m. tyrimų duomenys (cituoja Migracija skaičiais, 2011) net 29,30 proc. apklaustųjų teigė, jog norėtų ilgesniam laikui išvykti dirbti į užsienį, iš jų net 58,30 proc. jaunimo iki 29 m. Atlikta tiek užsienio, tiek Lietuvos autorių, tokių kaip Castles ir Miller (2003), de Haas (2010), Solimano (2010), Borjas (1990), Piore (1979), Zlotnik (1998), Sipavičienė (2006), Dapkus ir Matuzevičiūtė (2008), Daugėlienė (2007), Bagdanavičius ir Jodkonienė (2008), Čiarnienė ir Kumpikaitė (2011) ir daugelis kitų, mokslinės literatūros analizė leidžia teigti, jog trūksta skaitinėmis reikšmėmis išmatuojamų tyrimų, kurie leistų pamatyti ne tik veiksnių dinamiką, bet ir leistų, modeliuojant tiriamų veiksnių dydžių pasikeitimą, prognozuoti emigracijos masto pokyčius. Svarbu įvertinti ir išskirti reikšmingiausius emigraciją skatinančius veiksnius bei pateikti mokslinius modelius, kurie apimtų kuo didesnę emigracijos procesą veikiančių veiksnių dalį ir leistų atskleisti šių veiksnių poveikio lygį. Taigi šio straipsnio tikslas įvertinti Lietuvos emigracijos mastui įtaką darančių nedarbo, pajamų nelygybės ir mokesčių rodiklių tarpusavio ryšį ir pateikti šių veiksnių daugialypės regresijos modelį. 49

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, statistinė tyrimo duomenų analizė, grafinis duomenų vaizdavimas, lyginamoji analizė, koreliacinė analizė, regresinė analizė (porinė ir daugialypė), prognozavimas ir apibendrinimas. 1. Emigracijos lygiui įtaką darančių veiksnių dinamikos ir tarpusavio ryšių analizė Šioje darbo dalyje kiekvieno iš tiriamų veiksnių rodiklių analizė susideda iš trijų etapų. Visų pirma atliekama aprašomoji statistinė bei grafinė analizė. Tuomet, remiantis SPSS programos paketu, nustatoma, ar egzistuoja statistinė priklausomybė tarp emigracijos masto ir tiriamo veiksnio. Galiausiai, patvirtinus koreliaciją tarp tiriamų kintamųjų, vykdoma porinė regresijos analizė. Regresijos lygties funkcinis ryšys išreiškiamas atitinkama matematine išraiška. Porinės regresijos matematinės funkcijos pavidalo parinkimas vykdomas grafiniu metodu matematinės funkcijos pavidalas parenkamas pagal išsidėsčiusių statistinių taškų sklaidą. 1.1.Emigracijos ir nedarbo lygio bei trukmės dinamika ir tarpusavio ryšys Didžiulis nedarbo lygis yra sudėtinga problema. Šalys, kurios gan greitai neranda sprendimų, kurie sumažintų nedarbo lygį, patiria skaudžių pasekmių didėjančią emigraciją. Galima teigti, jog tai vienas iš būdų sumažinti nedarbo lygį, bet ateityje, kai ekonomika pradeda atsigauti, šalis patiria didelių nuostolių. Taip pat gyventojas, kuris kuo ilgiau neranda darbo, tuo labiau linkęs priimti sprendimą emigruoti. Šiame straipsnio poskyryje patvirtinami ryšiai tarp įvardintų veiksnių. 20 18 16 14 12 10 8 6 4 2 0 Nedarbo lygis Emigrantų skaičius 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 90000 80000 70000 60000 50000 40000 30000 20000 10000 0 1 pav. Nedarbo lygio ir emigrantų skaičiaus priklausomybė Kaip matoma 1 paveiksle, 2001 2007 m. laikotarpiu nedarbo lygis mažėjo. Emigrantų skaičius 2003 ir 2004 m. gan sparčiu tempu didėja atitinkamai 55,7 ir 37,5 proc. Tai galima paaiškinti gan lėtai mažėjančiu nedarbo lygio tempu. 2005 m. emigrantų skaičius padidėja neženkliai vos 2,7 proc., kas galėjo nulemti ženklesnis nedarbo lygio sumažėjimas 3,1 proc. Dėl neaukšto nedarbo lygio, emigrantų skaičius ženkliai nedidėja ir kitus ateinančius dvejus metus. 2008 m. nedarbo lygis pradeda augti, tuo pačiu 50

didindamas emigrantų skaičiaus augimą. 2010 m. nedarbo lygiui pasiekus net 17,8 proc., emigrantų skaičius išauga iki 83157 jau 2009 m. emigrantų skaičius padidėja 29,1 proc., o 2010 m. net 278,5 proc. Vertėtų paminėti, jog emigrantų skaičiaus padidėjimui 2010 m. įtakos turėjo ir įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, todėl savo išvykimą iš Lietuvos į užsienio valstybę deklaravo ir ankstesniais metais išvykę migrantai (Migracija skaičiais, 2011). Iš atliktos nedarbo lygio ir emigrantų skaičiaus dinamikos apžvalgos galima teigti, jog šiuos veiksnius sieja tarpusavio ryšys. Tai patvirtina ir SPSS programos paketu atlikti skaičiavimai, kurie parodo stiprų (R=0,710) antros eilės parabolės tarpusavio ryšį (žr. 1 lent.). Regresijos lygtis E = 14391,685 2999,478 NL + 176,960 NL rodo, jog iki ekstremumo taško 8,5 proc. didėjant nedarbo lygiui, emigrantų skaičius mažėja/išlieka daugmaž nekintantis, o po to pradeda didėti. 1 lentelė. Tiriamų veiksnių ir emigrantų skaičiaus porinės koreliacijos santykiai ir regresijos lygtys Rodiklis R Regresijos lygtis Nedarbo lygis 0,710 E = 14391,685 2999,478 NL + 176,960 NL Nedarbo trukmė (6-11 mėn.) 0,783 E = 8117,426 418,991 NT + 7,907 NT Gyventojų sprendimo priėmimui emigruoti turi įtakos nedarbo trukmė. Lietuvos statistikos departamente pateikiama informacija gyventojų, kurie bedarbiais yra iki 1 mėn., 1 2 mėn., 3 5 mėn., 6 11 mėn. bei 1 m. ir daugiau. Galima spėti, jog sprendimą emigruoti labiau linkę priimti tie asmenys, kurie bedarbiais būna ilgesnį laiką. Atlikti skaičiavimus SPSS programos paketu, šį teiginį patvirtina. Gauti rezultatai rodo, jog stipriausias ryšys yra tarp emigrantų skaičiaus ir gyventojų, kurie bedarbiais yra nuo 6 iki 11 mėnesių. Šį stiprų ryšį atspindi antros eilės parabolė. 1.2.Emigracijos ir pajamų nelygybės dinamika bei tarpusavio ryšys Dažniausiai ekonominei nelygybei įvertinti naudojamas Džini (angl. Gini) indeksas (koeficientas), kuris skaičiuojamas pagal 1921 m. italų statistiko Corrado Gini (1921) sukurtą metodą (Catalano, Leise, Pfaff, 2009). Šis koeficientas kinta skalėje nuo 0 iki 1 (arba nuo 0 iki 100), parodydamas pajamų pasiskirstymo nelygybės lygį. Kuo didesnis šis rodiklis, tuo didesnė nelygybė. Jei Džini koeficientas būtų lygus 100, tai rodytų visišką pajamų pasiskirstymo nelygybę, o jei 0 idealią lygybę. Dar vienas gan populiarus nelygybės vertinimo rodiklių yra pajamų pasiskirstymo koeficientas S80/S20. Tai santykis tarp visų pajamų, kurias gavo 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių valstybės gyventojų, ir pajamų, kurias gavo 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių valstybės gyventojų. Įvairiose statistikos duomenų bazėse ir leidiniuose gan dažnai pateikiami skirtingi indekso duomenys. Tai paaiškinama tuo, jog tyrėjai skirtingai įvertina pajamas 51

(mokesčiai, perkamoji galia ir pan.). Šiame darbe pasirinkti Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostat pateikiami koeficiento duomenys. Kaip matoma 2 paveiksle, analizuojamo laikotarpio Džini koeficiento dinamika pateikiama tik 2001 ir 2005 2010 m., nes Eurostat nepateikia 2002 2004 m. laikotarpio statistinių duomenų. Vienas mažiausių emigracijos lygių fiksuojamas tuomet, kai Džini koeficientas yra mažiausias, t.y. 31. Džini koeficientui pradėjus didėti, didėja ir emigrantų skaičius, o 2010 m. emigrantų skaičius išauga net iki 83157. Tai galima paaiškinti tuo, jog tuo metu 10 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų gavo 36,9 proc. visų šalies pajamų. Be to, visą laikotarpį nuo 2008 m. Džini koeficientas vis didėjo ir didino atskirtį tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų. Džini koeficientas Emigrantų skaičius S80/S20 Emigrantų skaičius 38 37 36 35 34 33 32 31 30 29 28 90000 80000 70000 60000 50000 40000 30000 20000 10000 0 8 7 6 5 4 3 2 1 0 90000 80000 70000 60000 50000 40000 30000 20000 10000 0 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2 pav. Džini koeficiento ir emigrantų skaičiaus priklausomybė 3 pav. Pajamų pasiskirstymo koeficiento ir emigrantų skaičiaus priklausomybė Pajamų pasiskirstymo koeficiento S80/S20 ir emigrantų skaičiaus priklausomybė pateikiama 3 paveiksle. Pajamų pasiskirstymo santykis yra gan aukštas visu analizuojamu laikotarpiu. Iki 2004 m. koeficientas neženkliai mažėjo. Nepaisant to, 2003 m. emigrantų skaičius išauga net 55,7 proc., o 2004 m. koeficientui padidėjus vos 0,1 punktu, emigracijos lygis išauga dar 37,5 proc. Nuo 2005 m. pajamų pasiskirstymo nelygybė ženkliai padidėja ir emigracijos lygis išsilaiko gan didelis. 2010 m., kai analizuojamu laikotarpiu fiksuojamas didžiausias pajamų pasiskirstymo santykis, 20 proc. vargingiausių žmonių turėjo net 7,3 karto mažesnes pajamas negu 20 proc. turtingiausių. Kaip tik šiais metais fiksuojamas didžiausias S80/S20 koeficiento pokytis padidėja net 1 punktu, o emigrantų skaičius išauga 3,8 karto. Apžvelgus pajamų nelygybės koeficientų dinamiką, galima teigti, jog šie rodikliai vienas nuo kito priklausomi ir pajamų nelygybei didėjant, didėja ir emigracijos lygis. Tai patvirtina ir SPSS programos paketu gauti rezultatai. Tarpusavio priklausomybę patvirtina koreliacijos santykiai R, kurie atitinkamai lygūs 0,759 ir 0,854. Tarp Džini koeficiento ir emigrantų skaičiaus yra laipsninė priklausomybė, o tarp S80/S20 koeficiento antros eilės parabolės priklausomybė (žr. 2 lent.). 52

2 lentelė. Tiriamų veiksnių ir emigrantų skaičiaus porinės koreliacijos santykiai ir regresijos lygtys Rodiklis R Regresijos lygtis Džini koeficientas 0,759 = 1,051 10 _, Pajamų pasiskirstymo koeficientas S80/S20 0,854 E = 475838,875 176858,037 koef + 16538,575 koef Kaip jau buvo minėta, didėjant Džini koeficientui, emigracijos lygis taip pat didėja. Pajamų pasiskirstymo koeficiento S80/S20 atveju situacija yra šiek tiek kitokia. Emigracijos lygis pradeda didėti tuomet, kai pajamų nelygybė pasiekia tam tikrą lygį. Apskaičiuotas ekstremumo taškas rodo, jog koeficientui esant mažesniam nei 5,3, migracijos lygis, nors ir labai neženkliai, turėtų mažėti, o esant didesniam nei 5,3 gan dideliais tempais didėti. 1.3.Emigracijos ir mokesčių dinamika bei tarpusavio ryšys Martinkus ir Beržinskienė (2005), Makkonnell ir Briu (1992), Rakauskienė (2006) ir daugelis kitų sutinka, jog mokesčių mažėjimas turi teigiamą įtaką šalies ūkio klestėjimui. Šiam teiginiui patvirtinti, mokesčių naštos dydis vertinamas JAV kompanijos Forbes skaičiuojamu Tax Misery indeksu bei Lietuvos laisvosios rinkos instituto pateikiamu mokesčių laisvės dienos rodikliu. Tax Misery indeksas apima pagrindinius šalies mokesčius: pelno, gyventojų pajamų, socialinio draudimo darbdaviui bei darbuotojui ir pridėtinės vertės. Tikslinga apžvelgti ir kiekvieno iš mokesčių dydžio poveikį migracijos lygiams atskirai, tad analizuojamas ne tik galutinis Tax Misery indekso rezultatas, bet ir kiekvieno iš indeksą sudarančio mokesčio sudedamoji dalis. Visą nagrinėjamą 2001 2011 m. laikotarpį Tax Misery indeksas didėjo vieną kartą 2009 m. Indeksas didėjo tada, kai emigrantų skaičius buvo gan didelis, o 2010 m. išauga dar 3,8 karto, kas yra didžiausias viso analizuojamo laikotarpio emigracijos lygis. 2010 m. mokesčių našta sumažinama. Emigrantų skaičius taip pat sumažėja, bet nepasiekia prieš tai buvusio lygio. Visgi, mokesčiai vis dar išlieka gan aukštame lygyje. Norint išsiaiškinti, kurie iš mokesčių turėjo didžiausią įtaką emigrantų skaičiaus augimui, tikslinga apžvelgti viso nagrinėjamo laikotarpio kiekvieno iš pagrindinių šalies mokesčių tarifų kaitą. Taigi standartinis pridėtinės vertės mokestis (PVM) visą 2001 2008 m. laikotarpį nekito ir buvo lygus 18 proc. 2009 m. sausio mėn. PVM pakilo 1 proc. iš 18 į 19 proc., o nuo 2009 m. rugsėjo mėn. padidėjo dar 2 proc. iki 21 proc. dydžio tarifo. Galima teigti, jog esant sunkiai ekonomikos situacijai ir kai fiksuojamas didžiulis nedarbo lygis, toks PVM didinimas yra netikslingas. Padidėjęs PVM padidina prekių ir paslaugų kainas, dėl ko sumažėja žmonių perkamoji galia ir tai lemia emigracijos didėjimą. Visa tai turi neigiamų pasekmių šalies ekonomikai. Remiantis SPSS programos paketu atliktais skaičiavimais ir gautu porinės koreliacijos santykiu (žr. 3 lent.) galima teigti, jog tarp PVM ir emigrantų skaičiaus yra labai stipri tarpusavio priklausomybė, kurią galima užrašyti antros eilės parabolės 53

regresijos lygtimi (žr. 3 lent.). Apskaičiuotas ekstremumo taškas rodo, jog PVM padidėjus daugiau nei iki 18,5 proc., emigrantų skaičius pradeda sparčiai augti. 3 lentelė. Tiriamų veiksnių ir emigrantų skaičiaus porinės koreliacijos santykiai ir regresijos lygtys Rodiklis R Regresijos lygtis PVM 0,951 E = 3366630,141 362084,466 PVM + 9763,387 PVM Darbuotojų SD 0,836 E = 6028,999 1,254 Mokesčių laisvės diena 0,972 E = 3160302,981 48450,424 MLD + 186,357 MLD Darbuotojų socialinio draudimo įmokų tarifas gan ilgą laiko tarpą buvo 3 proc., o nuo 2009 m. padidėja iki 9 proc. Tarp darbuotojų socialinio draudimo ir emigrantų skaičiaus nustatytas stiprus tarpusavio ryšys (porinės koreliacijos santykis lygus 0,836), kurį galima išreikšti rodikline regresijos lygtimi (žr. 3 lent.). Taip pat priimtas įstatymas, jog asmuo, kuris negauna jokių pajamų ir nėra registruotas teritorinėje darbo biržoje kaip norintis dirbti tam tikrą darbą ir nėra apdraustas valstybės lėšomis, kas mėnesį turi mokėti fiksuotas 9 proc. minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas, t.y. 72 Lt. Visa tai taip pat galėjo turėti įtakos didžiuliam emigrantų skaičiaus išaugimui 2010 m. Būtina pastebėti, jog ženkliai mokesčių naštą gyventojams sumažina 2009 m. iš 24 į 15 proc. sumažėjęs gyventojų pajamų mokestis. Darbdavių socialinio draudimo įmokų tarifai ženkliai nekito, bet nuo 2005 iki 2010 m. pelno mokesčio tarifai kito kasmet. 2009 m. pelno mokestis padidėja 5 proc. punktais iki 20 proc. tarifo. Vidutinei įmonei tenkantis apmokestinimas sudaro 43,9 proc. pelno. Tai yra gan didelis procentinis dydis, kai tuo tarpu tokiose šalyse kaip Suomija ar Danija apmokestinimas atitinkamai sudaro tik 38,7 ir 27,5 proc. (Leontjeva, 2011). Tad Lietuvos valstybei 43,9 proc. rodiklis iš tiesų yra per didelis. Pažvelgus į darbuotojo gaunamo darbo užmokesčio apmokestinimą, gali pasirodyti, jog jis nėra jau toks didelis. Darbuotojas, kuris gauna minimalią 800 Lt algą ant popieriaus, mokesčiams sumoka 121,50 Lt ir į rankas gauna 678,50 Lt. Visgi, nereiktų pamiršti, kas dažnai pačių darbuotojų neįvertinama, jog mokesčius moka ir darbdavys ir norint, jog darbuojas į rankas gautų 678,50 Lt darbo užmokestį, darbdavys turi išleisti 1049,44 Lt. Tad darbo užmokestis yra apmokestinamas net 371 Lt, kas rodo, jog net 35,4 proc. darbo užmokesčio reikia atiduoti mokesčiams. Pasak Mačernytės-Panomariovienės (2003), didžiausią įtaką, sudarant normalaus funkcionavimo sąlygas dirbančiam asmeniui, turi valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis (cituoja Žiogelytė, 2010). Galima teigti, jog neužtikrinus šių sąlygų, šaliai gali grėsti ženklus emigracijos padidėjimas. Tai ypač aktualu Lietuvos atveju, kai minimalus mėnesinis darbo užmokestis yra per mažas, o atskaičius mokesčius net nesiekia skurdo rizikos ribos. Tai patvirtina 4 paveiksle pateikta informacija. Kai minimali alga (atskaičius mokesčius) tampa mažesnė už skurdo rizikos ribą, emigracija išauga, o 2009 m. pasiekusi net 152,50 Lt atotrūkį, 2010 m. fiksuojamas didžiausias emigracijos lygis net 83,2 tūkst. emigrantų. 54

900 800 700 600 500 400 300 200 Minimali alga atskaičius mokesčius, Lt Skurdo rizikos riba, Lt/mėn. 2005 2006 2007 2008 2009 2010 4 pav. Minimalios mėnesinės algos (atskaičius mokesčius) ir skurdo rizikos ribos pokyčiai Dar vieną iš mokesčių naštą parodančių rodiklių būtų galima įvardinti Laisvės nuo mokesčių dieną. Mokesčių laisvės diena yra įvardijama diena metuose, kai vidutinis mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti savo paties ir savo šeimos gerovei. Šio rodiklio ir emigrantų skaičiaus dinamiką bei priklausomybę rodo 5 paveiksle pateikta informacija. 2005 2008 m. mokesčių laisvės diena vien tik vėlėja ir 2008 m. pasiekiama vėliausia mokesčių sumokėjimo diena net 150 dienų. Galima spėti, jog mokesčių naštos didėjimas turėjo įtakos 2009 2010 m. emigrantų skaičiaus pokyčiui. Nuo 2008 m. mokesčių našta mažėja, 2011 m. pasiekiama 126 dienų mokesčių mokėjimo laikas. Vėlgi, galima matyti priklausomybę, jog mažėjant mokesčių naštai, stebimas ženklesnis emigrantų skaičiaus sumažėjimas. 155 150 145 140 135 130 125 120 115 110 Mokesčių laisvės diena Emigrantų skaičius 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 90000 80000 70000 60000 50000 40000 30000 20000 10000 0 5 pav. Mokesčių laisvės dienos ir emigrantų skaičiaus priklausomybė Apskaičiuotas mokesčių laisvės dienos ir emigrantų skaičiaus porinės koreliacijos santykis rodo labai stiprią veiksnių tarpusavio priklausomybę. Šį ryšį galima užrašyti antros eilės parabolės regresijos lygtimi (žr. 3 lent.), kuri parodo, jog mokesčių laisvės dienai išaugus daugiau nei 130 dienų, emigrantų skaičius pradeda sparčiai didėti. 55

2. Emigracijos lygiui įtaką darančių veiksnių daugialypės regresijos modelis bei veiksnių pokyčių kryptys Šioje straipsnio dalyje pristatomi daugialypės regresijos modeliai, pagal kuriuos galima pateikti galimas emigracijos lygio mažinimo sprendimų kryptis bei šių sprendimų ateities rezultatus. Modeliai sudaryti, atsižvelgiant į darbe analizuotų veiksnių trūkumus ir šių veiksnių pokyčių būtinumą. Gautos daugialypės regresijos lygtys apima labiausiai emigracijos lygį veikiančius veiksnius ir labiausiai šiuo metu gvildenamas problemas, bet kurių, deja, dar pakankamai efektyviai nesprendžiama. Pirmasis statistiškai reikšmingas daugialypės regresijos modelis, pavaizduotas 1 lygtyje, apima tokius rodiklius kaip nedarbo lygis (proc.), Džini koeficientas ir mokesčių laisvės diena (d.). =,,,, (1 lygtis) Šis emigracijos lygiui įtaką darančių veiksnių daugialypės regresijos modelis rodo stiprų emigracijos lygio ryšį su visais į modelį įtrauktais veiksniais ir apima 70,7 proc. emigracijos lygiui įtaką darančių veiksnių. Kaip matoma iš pateiktos regresijos lygties (žr. 1 lygtį), nedarbo lygio padidėjimas 1 proc. prie tų pačių Džini koeficiento ir mokesčių laisvės dienos, išsaukia emigracijos lygio padidėjimą vidutiniškai 0,320 proc. Džini koeficiento padidėjimas 1 proc., prie tų pačių nedarbo lygio ir mokesčių laisvės dienos, sąlygoja emigracijos lygio padidėjimą vidutiniškai 10,307 proc., o mokesčių laisvės dienos padidėjimas 1 proc., prie tų pačių nedarbo lygio ir Džini koeficiento, emigracijos lygio padidėjimą vidutiniškai 5,019 proc. Iš pateiktų rezultatų galima nuspėti, jog labiausiai emigracijos lygiui įtakos turi pajamų nelygybė. Kadangi pagal 1 lygtyje pateiktus normalios regresijos koeficientus negalima išrikiuoti faktorius pagal jų poveikio stiprumą rezultatui, apskaičiuojami standartizuoti duomenys. Lygtis su standartizuotaisiais regresijos koeficientais būtų tokia: =,,, (2 lygtis) Ši lygtis parodo, jog didžiausią įtaką emigracijos lygiui turi Džini koeficientas, nes βgini>βnl ir βgini>βmld, o mažiausią įtaką nedarbo lygis, nes βnl<βgini ir βnl<βmld. Pirmajame daugialypės regresijos modelyje nedarbui išreikšti pasirinktas nedarbo lygio rodiklis, kuris apima visų bedarbių procentinį dydį. Darbe buvo nustatyta, jog stipriausias ryšys yra tarp emigrantų skaičiaus ir gyventojų, kurie bedarbiais yra nuo 6 iki 11 mėnesių. Tai parodo ir daugialypės regresijos modelio rezultatai. Pakeitus nedarbo lygio rodiklį į gyventojų, esančių bedarbiais nuo 6 iki 11 mėnesių, gaunamas šiek tiek reikšmingesnis modelis nei pirmuoju atveju. Antrasis daugialypės regresijos modelis pavaizduotas 3 lygtyje. =,,,, (3 lygtis) Šis modelis apima 71,4 proc. emigracijos lygiui įtaką darančių veiksnių. Pateikta regresijos lygtis (žr. 3 lygtį) rodo, jog bedarbių skaičiaus, kurie nedirba 6 11 mėnesių, padidėjimas 1 proc. prie tų pačių Džini koeficiento ir mokesčių laisvės dienos, išsaukia emigracijos lygio padidėjimą vidutiniškai 0,277 proc. Džini koeficiento padidėjimas 1 proc., prie tų pačių bedarbių skaičiaus ir mokesčių laisvės dienos, sąlygoja emigracijos lygio padidėjimą vidutiniškai 9,587 proc., o mokesčių laisvės dienos padidėjimas 1 proc., prie tų pačių bedarbių skaičiaus ir Džini koeficiento, emigracijos lygio padidėjimą 56

vidutiniškai 4,739 proc. Tikslinga žvilgtelėti ir į standartizuotuosius regresijos koeficientus, kurie pateikiami 4 lygtyje. =,,, (4 lygtis) Lygtis su standartizuotaisiais regresijos koeficientais rodo, jog faktorius pagal jų poveikio stiprumą rezultatui būtų galima išrikiuoti tokia eiga: Džini koeficientas, mokesčių laisvės diena ir bedarbių skaičius, kurie nedirba 6-11 mėnesių. Gauti rezultatai tokie patys kaip ir pirmuoju atveju, bet galima pastebėti, jog antrojoje daugialypės regresijos lygtyje bedarbių skaičius turi šiek tiek didesnę įtaką emigracijos lygio pokyčiui. Remiantis gautais daugialypės regresijos modeliais, galima išsiaiškinti veiksnių pokyčių kryptis, kintant tam tikriems veiksniams. Daugialypės regresijos modelio veiksnių pokyčių kryptys siūlomos remiantis ne tik atlikto tyrimo analizės rezultatais, bet atsižvelgiama ir į kitų šalių situaciją. Lyginimui pasirinktos šalys, į kurias lietuviai emigruoja daugiausiai (Jungtinė Karalystė, Airija, Norvegija ir Vokietija), Baltijos šalys (Latvija ir Estija) bei pasižiūrima į visos Europos Sąjungos (27 šalių) vidurkį. Taigi pagal gautus daugialypės regresijos modelius (žr. (1) ir (3) lygtis), nedarbui atspindėti buvo parinkti du veiksniai nedarbo lygis, išreiškiamas procentais, ir gyventojų, esančių bedarbiais nuo 6 iki 11 mėnesių, rodikliai. Dėl statistinių duomenų trūkumo ir sudėtingesnio šalių tarpusavio palyginimo, siūlymų rezultatai bus modeliuojami su daugialypės regresijos modeliu, kuris apima nedarbo lygio rodiklį (žr. (1) lygtį). Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikoma, kai nedarbas yra iki 5 6 proc., kritiniu 10 proc. ir daugiau (Gražulis ir Gruževskis, 2008). Pažvelgus į šalis, į kurias daugiausia emigruoja Lietuvos gyventojų, normalus nedarbo lygis yra tik Norvegijoje ir Vokietijoje. Tuo tarpu dauguma kitų šalių perkopė į kritinį nedarbo lygį, o Lietuvoje paskutiniaisiais metais fiksuojamas didžiausias nedarbo lygis. Palyginus su Europos Sąjungos šalių vidurkiu, Lietuvoje rodiklio reikšmė didesnė 5,7 proc. ir viršija normalų nedarbo lygį net 3 kartus. Baltijos šalių nedarbo lygio pokyčių tendencijos yra daugmaž vienodos. Apskaičiuota emigracijos ir nedarbo lygio regresijos lygtis (žr. 1 lent.) parodė, jog Lietuvoje emigracijos lygis pradėjo didėti tuomet, kai nedarbo lygis peržengė 8,5 proc. ribą. Tad viena iš siekiamybių, norint sumažinti emigracijos lygį, būtų nedarbo lygio sumažinimas iki 8,5 proc. Dar viena iš aktualiausių problemų Lietuvai yra didžiulė pajamų nelygybė. 2010 m. Europos Sąjungos šalių vidurkis yra net 6,4 punktais mažesnis nei Lietuvos, o palyginus šalis, į kurias daugiausiai emigruojama, - pats didžiausias. Panaši situacija ir tarp Baltijos šalių. Gan ilgą laiko tarpą didžiausia pajamų nelygybė buvo Latvijoje, bet 2010 m. situacija pasikeičia ir Lietuvoje Džini koeficientas tampa 0,8 punkto didesnis. Teigiama, jog valstybėje yra esminių pasiskirstymo netolygumų tuomet, kai Džini koeficiento reikšmė yra didesnė nei 30. Tad viena iš siekiamybių ir būtų sumažinti atskirtį tarp turtingiausių ir vargingiausių šalies gyventojų iki šios ribos. Pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto kolegų belgų Naujoji kryptis Europos reformų fondas ir Prancūzijos Molinari ekonomikos instituto atliktą Europos sąjungos šalių studiją, kurioje apskaičiuota, kiek laiko vidutinis Europos dirbantysis skiria mokesčiams, Lietuva patenka į sunkiausios mokesčių naštos šalių dešimtuką (tarp 27 šalių). Paskaičiuota, jog Lietuvoje 2011 m. darbuotojai mokesčiams dirbo iki birželio 19 d. 57

Kaip matoma, šie duomenys skiriasi nuo anksčiau pateiktų, nes LLRI skaičiuojama Laisvės nuo mokesčių diena Lietuvoje apima ne tik dirbančiuosius, bet ir visus šalies gyventojus, įskaitant pensininkus ir bedarbius, todėl ši diena paprastai ateina anksčiau. Tuo tarpu ES 27 šalių studijos metodika parodo mokesčių naštą siauresnei gyventojų grupei (Lietuva patenka į sunkiausios mokesčių naštos šalių dešimtuką, 2011). Skirtingos skaičiavimo metodikos pasirinktos dėl duomenų trūkumo LLRI skaičiuoja tik Lietuvos laisvės nuo mokesčių dieną ir yra pateikiama reikiama statistika visam šiame darbe analizuojam laikotarpiui, tuo tarpu ES 27 šalių bendros metodologijos statistika pateikiama tik kelių metų. Tad dėl duomenų palyginamumo, bus apžvelgiama 2011 m. statistika. Lietuvoje, palyginus su Europos Sąjungos vidurkiu, mokesčiai mokami 5 dienomis ilgiau. Tuo tarpu šalyje, į kurią emigruoja didžiausia dalis lietuvių, mokesčiai mokami tik 97 dienas tai mažiausias rodiklis iš visų lyginamų šalių. Viena iš Lietuvos siekiamybių galėtų būti bent pasiekti Europos Sąjungos šalių vidurkio rodiklį sumažinti mokamų mokesčių laiką savaite (penkiomis darbo dienomis). Taigi remiantis atlikta analize, galima pateikti šias prognozes: Jei Lietuvai pavyktų pasiekti minimalų iki kritinį nedarbo lygį (10 proc.), esminių pasiskirstymo tolygumų nebuvimą (maksimali Džini koeficiento reikšmė 30) ir Europos Sąjungos mokesčių naštos vidurkį (mokesčių laisvės dienos sutrumpėjimas 5 dienomis iki rodiklio su reikšme 121), tuomet emigrantų skaičius per metus apytiksliai būtų: E = 4 (5,32 10 10, 30, 121, )= Jeigu rodikliai išliktų daugmaž pastovūs, tuomet emigrantų skaičius apytiksliai būtų (kadangi nėra 2011 m. Džini koeficiento duomenų, tai padaryta prielaida, jog koeficientas tais metais išlaikė didėjimo tendenciją): E = 4 (5,32 10 15,4, 37,6, 126, )= Artimiausiu metu labiau tikėtinas variantas yra antrasis, jog emigrantų skaičius apytiksliai sieks 30563. Jeigu pavyktų pasiekti pirmojo atvejo rezultatus, tai būtų labai gerai (pernelyg optimistinis variantas). Jeigu paskaičiuotume tarpinį (pernelyg optimistinio ir pesimistinio, jog negerės situacija) variantą, vidutinis metinis emigrantų skaičius būtų: E = 4 (5,32 10 12,7, 33,8, 124, )= Norint pasiekti šį rezultatą, reiktų sumažinti nedarbo lygį 2,7 proc., pajamų nelygybę 3,8 punktais ir laisvės nuo mokesčių dieną 2 d. Tai būtų artimiausių metų siekiamybė ir bent maža dalimi Lietuva priartėtų prie Europos Sąjungos šalių vidurkio. Šių rodiklių pagerėjimo būtų galima siekti, stiprinant ir didinant viduriniąją visuomenės sluoksnį. Viena iš priemonių būtų smulkaus ir vidutinio verslo kūrimo skatinimas. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į jaunimo verslumo didinimą, nes būtent daugiausia emigruoja 25-34 m. jaunimas ir net 58,30 proc. jaunimo iki 29 m. teigia, jog norėtų ilgesniam laikui išvykti dirbti į užsienį. Taigi tikslinga ne tik padėti jaunimui gauti darbą Lietuvoje, bet ir skatinti kurti savo verslą. Prie to ženkliai prisidėtų pradedančiojo verslo parama (angl. startup ai) startup ų įtvirtinimas. Tai Lietuvoje 2011 m. naujiena. Lietuvoje yra jau trys bendradarbystės (angl. co-working) centrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (angl. hub ai). Tai vietos, kuriose galima užmegzti kontaktus bei dalintis patirtimi, gauti profesionalių mentorių pagalbą ir finansavimo galimybes. Tokių darbo erdvių plėtra leistų sustabdyti 58

kvalifikuotų darbuotojų emigraciją, ypač IT specialistų, kurie galėtų sukurti didelę pridėtinę vertę turinčius verslus. Išsiaiškinta, jog vidutinei įmonei tenkantis apmokestinimas sudaro net 43,9 proc. Tad, siekiant sustiprinti vidurinįjį sluoksnį, tikslinga mažinti darbo jėgos apmokestinimą, nes net 35,4 proc. darbo užmokesčio reikia atiduoti mokesčiams (minimalios mėnesinės algos gavimo atveju). Taip pat būtina didinti minimalią mėnesinę algą, kuri, atskaičius mokesčius, net nesiekia skurdo rizikos ribos. Pradžioje reikėtų minimalią algą padidinti bent iki 2009 m. buvusios skurdo rizikos ribos, t.y. 831 Lt. tai leistų pasiekti minimalios algos padidinimas iki 1000 Lt (atskaičius mokesčius, darbuotojas į rankas gautų 831 Lt.). Taip pat mokestinės naštos palengvinimui galėtų būti svarstomas PVM sumažinimo galimybė. Regresinė analizė parodė, jog tuomet, kai PVM padidėjo daugiau nei 18,5 proc., emigrantų skaičius pradėjo sparčiai augti. Vienas iš siūlymų būtų sumažinti PVM iki 2009 m. sausio mėn. buvusio tarifo 19 proc., kas leistų sumažinti mokestinę naštą, sumažinti kainas, dėl ko padidėtų žmonių perkamoji galia. Išvados Nedarbo, pajamų nelygybės, mokesčių rodiklių ir emigrantų skaičiaus dinamika bei tarpusavio ryšių analizė parodė, jog veiksniai susiję stipriais arba labai stipriais tarpusavio ryšiais. Identifikuota, jog nedarbo lygio, pajamų pasiskirstymo koeficiento S80/S20 ir mokesčių laisvės dienos priklausomybes galima užrašyti antros eilės parabolės regresijos lygtimis, kurios rodo, jog emigrantų skaičius pradeda sparčiai didėti, pasiekus reikšmes atitinkamai 8,5 proc., 5,3 ir 130 d. Džini koeficiento priklausomybę galima išreikšti laipsnine regresijos lygtimi. Sudaryti du daugialypės regresijos modeliai, kurie parodo bendrą veiksnių poveikį emigrantų skaičiui. Pirmasis modelis apima tokius rodiklius kaip nedarbo lygis, Džini koeficientas ir mokesčių laisvės diena, o antrasis modelis gautas, nedarbo rodiklį pakeitus į gyventojų, esančių bedarbiais nuo 6 iki 11 mėnesių, rodiklį. Modeliai rodo stiprų emigracijos lygio ryšį su visais į modelį įtrauktais veiksniais ir apima atitinkamai 70,7 ir 71,4 proc. emigracijos lygiui įtaką darančių veiksnių. Apskaičiuotos lygtys su standartizuotaisiais koeficientais parodo, jog didžiausią įtaką emigracijos lygiui turi pajamų pasiskirstymo nelygybė. Literatūra 1. Bagdanavičius, J.; Jodkonienė, Z. 2008. Brain Drain form Lithuania: the Attitude of Civil Servants. Engineering Economics., 2(57): 55 60. 2. Borjas, G. 1990. Friends or Strangers: the Impact of Immigrants on the US Economy. New York: Basic Books. 3. Castles, S.; Miller, M. J. 2003. The Age of Migration: International Population Movements in the Modern World. 3rded. New York: Guilford Press. 4. Catalano, M. T.; Leise, T. L.; Pfaff, Th. J. 2009. Measuring Resource Inequality: The Gini Coefficient. Numeracy., 2(2): Article 4. 59

5. Čiarnienė, R.; Kumpikaitė, V. 2011. International Labour Migration: Students View Point. Engineering Economics., 5(22): 527 533. 6. Dapkus, M.; Matuzevičiūtė, K. 2008. Lūkesčių įtaka emigracijai: Lietuvos atvejis. Tarptautinės mokslinės konferencijos Ekonomika ir vadyba 2008, vykusios 2008 04 10 11, Kaune, pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija, p. 343 349. 7. Daugėlienė, R. 2007. The Peculiarities of Knowledge Workers Migration in Europe and the World. Engineering Economics., 3(53): 57 64. 8. De Haas, H. Migration transitions: a theoretical and empirical inquiry into the developmental drivers of international migration. International Migration Institute [interaktyvus]. 2010, Paper 24 [žiūrėta 2012-01-24]. <http://www.imi.ox.ac.uk/pdfs/imi-working-papers/wp24-migration-transitions-1>. 9. Gražulis, V.; Gruževskis, B. 2008. Lietuvos darbo rinkos politikos raidos ypatumai: situacijos analizė ir raidos perspektyvos. Viešoji politika ir administravimas., 26: 45 54. 10. Leontjeva, K. Tai vis dėlto maži ar dideli mokesčiai Lietuvoje? Lietuvos laisvosios rinkos institutas [interaktyvus]. 2011-11-24 [žiūrėta 2011 12 02]. <http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=6440>. 11. Lietuva patenka į sunkiausios mokesčių naštos šalių dešimtuką, rodo ES 27 šalių studija. Lietuvos laisvosios rinkos institutas [interaktyvus]. 2011-06-08 [žiūrėta 2011-12-05]. <http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=6135>. 12. Makkonnell, K.; Briu, S. 1992. Economics. New York: John Wiley and Sons. 13. Martinkus, B.; Beržinskienė, D. 2005. Lietuvos gyventojų užimtumo ekonominiai aspektai. Kaunas: Technologija. 14. Migracija skaičiais. Europos migracijos tinklas [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2012-01-10]. <http://123.emn.lt/>. 15. Piore, M. J. 1979. Birds of Passage: Migrant Labour in Industrial Societies. Cambridge: Cambridge University Press. 16. Rakauskienė, O. G. 2006. Valstybės ekonominė politika. Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas. 17. Sipavičienė, A. Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. International Organization for Migration [interaktyvus]. Vilnius, 2006 [žiūrėta 2012-02-10]. <http://www.iom.lt/documents/a.sipaviciene-migrac..pdf>. 18. Solimano, A. 2010. International Migration in the Age of Crisis and Globalization: Historical and Recent Experiences. New York: Cambridge University Press. 19. Zlotnik, H. The theories of international migration. Paper of Conference on International Migration: Challenges for European Populations, Bari, Italy, 25 27 June. 20. Žiogelytė, L. 2010. Darbo užmokesčio pokyčio vertinimas Lietuvos darbo rinkoje. Mokslas Lietuvos ateitis., 2(2): 119 125. Summary LITHUANIAN MODEL OF THE FACTORS INFLUENCING EMIGRATION Ineta Zickute Kaunas University of Technology ineta.zickute@gmail.com It is said that the normal level of emigration is up to 3 percent. Lithuania exceeds this level even 5 6 times. Also, emigration rate per thousand of population is the highest in European Union. Immigration is too low to compensate the loss of emigration. The problem is that the majority of emigrants are educated young people. It makes 60

demographic problems and is a strong obstacle of the country`s economic growth because Lithuania loses skilled and entrepreneurial people. Studies show that this tendency can still persist in the future even 29.30 percent respondents said that they would like to leave elsewhere for work for a longer time, where 58.30 of them are youth under 29 years. Migration processes in the world and in Lithuania are analyzed by Castles and Miller (2003), de Haas (2010), Solimano (2010), Borjas (1990), Piore (1979), Zlotnik (1998), Sipaviciene (2006), Dapkus and Matuzeviciute (2008), Daugeliene (2007), Bagdanavicius and Jodkoniene (2008), Ciarniene and Kumpikaite (2011) and others. Analysis of scientific literature suggests that there is a lack of researches with numeric values which could show not just dynamics of factors but also allow predict concrete changes of emigration level. It is important to evaluate and identify the most significant factors influencing emigration and present scientific models which could reveal the impact level of factors. The main aim of this paper is to evaluate unemployment, income inequality and taxes influencing emigration level of Lithuania and present multiple regression models of these factors. Research methods applied in this paper are analysis of scientific literature, analysis of statistical data, graphical presentation of the data, comparative analysis, correlation analysis, regression analysis (paired and multiple), forecast and generalization. Keywords: emigration, unemployment rate, unemployment duration, income inequality, taxes. 61

Actio Pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymo praktiniai probleminiai aspektai Ilma Daubarienė, Mykolo Romerio universitetas, ilma.daubariene@gmail.com Anotacija. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK ) 1 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, sumažina savo mokumą arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises, todėl nebegali vykdyti turimos prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia jo interesus. Vertinant iš kreditoriaus perspektyvos, šis institutas reikšmingas dėl LR CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytų sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių: patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o skiriamas Pauliana ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui tenkinti. Straipsnyje šių dienų Lietuvos verslo aplinkos aspektu apžvelgiami actio Pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymo praktiniai probleminiai aspektai, kreditoriams Pauliana ieškinį naudojant įprastiniame civiliniame procese, t.y. iki teisinio skolininko nemokumo būklės pripažinimo. Raktiniai žodžiai: actio Pauliana, sutartinė prievolė, pažeistos kreditoriaus teisės, skolininko nesąžiningumas. Įvadas Kiekviena teisė, įskaitant ir subjektinę civilinę teisę, turi subjektui realią reikšmę, jeigu ją galima apginti paties asmens arba valstybės, arba kitų įgaliotų institucijų veiksmais (Papirtis et al, 2005). Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja galimybę naudotis įstatymo suteikiama šios subjektinės teisės apsauga ir gynimo būdais. Vienas tokių civilinių teisių gynimo būdų yra 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame LR CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas. Įstatymų leidėjas actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visetą yra gana aiškiai apibrėžęs, o nacionalinė teismų praktika visuotinai deklaruoja, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų 2 nėra pagrindo skolininko sandorio pripažinti negaliojančiu. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2008 m. liepos 3 d. parengta kasacinio teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga 3 įvedė dar didesnį aiškumą ir stabilumą actio Pauliana taikymo teisinėje sferoje, per laikotarpį nuo apžvalgos išleidimo iki šių 1 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262. 2 LR CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir nacionalinių teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje BUAB Multiimpex v. UAB Eneka, UAB Bendida (bylos Nr. 3K-3-587/2008); ir kt.). 3 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29. Teismų praktika. 2008, Nr. 29. 62

dienų dinamiška ir globalėjanti verslo aplinka, taip pat įvairūs makroekonominiai ir mikroekonominiai veiksniai, į sutartinius santykius įnešė nemažai pokyčių. Lietuvos verslo aplinką ypač paveikė nuo 2008 m. pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykusi ekonominė krizė: dėl sumenkusio vartojimo kritę prekių ir paslaugų pardavimai, bankų išduodamų paskolų srauto staigus mažėjimas lėmė, kad įmonės pritrūko apyvartinių lėšų. Tai neigiamai įtakojo ir jų sutartinių įsipareigojimų vykdymą, be to, dėl smukusios turto vertės, debitorių nemokumo dalis verslo įmonių jau nepajėgė atsiskaityti su savo kreditoriais. Šioje aplinkoje išryškėjo moralės ir teisės aspektais nepriimtina tendencija - su finansiniais sunkumais susidūrusių įmonių valdymo organai, siekdami išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, ėmėsi nesąžiningų veiksmų: perleidinėjo tų įmonių turtą susijusiems asmenims, kad kreditoriai negalėtų nukreipti į jį išieškojimo, steigė naujas įmones ir į jas perkėlinėjo mokumo problemų turinčių įmonių verslą bei darbuotojus. Kreditoriams 1 ėmus aktyviai naudoti Pauliana ieškinį savo pažeistoms teisėms ginti, išryškėjo su minėto instituto taikymu susijusios praktinės problemos. 1. Kreditoriui neretai sudėtinga sužinoti apie skolininko nesąžiningus veiksmus su turtu Aptariant actio Pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymo praktinius probleminius aspektus pirmiausia paminėtina, kad kreditoriui, jei jis nėra artimas skolininko verslo partneris, neretai yra sudėtinga sužinoti apie skolininko nesąžiningus veiksmus su turtu (o tuo atveju, jei skolininkas perleidžia turtą, kuris viešai neregistruojamas, pavyzdžiui, turimas turtines piniginio reikalavimo teises, tikimybė, kad kreditorius gaus informaciją apie minėtą perleidimą bei galimą savo teisių pažeidimą išvis minimali). Viešų registrų, tokių kaip Nekilnojamojo turto ar Transporto priemonių registras, duomenys atspindi tik konkretaus sandorio su registruojamu skolininko turtu (ar dėl jo) sudarymo faktą, tačiau, kad įvertinti, ar tas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises bei įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą, kreditoriui reikalinga gauti skolininko sudaryto sandorio dokumentus susipažinimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iki 2011 m. gruodžio 22 d. galimybė gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas buvo apsunkinta net kreditorių advokatams. Vertindamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija, Žin., 2001, Nr. 55-1948) 42 straipsnio konstitucingumą ir nurodęs, kad padėdamas asmeniui ginti teises, kurias, sudarydamas sandorius su trečiaisiais asmenimis, pažeidė nesąžiningas skolininkas, ir siekdamas, kad tokie sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais taikant civilinėje teisėje plačiai paplitusį iš romėnų teisės recepuotą Lietuvos įstatymuose įtvirtintą actio Pauliana institutą sudarančias normas, advokatas neišvengiamai turi turėti galimybę gauti tam tikrą būtiną informaciją apie 1 Straipsnio apimtyje kreditoriumi laikomas asmuo, kuris įgyja reikalavimo teisę į skolininką sutarties pagrindu. Tuo tarpu pagal Lietuvos teisę kreditorius, pateikiantis actio Pauliana ieškinį, yra ir asmuo, kurio reikalavimo teisė atsiranda iš deliktinės atsakomybės, paveldėjimo, vaikų, sutuoktinių išlaikymo teisinių santykių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB Rimeda, AB Lietuvos taupomasis bankas (bylos Nr. 3K-3-201/2001); ir kt.). 63

tokius sandorius, inter alia informaciją apie tokių sandorių atlygintinumą, jų šalis, be kurios apskritai negali būti įgyvendinta teisė kreiptis į teismą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, jog minėtas straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui 1. Pakantus Lietuvos verslo aplinkos požiūris į skolininkus (nes verslininkams aktualūs lojalūs santykiai su partneriais ir klientais, o kreipiantis į teismą rizikuojama juos negrįžtamai prarasti) bei minėtos praktikoje egzistuojančios informacijos apie skolininko veiksmus gavimo kliūtys neretai lemia, kad kreditorių veiksmai, susiję su jų pažeistų teisių gynimu Pauliana ieškinio pagrindu, būna pavėluoti. Vertinant iš kreditorių perspektyvos, actio Pauliana institutas yra reikšmingas dėl LR CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytų sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių: patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o skiriamas Pauliana ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tuo atveju, jei, bylinėjimuisi pagal kreditoriaus pareikštą Pauliana ieškinį besitęsiant, skolininkui iškeliama bankroto byla, aptartos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui jau nėra taikomos. T.y. nors actio Pauliana instituto taikymo tikslas taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą laikomas nepakitusiu ir po teisinio skolininko nemokumo būklės pripažinimo, restitucijos taisyklės tokiu atveju kinta: kreditoriaus ginčijamą bankrutuojančio skolininko sandorį LR CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinus negaliojančiu, turtas yra grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais skolininko kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo (toliau vadinama ĮBĮ ) 2 nustatyta tvarka. Tai lemia, kad jeigu Pauliana ieškinio kreditorius yra ne įkaito turėtojas, ne darbuotojas ir ne atitinkama valstybinė įstaiga, kuriai bankrutuojanti įmonė yra skolinga nesumokėtus mokesčius, jo reikalavimas bus tenkinamas tik trečiąja eile 3. Atsižvelgiant į Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos teikiamą statistiką 4, tas dažniausiai reiškia, kad 1 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas byloje Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo patvirtintų nekilnojamojo turto registro nuostatų 88 punkto (2007 m. vasario 27 d. redakcija), 97 punkto (2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 3 d., 2011 m. gegužės 4 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (bylos Nr. 12/2008-45/2009). 2 Įmonių bankroto įstatymas. Valstybės žinios. 2001, Nr. 31-1010. 3 ĮBĮ 35 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta tokia kreditorinių reikalavimų eilė: 1) Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją; 2) Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų; 3) Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai. 4 Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų eiga 2010 m., 3 lentelė ir Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų eiga 2011 m., 3 lentelė [interaktyvus]. Vilnius: Įmonių bankroto valdymo departamentas, 2012 [žiūrėta 2012 06 12]. <http://www.bankrotodep.lt/apzvalgos.php>). 64

minėtas kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas išvis: Įmonių bankroto procesų eigos 2010 m. duomenys rodo, kad 2009 m. ir 2010 m. baigtuose procesuose trečios eilės kreditorių reikalavimai buvo patenkinti, atitinkamai, tik 4,4 % ir 3,1 %, o Įmonių bankroto procesų eigos 2011 m. duomenys atskleidžia, jog 2011 m. baigtuose procesuose minėtas rodiklis dar smuko - trečios eilės kreditorių reikalavimai buvo patenkinti tik 1,1 %. Iš išdėstyto konstatuotina, kad kreditoriui Pauliana ieškinio pagrindu nespėjus realizuoti savo teisių įprastiniame civiliniame procese, iki teisinio skolininko nemokumo būklės pripažinimo, jo galima nauda iš skolininko sandorio nuginčijimo actio Pauliana ieškinio pagrindu skolininko bankroto procedūrų metu jau bus neadekvati patiriamoms laiko bei finansinėms išlaidoms vykstant tokiam procesui. 2. Esamos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos nėra tinkamos kreditoriaus teisėms nuo nesąžiningo skolininko rezultatyviai ginti 2.1. Kreditoriui tenka neproporcingai didelė įrodinėjimo našta Kita galima priežastis, dėl kurios kreditorių lūkesčiai, susiję su actio Pauliana institutu, globalių finansų rinkų iššūkių bei Lietuvos ekonomikos sunkumų laikotarpiais ir po jų praktikoje retai beįgyvendinami, yra šio instituto taikymo sąlygų griežtumas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, įstatymo leidėjo įtvirtintam su tikslu užkirsti kelią galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui actio Pauliana institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Minėtas siekis išlaikyti pusiausvyrą tarp kreditoriaus, skolininko ir trečiųjų asmenų teisių bei interesų nulemia, kad nors naudoti Pauliana ieškinį, kaip specialų pažeistų teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės skolininkui galiojimo laikotarpį (t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo), tuo atveju, jei nėra galimybės taikyti LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją 1 (o net ir tais atvejais, kai ją galima taikyti, minėtą faktą patvirtinančių įrodymų surinkimas yra laikui imlus procesas), kreditoriui reikia įrodyti egzistuojant eilę aplinkybių, tame tarpe skolininko ir trečiojo asmens 2 (išskyrus neatlygintinus sandorius) nesąžiningumą. To pasekoje bylinėjimosi procesas trunka ilgai, 1 Kaip nurodoma teisinėje literatūroje (Ambrasienė et al, 2004), LR CK 6.67 straipsnyje numatytus atvejus sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: 1) Atvejai, kai trečiasis asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai yra suinteresuotas palaikyti sudarantį sandorį skolininką (LR CK 6.67 straipsnio 1, 2, 3, 6, 7, 8 punktai, kai skolininkas ir trečiasis asmuo yra glaudžiai susiję giminystės ar kitokiais santykiais, pavyzdžiui, patronuojančios ir dukterinės bendrovės santykiais); 2) Privilegijų ir pirmumo teisės teikimas kitam kreditoriui (LR CK 6.67 straipsnio 5 punktas, kai sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nėra suėjęs, mokėjimo); 3) Skolininkui aiškiai nenaudingi sandoriai (LR CK 6.67 straipsnio 4 punktas, kai skolininko turimo atlikti sandorio įvykdymo vertė žymiai viršija kitos šalies pateiktą įvykdymą, t.y. yra aiški priešpriešinių pareigų disproporcija). 2 Paminėtina, kad tokiu asmeniu neretai būna kitas skolininko kreditorius, kuriam skolininkas dėl vienų ar kitų priežasčių suteikė pirmenybę likusių savo kreditorių, tame tarpe actio Pauliana ieškinį pareiškusio kreditoriaus, atžvilgiu. 65

o turint omenyje, kad tuo laiku skolininko finansinė būklė jau neretai būna artima nemokumui, gerokai per ilgai. Nors Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad tai, jog skolininkas turi finansinių sunkumų, esama apyvartinių lėšų trūkumo ar panašių momentų, dar nereiškia, kad jis yra nemokus, taip pat, kad nemokumas Pauliana ieškinio prasme neturi būti aiškinamas taikant analogiją su ĮBĮ įtvirtinta nemokumo sąvoka 1, svarstytina, ar netikslinga būtų įprastiniame civiliniame procese nagrinėjamose actio Pauliana bylose įtvirtinti tam tikrų procesinių lengvatų. Pavyzdžiui, byloje paaiškėjus, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu skolininkas buvo faktiškai nemokus 2, atleisti kreditorių nuo pareigos įrodinėti tokias actio Pauliana sąlygas kaip skolininko neturėjimas teisinės prievolės ginčijamo sandorio sudaryti 3 bei skolininko ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumas 4 (tai galėtų būti įgyvendinta tiek teismų praktikos būdu, tiek per atitinkamų prezumpcijų nacionalinėje pozityviojoje teisėje įtvirtinimą). Teisinėje literatūroje nurodoma, jog skolininko nemokumo atveju galima išskirti dar vieną actio Pauliana tikslą išsaugoti paritas creditorum principą. Jei skolininkas yra faktiškai nemokus, jis privalo visus savo kreditorius traktuoti vienodai, net jei formali bankroto procedūra dar nėra prasidėjusi (Augaitė, 2004). Minėta pozicija palaikoma ir apeliacinio bei kasacinio teismo praktikoje: 1) Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje AB Alytaus tekstilė v. AB Rytų skirstomieji tinklai (bylos Nr. 3K-3-485/2010) padaryta išvada, kad actio Pauliana institutas nesudaro prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla, nurodant, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai 1 ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis įtvirtina, kad Įmonės nemokumas įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. 2 Kreditoriams Pauliana ieškinį naudojant įprastiniame civiliniame procese, nemokumu laikoma ekonominė skolininko įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus skolininko įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje BUAB Bildunga v. RUAB Elektrotinklas (bylos Nr. 3K-3-204/2012)). 3 Nors Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. sprendime civilinėje byloje BUAB Murena v. UAB Grand SPA Lietuva, UAB Arevita (bylos Nr. 2A-1145/2012), aptariant LR CK 6.66 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintą reikalavimą kreditoriui įrodyti, jog skolininkas neturėjo teisinės prievolės ginčijamo sandorio sudaryti, teismas nurodė, kad šis reikalavimas turi vieną išimtį - kai skolininkas, būdamas faktiškai nemokus, sudarytu sandoriu suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams, kasacinio teismo praktikos minėtu aspektu šio straipsnio autorei nepavyko rasti. 4 Pastebėtina, kad trečiojo asmens, kaip kito skolininko kreditoriaus, sudariusio su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, sąžiningumo klausimu apeliacinio ir kasacinio teismų praktika nuosekliai griežtėja. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje BUAB Varta v. BUAB Natūralios sultys (bylos Nr. 3K-3-94/2010) pasisakyta, kad verslininkams, kaip subjektams, nuolat sudarantiems jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turintiems tokio pobūdžio patirties, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali būti dar labiau apsunkinta skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais: Kasatoriaus teiginys, kad jis, žinodamas apie ieškovo vėlavimus atsiskaityti, nežinojo apie šio skolininko, su kuriuo palaikė nuolatinius didmeninės prekybos santykius, galimą kreditorių egzistavimą ir jų interesų pažeidimą ginčo sandoriu, neatitinka sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes. 66

nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, kadangi kitoks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto. Minėtą savo išvadą teismas siejo su tolesniu teiginiu, jog svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Kartu teismas nurodė, kad vertinant, ar skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikdamas pirmenybę kitam kreditoriui, pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti tokią skolininko būklę, kai jis objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, o kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis įstatymų nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka kreditorių interesus; 2) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje BUAB Bildunga v. RUAB Elektrotinklas (bylos Nr. 3K-3-204/2012) pažymėta, kad skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, elgiasi nesąžiningai ir suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. T.y. būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės sudaryti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu jis iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir visiškai atsiskaito. Toks skolininko veiksmas reiškia jo nesąžiningumą, o tam tikromis aplinkybėmis yra uždraustas baudžiamojo įstatymo. Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas. Kartu svarstytina, ar nuo to momento, kai įprastiniame civiliniame procese, vykstančiame Pauliana ieškinio pagrindu, konstatuojamas faktinis skolininko nemokumas ginčijamo sandorio sudarymo metu, teismas neturėtų būti aktyvus. Pavyzdžiui, byloje paaiškėjus, jog tokio faktiškai nemokaus skolininko dalyviai ir vadovas, vietoje to, kad inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, perleidinėjo nemokios įmonės turtą ir/ arba atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais ir tuo jiems suteikė pirmenybę prieš kitus skolininko kreditorius, atsižvelgdamas į minėtą paritas creditorum principą bei remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 179 straipsnio 2 dalies nuostata dėl viešojo intereso, teismas galėtų savo iniciatyva rinkti įrodymus, siekiant 1 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340. 67

nustatyti kitas svarbias bylai faktines aplinkybes, ar net imtis priemonių kreditorių lenktynėms dėl nemokaus skolininko turto sustabdyti (per pareigos teikti pareiškimą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo skolininko dalyviams ir vadovui priminimą, bankroto bylos tokiam skolininkui inicijavimą ex officio ar kt.). Dėl aukščiau išdėstyto taip pat teigtina, kad situacijoje, kuomet įprastiniame civiliniame procese nustatoma, jog ginčijamo sandorio metu skolininkas buvo faktiškai nemokus, LR CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymas (patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, turto skyrimas Pauliana ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui tenkinti) jau nereiškia teisingumo atstatymo: vien tas aspektas, jog actio Pauliana bylos nagrinėjimo metu skolininkui nėra iškelta bankroto byla, paaiškėjusios aplinkybės, kad minėtas asmuo objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų ir kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis ĮBĮ nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka visų jo kreditorių interesus, nepakeičia. Tokiu atveju Pauliana ieškinio tenkinimas jį pareiškusio kreditoriaus naudai kartu lemia kitų byloje nedalyvaujančių to skolininko kreditorių (kurie dėl vienų ar kitų priežasčių apie ginčijamo sandorio egzistavimą galbūt nežino išvis) teisių pažeidimą. Į klausimą, ar minėti kreditoriai arba administratorius, kai skolininkui galiausiai bus iškelta bankroto byla, galėtų (bei kokiu juridiniu pagrindu) tą actio Pauliana byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą ginčyti, šiai dienai nacionalinėje teisės doktrinoje ir teismų praktikoje nėra aiškiai atsakyta. 2.2. LR CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir nacionalinių teismų praktikoje išskiriamos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos numato perteklinius ribojimus kreditoriui Tęsiant actio Pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymo praktinių probleminių aspektų aptarimą teigtina, kad turėdamas pagrįstą tikslą nesuabsoliutinti kreditoriaus teisių, vengiant jam suteikti privilegijas skolininko ir trečiojo asmens (turto įgijėjo) atžvilgiu, įstatymų leidėjas visgi neišlaikė kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens interesų pusiausvyros ir, LR CK 6.66 straipsnyje apibrėždamas Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, įtvirtino perteklinius ribojimus kreditoriui. Lietuvos teisėje įtvirtintos pirmosios Pauliana ieškinio sąlygos, jog kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, taikymo praktika, kuomet teismų pasisakoma, jog pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ir tai, kad jo reikalavimo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo 1, manytina, įveda nepagrįstus ribojimus kreditoriui. Būsimam kontrahentui turint nesąžiningų ketinimų, jis būsimam kreditoriui gali pateikti ne pilną informaciją apie savo turtinę padėtį bei galimybę vykdyti prisiimamus įsipareigojimus, po ko LR CK įtvirtintas actio Pauliana instituto reglamentavimas (tame tarpe, kad tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog kreditoriaus reikalavimo teisė būtų vykdytina) tampa nepakankamu. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose sandoris, asmens sudarytas, 1 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina, jog tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje E. N. v. I. D., R. D. (bylos Nr. 3K-3-575/2004)). 68

ar įsipareigojimas prisiimtas ne rinkos verte, pažeidžiant sąžiningo atlyginimo principą ir tuo neigiamai įtakojant savo finansinę būklę, laikomas nesąžiningu bei pažeidžiančiu ne tik tuometinių, bet ir būsimų minėto asmens kreditorių interesus 1. Be to, galimybė actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiais skolininko sudarytus sandorius įstatymų leidėjo apribota tais sandoriais, kuriuos skolininkas atliko, nors neprivalėjo jų atlikti. Šiuo aspektu pastebėtina, kad 2008 m. ekonominė krizė atskleidė, jog teisės normose įprasminti moralės principai ( susitarimų privalu laikytis, draudžiama praturtėti kito asmens sąskaita be pakankamo pagrindo ir kita) daliai šių dienų Lietuvos verslo aplinkos dalyvių nėra reikšmingi, o skolininkui esant ant bankroto slenksčio, jo sudaromi sandoriai retai atitinka įprastą verslo praktiką: įmonės valdymo organai nevengia kurti įvairias skolininko turto perleidimo schemas (kad neatrodytų, kad skolininko turtas perleistas susijusiems asmenims ir nebūtų pritaikytas kuris iš LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijos atvejų), nesibodi sandorių sudaryti atgaline data. Minėtos socialinės transformacijos leidžia teigti egzistuojant poreikį tiek išplėsti esamus LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintus nesąžiningumo prezumpcijos atvejus, tiek peržiūrėti tokių sandorių, kaip preliminarioji sutartis, teisinį vertinimą. Dėl pastarojo paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalgoje 2 įtvirtinta, kad jei ginčijamą sandorį sudaryti skolinininką įpareigojo pasirašyta preliminarioji sutartis, turi būti nustatinėjami kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo, preliminarios sutarties ir kreditoriaus ginčijamos pagrindinės sutarties sudarymo momentai: jeigu skolininkas sudarė preliminariąją sutartį su trečiuoju asmeniu iki kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo, o pagrindinę sutartį jau po to, tai tokiu atveju gali būti pripažįstamas privalomumas skolininkui sudaryti pagrindinę sutartį kreditoriaus ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą aspektą apie galimybę skolininkui ir trečiajam asmeniui sandorius (tame tarpe preliminariąsias sutartis, kurios bendruoju atveju nėra notaro tvirtinamos ir/ arba viešai registruojamos) įforminti atgaline data, akivaizdu, jog tokia teismų praktika ginti pažeistas kreditorių teises nebepadeda. Įvertinus tai, kad iš esmės actio Pauliana institutu yra siekiama kreditoriui suteikti tokį savo teisių gynimo būdą, kai kreditorius iš trečiosios šalies, kuriai nesąžiningas skolininkas perleido turtą, gali išreikalauti šį turtą tokia apimtimi, kiek skolininkas negali įvykdyti savo prievolės kreditoriui (Augaitė, 2004), bei atsižvelgiant į besivystančius visuomeninius santykius, taip pat svarstytina, ar nėra tikslinga nacionalinėje pozityviojoje teisėje įtvirtinti galimybę kreditoriui actio Pauliana pagrindu vienu metu ginčyti ne tik skolininko sudarytus sandorius, bet ir su skolininku sandorį sudariusio nesąžiningo trečiojo asmens paskesnius sandorius, jei jie pažeidė to kreditoriaus teises (pavyzdžiui, kai ginčijamu sandoriu iš skolininko nesąžiningai įgytą turtą trečiasis asmuo perleido kitam asmeniui, savo turto neturi ir paaiškėja, kad esamas 1 Clark, R. Ch. The Duties of the Corporate Debtor to Its Creditors. Harvard Law Review [interaktyvus]. 1977, 90 (3): 507, [žiūrėta 2012 06 12]. <http://www.jstor.org/stable/1340335>. 2 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29. Teismų praktika. 2008, Nr. 29. 69

skolininko turto savininkas negali būti laikomas sąžiningu įgyjėju 1 ). Dar vienas su tuo susijęs nagrinėtinas aspektas - galimybė skolininko kreditoriui actio Pauliana instituto pagrindu ginčyti kitų to skolininko kreditorių vienašališkai sudarytus sandorius dėl skolininko turto, jei jie pažeidžia minėto kreditoriaus interesus 2. Žinoma tam, kad sutartinės atsakomybės taikymo ribos nebūtų pernelyg išplėstos, būtina nustatyti aiškius kriterijus, kuomet vadinamosiose trišalėse situacijose galima taikyti sutartinę atsakomybę ne sutarties šalies atžvilgiu. Dar viena komplikuota actio Pauliana instituto taikymo sąlyga vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nekvestionuotina, kad padėtis, kuomet sandorio pasekmių anuliavimas galimas neribotą laiką, yra nesuderinama su teisinio tikrumo principu, tačiau svarstytina, ar ieškinio senaties terminas neturėtų būti ilgesnis. Juk ilgesnių terminų actio Pauliana ieškiniui teikti Lietuvos teisėje būta: Kreditoriams kenksmingų skolininko aktų ginčijimo įstatymo 3 1 straipsnio 1 dalis nustatė, kad gali būti ginčijami aktai, kuriuos skolininkas yra sudaręs paskutiniais dešimt metų prieš atskiram kreditoriui pareiškiant ieškinį arba prieš paskelbiant skolininką neišsigalinčiu, jeigu skolininkas norėjo tokiu aktu pakenkti savo kreditoriams ir jeigu asmuo, su kuriuo arba kurio naudai yra sudarytas aktas, žinojo tą skolininko norą, taip pat neatlygintiniai aktai, kuriuos skolininkas yra sudaręs paskutiniais penkeriais metais prieš atskiram kreditoriui pareiškiant ieškinį arba prieš paskelbiant skolininką neišsigalinčiu, jeigu skolininkas norėjo tokiu aktu pakenkti savo kreditoriams, nors asmuo, su kuriuo arba kurio naudai yra sudarytas aktas, ir nežinojo to skolininko noro. Baigiant pažymėtina, kad pozicija, jog actio Pauliana institutas nėra paprastas, o jo sąlygų visetas turi trūkumų sutinkama ir užsienio mokslininkų darbuose. Pavyzdžiui, Tilburg Law School asocijuotas profesorius G. Van Dijck, 2006 metais apgintoje daktaro disertacijoje analizuodamas nuo 1896 metų Nyderlandų pozityviojoje teisėje įtvirtintą actio Pauliana institutą, padarė išvadą, kad minėtas institutas turi problemų, kurios didžiąja dalimi susiję ne su išoriniais veiksniais (tokiais kaip lėšų įrodymų rinkimui ir bylinėjimuisi trūkumas, dėl ko Pauliana ieškiniai gali būti net neteikiami), bet su pačiomis actio Pauliana instituto taisyklėmis 4. 1 Nes LR CK 6.66 straipsnio 5 dalis numato, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos tik sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. 2 Šiuo aspektu paminėtinas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas civilinėje byloje BUAB Butrema v. UAB Svara, UAB Antrocelas (bylos Nr. 2A-724/2012), kurioje paliesti ir vienašalių - įskaitymo - sandorių pripažinimo nesąžiningais ir dėl to negaliojančiais klausimai. Minėtos bylos duomenimis, 2009 m. rugpjūčio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas perleido atsakovui UAB Svara reikalavimo teisę į trečiojo asmens Antrocelas 62 432,60 Lt skolą, be to, atsakovas tą pačią dieną pranešime apie įskaitymą nurodė, kad paminėtą sumą įskaitė į 119 915,74 Lt ieškovo skolą atsakovui. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tuo metu (2009 m. rugpjūčio 12 d.) ieškovas turėjo nemokumo požymių ir kitų kreditorių, tarp jų pirmesnės eilės, kurių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti. Pripažindamas ginčijamus sandorius negaliojančiais teismas nurodė, kad ieškovo kreditorių interesai buvo pažeisti ne tik dėl to, kad ieškovas, atsisakydamas reikalavimo teisės į mokų trečiąjį asmenį, suteikė nepagrįstą pirmenybę vienam iš savo kreditorių, t.y. atsakovui UAB Svara, iš dalies atsiskaitydamas su juo, bet ir dėl to, kad, faktiškai būdamas nemokus, ieškovas su nurodytu kreditoriumi atsiskaitė, atsakovui įskaičius į ieškovo skolą ginčo sutartimi perleistą teisę reikalauti joje nurodytos sumos, nurodyta suma sumažinant ieškovo skolą atsakovui. T.y. teismas konstatavo, kad yra pagrindo pripažinti, jog ginčo pranešime konstatuota apie ieškovo skolos atsakovui įskaitymą, pažeidžiantį kitų ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kasacinio teismo praktikos minėtu aspektu šio straipsnio autorei nepavyko rasti. 3 Kreditoriams kenksmingų skolininko aktų ginčijimo įstatymas. Valstybės žinios. 1931, Nr. 367. 4 Van Dijck, G. De Faillissementspauliana: Revisie van enn Relict: doctoral thesis [interaktyvus]. Tilburg, 2006 [žiūrėta 2012 06 12]. <http://arno.uvt.nl/show.cgi?fid=59181>. 70

Išvados Straipsnyje paminėti actio Pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymo praktiniai probleminiai aspektai leidžia teigti, kad šis institutas nėra paprastas, o jo taikymas įprastiniame civiliniame procese, t.y. iki teisinio skolininko nemokumo būklės pripažinimo, komplikuotas: 1) Kreditoriui, jei jis nėra artimas skolininko verslo partneris, neretai yra sudėtinga sužinoti apie skolininko nesąžiningus veiksmus su turtu. Dėl ko kreditorių veiksmai, susiję su jų pažeistų teisių gynimu Pauliana ieškinio pagrindu, gali būti pavėluoti: tuo atveju, jei bylinėjimuisi dar besitęsiant skolininkui iškeliama bankroto byla, LR CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui jau nėra taikomos. Kas reiškia, jog tokiais atvejais kreditorių galima nauda iš skolininko sandorio nuginčijimo actio Pauliana ieškinio pagrindu tampa neadekvačiai menka, lyginant su jų patiriamoms laiko bei finansinėms išlaidoms vykstant procesui. 2) Nors naudoti Pauliana ieškinį, kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės skolininkui galiojimo laikotarpį, tai yra nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo, tuo atveju, jei nėra galimybės taikyti LR CK 6.67 straipsnyje numatytą nesąžiningumo prezumpciją, kreditoriui reikia įrodyti egzistuojant eilę aplinkybių, kas lemia, kad bylinėjimosi procesas trunka ilgai, o turint omenyje, kad tuo laiku skolininko finansinė būklė jau neretai būna artima nemokumui gerokai per ilgai. Šiuo aspektu svarstytina, ar netikslinga būtų actio Pauliana bylose, nagrinėjamose įprastiniame civiliniame procese, įtvirtinti tam tikrų procesinių lengvatų. Pavyzdžiui, byloje paaiškėjus, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu skolininkas buvo faktiškai nemokus, atleisti kreditorių nuo pareigos įrodinėti tokias actio Pauliana sąlygas kaip skolininko neturėjimas teisinės prievolės ginčijamo sandorio sudaryti bei skolininko ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumas. 3) Turėdamas pagrįstą tikslą nesuabsoliutinti kreditoriaus teisių, vengiant jam suteikiant privilegijas skolininko ir trečiojo asmens (turto įgijėjo) atžvilgiu, įstatymų leidėjas neišlaikė kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens interesų pusiausvyros ir, LR CK 6.66 straipsnyje apibrėždamas Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, įtvirtino perteklinius ribojimus kreditoriui. Kaip esminis jų paminėta Lietuvos teisėje įtvirtintos Pauliana ieškinio sąlygos, jog kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, taikymo praktika, kuomet teismų pasisakoma, jog pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ir tai, kad jo reikalavimo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo: juk būsimam kontrahentui turint nesąžiningų ketinimų, jis būsimam kreditoriui gali pateikti ne pilną informaciją apie savo turtinę padėtį bei galimybę vykdyti prisiimamus įsipareigojimus. Šis ir kiti straipsnyje įvardinti aspektai leidžia teigti, kad LR CK 6.67 straipsnio nuostatose įtvirtinti aštuoni baigtiniai išimties iš sąžiningumo prezumpcijos atvejai nėra pakankami ir nesudaro tinkamos atsvaros faktui, jog nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir tikslus, lėmusius ginčijamo sandorio sudarymą, yra sudėtinga. 71

4) Be to, paminėtina, kad situacijoje, kuomet įprastiniame civiliniame procese, vykstančiame Pauliana ieškinio pagrindu, nustatoma, jog ginčijamo sandorio metu skolininkas buvo faktiškai nemokus, LR CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymas (patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, turto skyrimas Pauliana ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui tenkinti) reiškia tik skolininko turto perskirstymą ir teisingumo atstatymo nelemia, kadangi sąlygoja kitų to skolininko kreditorių (kurie dėl vienų ar kitų priežasčių apie ginčijamo sandorio egzistavimą nežino išvis) teisių pažeidimą. 5) Straipsnyje išdėstytos Pauliana ieškinio sutartiniuose santykiuose taikymo praktinės problemos ir faktas, jog, kaip parodė 2008 m. ekonominė krizė, teisės normose įprasminti moralės principai ( susitarimų privalu laikytis, draudžiama praturtėti kito asmens sąskaita be pakankamo pagrindo ir kita) daliai šių dienų Lietuvos verslo aplinkos dalyvių nėra reikšmingi, leidžia teigti, kad LR CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas ir nacionalinių teismų praktikoje išskiriamas actio Pauliana instituto sąlygų visetas nebėra tinkamas kreditorių iš sutartinių santykių pažeistoms teisėms rezultatyviai ginti ir egzistuoja poreikis atnaujinti bei pritaikyti teisę prie pasikeitusių fizinių ir juridinių asmenų santykių, tokiu būdu užtikrinant tinkamą reguliavimą įgyvendinant civilines teises. Literatūra Norminiai aktai 1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas byloje Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo patvirtintų nekilnojamojo turto registro nuostatų 88 punkto (2007 m. vasario 27 d. redakcija), 97 punkto (2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 3 d., 2011 m. gegužės 4 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (bylos Nr. 12/2008-45/2009). 2. Įmonių bankroto įstatymas. Valstybės žinios. 2001, Nr. 31-1010. 3. Kreditoriams kenksmingų skolininko aktų ginčijimo įstatymas. Valstybės žinios. 1931, Nr. 367. 4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262. 5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340. Specialioji literatūra 1. Ambrasienė, D., et al. 2004. Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras. 2. Augaitė, D. Actio Pauliana. Jurisprudencija. 2004, 55 (47): 5 18. 3. Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų eiga 2010 m. ir Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų eiga 2011 m. [interaktyvus]. Vilnius: Įmonių bankroto valdymo departamentas, 2012 [žiūrėta 2012 06 12]. <http://www.bankrotodep.lt/apzvalgos.php>). 4. Papirtis, L.V., et al. 2005. Civilinė teisė. Bendroji dalis. II tomas. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 5. Clark, R. Ch. The Duties of the Corporate Debtor to Its Creditors. Harvard Law Review [interaktyvus]. 1977, 90 (3): 507, [žiūrėta 2012 06 12]. <http://www.jstor.org/stable/1340335>. 6. Van Dijck, G. De Faillissementspauliana: Revisie van enn Relict: doctoral thesis [interaktyvus]. Tilburg, 2006 [žiūrėta 2012 06 12]. <http://arno.uvt.nl/show.cgi?fid=59181>. Teismų praktika 72

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29. Teismų praktika. 2008, Nr. 29. 2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB Rimeda, AB Lietuvos taupomasis bankas (bylos Nr. 3K- 3-201/2001). 3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje E. N. v. I. D., R. D. (bylos Nr. 3K-3-575/2004). 4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje BUAB Multiimpex v. UAB Eneka, UAB Bendida (bylos Nr. 3K-3-587/2008). 5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje BUAB Varta v. BUAB Natūralios sultys (bylos Nr. 3K-3-94/2010). 6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje AB Alytaus tekstilė v. AB Rytų skirstomieji tinklai (bylos Nr. 3K-3-485/2010). 7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje BUAB Bildunga v. RUAB Elektrotinklas (bylos Nr. 3K-3-204/2012). 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas civilinėje byloje BUAB Butrema v. UAB Svara, UAB Antrocelas (bylos Nr. 2A-724/2012). 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. sprendime civilinėje byloje BUAB Murena v. UAB Grand SPA Lietuva, UAB Arevita (bylos Nr. 2A- 1145/2012). Summary THE INSTITUTE OF ACTIO PAULIANA IN CONTRACTUAL RELATIONS: CONTROVERSIAL ASPECTS WHILE APPLYING IT Ilma Daubarienė Mykolas Romeris University ilma.daubariene@gmail.com This article deals with a few controversial aspects of the application of the institute of actio Pauliana in contractual relations in the light of the current Lithuanian business environment when creditors wish to file a Pauliana claim in the ordinary civil procedure, i.e., before the official declaration of the debtor s insolvency. Taking into consideration the fact that various macroeconomic and microeconomic factors, including the global crisis which started in 2008 and has greatly affected our country s economy, have influenced business activities in Lithuania and changed contractual relations significantly, it has been pointed out in this article that apart from the fact that a creditor finds it difficult to detect dishonest actions performed by the debtor regarding his or her property, and when applying the institute of actio Pauliana the burden of proof is all on the creditor in fact, the currently existing entirety of the conditions of its application must be regarded as limiting the creditor s opportunities to protect and enforce their violated rights against the dishonest debtor effectively and efficiently. The author arrives at the conclusion that although rightfully seeking not to make the creditor s rights absolute and trying to avoid granting him or her privileges against the debtor or a third party (the acquirer of the 73

property - the transferee), the legislator has failed to keep the balance between the interests of the creditor, the debtor and a third party and by defining the conditions of the application of Pauliana claim in Article 6.66 of the Civil Code of the Republic of Lithuania (hereinafter the CK), established excessive restrictions on the creditor. As one of the essential restrictions in Lithuanian law as a condition for a Pauliana claim could be mentioned the fact that a creditor must have a valid right to claim (which is beyond doubt); courts have held that the creditor when alleging that his or her rights have been violated must prove that their right to claim had arisen before the conclusion of the contested transaction. At the same time it has been observed that in the ordinary civil procedure, based on the Pauliana claim, when it is determined that at the time of the contested transaction the debtor was actually insolvent, the application of Article 6.66 para 4 of the CK concerning rendering transactions void (by way of restitution satisfying the claim and allocating the property to the creditor who has filed the Pauliana claim) does not mean the exercising and restoration of justice any more as it leads to the violation of the same debtor s other creditors rights who are not parties to the case (and who are not even aware of the existence of the contested transaction at all). Keywords: actio Pauliana, contractual obligation, violated creditors rights, dishonest debtor. 74

Savęs vertinimo (CSE) ir laiko struktūros įtaka bedarbių psichologinei gerovei Agnė Vaštakaitė, Mykolo Romerio universitetas, a.vastakaite@gmail.com Natalija Norvilė, Mykolo Romerio universitetas, natalija@mruni.eu Anotacija. Šiame straipsnyje analizuojamos bedarbių savęs vertinimo (CSE) ir laiko struktūros prognostinės galimybės numatant jų psichologinę gerovę. Analizei naudoti duomenys, surinkti apklausiant Vilniaus Darbo biržoje registruotus bedarbius. Atlikti du tyrimai - pirmojo tyrimo imtį sudaro 82 bedarbiai, kurių amžius 19-59 m. (M=32,28 m.), iš jų 56 moterys ir 26 vyrai. Antruoju tyrimu apklausti 97 bedarbiai, kurių amžius svyruoja 23-58 m. (M=34,84 m.), iš jų 54 moterys ir 43 vyrai. Pirmame tyrime naudotos Savęs vertinimo (CSE) (angl. CSES: Core Self-Evaluations Scale, Judge et al., 2003) bei Psichologinės gerovės (angl. PWB: Psychological Well-Being Scale, E. Diener ir kt., 2009) skalės. Antrame tyrime naudoti Laiko struktūros klausimynas (angl. Time Structure Questionnaire, TSQ, Bond ir Feather, 1988) ir Ryff psichologinės gerovės skalė (angl. Ryff Scales of Psychological Well-Being, Ryff, 1989). Rezultatų analizė atskleidė, jog savęs vertinimas (CSE) ir laiko struktūra teigiamai prognozuoja bedarbių psichologinę gerovę. Raktiniai žodžiai: bedarbystė, savęs vertinimas (CSE), laiko struktūra, psichologinė gerovė. Įvadas Darbo turėjimas ne tik leidžia patenkinti materialinius poreikius, nes suteikia pajamų, bet ir duoda nematerialios naudos. Tuo tarpu bedarbystė turi didelį neigiamą poveikį individo gerovei. Jis paprastai siejamas su sumažėjusia savigarba, didesniu netikrumu dėl ateities, socialine izoliacija, stigmatizacija, sveikatos problemomis ir psichikos sutrikimais (Knabe, Rätzel, 2011). Tokios psichologinės bedarbystės pasekmės verčia atkreipti dėmesį į Lietuvoje susiklosčiusią padėtį krizės laikotarpiu, nes tai paliečia kiekvieną valstybės pilietį, t.y. bedarbystė visuomenėje jaučiama plačiąja prasme. Šiuo metu Lietuvoje bedarbystė yra ypatingai aktuali dėl jos patiriamų mastų (2012 m. balandžio 1 d. šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 244 tūkst. bedarbių arba 11,8 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų), kurie remiasi į prastą finansinę padėtį (atsiradęs pinigų stygius labai dažnai pakerta paskolas pasiėmusius žmones), patiriamus sveikatos sunkumus (sumažėjęs finansavimas, skirtas asmens gydymui, kelia dideles problemas sprendžiant sveikatos klausimus), socialinius (masinis emigravimas) bei psichologinius veiksnius (psichologinės problemos: nepasitenkinimas gyvenimu, depresiškumas, savižudybės) ir pan. Nors Lietuva šiuo metu vis dar išgyvena ekonominę krizę, kuri psichologinį bedarbystės poveikį žmogui komplikuoja dar labiau, visgi mūsų šalies mokslinėje plotmėje atliktų tyrimų, kurie nagrinėtų bedarbystės sąsajas su psichologiniais veiksniais, yra labai mažai. Užsienio mokslininkai pripažįsta, jog savęs vertinimas (CSE) ir laiko struktūra turi įtakos bedarbystės patyrimui bei sumažina neigiamą šio patyrimo poveikį bedarbių gretose atsidūrusių asmenų psichologinei gerovei. Pavyzdžiui, M. 75

Greenberg (2011), cituodama neseniai atliktą meta-analizės tyrimą, teigia, kad labiausiai susiję su gera psichine sveikata bedarbystės metu ir aukšta psichologine gerove veiksniai yra būtent laiko struktūra (rutininiai užsiėmimai ir veiklos, padedančios struktūruoti bedarbio laiką) ir teigiamas savęs vertinimas (CSE) (jausmas, kad esi vertingas, kompetentingas, sėkmingas). Nustatyta, jog aukštas savęs vertinimas (CSE) bedarbystės situacijoje gali tapti tarsi apsauginiu veiksniu, kuris bedarbiui padeda kovoti su patiriamu stresu bei išlaikyti gerą psichinę sveikatą (McKee-Ryan et al., 2005), kuri glaudžiai susijusi su psichologine gerove (Keyes et al., 2002). Kadangi asmenys, kurie pasižymi aukštu savęs vertinimu (CSE) apibūdinami kaip gebantys gerai prisitaikyti, pozityvūs, pasitikintys savimi bei savo jėgomis (Judge et al., 2003), tikėtina, jog jie pasižymi ir aukštesniu savo gyvenimo prasmingumo suvokimu ir tikslų turėjimu, optimizmu, ryšių su kitais palaikymu ir kt. t.y., pozityvus požiūris į save bei kitus, tikėtina, sąlygoja geresnį psichologinį prisitaikymą prie nepalankios bedarbystės situacijos kartu padėdamas išlaikyti ir pozityvią psichologinę gerovę. Kita vertus, Lietuvoje tiek laiko struktūros, tiek ir savęs vertinimo (CSE) įtaka bedarbių psichologinei gerovei vis dar nėra tyrinėta, todėl ši tema išlieka nauja, o tyrimų rezultatai šiuo aspektu yra labai vertingi rekomendacijų ir atitinkamų intervencijų rengimui. Atsižvelgiant į tai, kad psichologinė gerovė yra glaudžiai susijusi su asmens fizine (Huppert, 2009) bei psichine sveikata (Keyes et al., 2002), o aukšta psichologine gerove pasižymintis asmuo apibūdinamas kaip linksmas, bendraujantis ir patenkintas savo gyvenimu (Nave et al., 2008) bei pasižymintis aukštesniu psichologiniu atsparumu (Keyes et al., 2002), aktualu išsiaiškinti, ar pasitelkiant savęs vertinimo (CSE) ugdymą ir stiprinimą bei mokant bedarbius efektyviai struktūruoti savo laiką, galima kelti ir jų psichologinę gerovę taip sudarant sąlygas asmeniui optimaliai psichologiškai funkcionuoti ir išvengti neigiamų padarinių, susijusių su psichologinėmis problemomis bei psichinės sveikatos prastėjimu bedarbystės metu. Taip pat verta paminėti, jog potencialūs darbdaviai, tikėtina, vengs įdarbinti asmenis, kurių psichologinė gerovė žema kadangi neigiamiau vertins jų, kaip darbuotojų, produktyvumą (Cole, 2006). Tai gali sąlygoti užsitęsusį bedarbystės laikotarpį, kuris neretai yra susijęs su išmokto bejėgiškumo išsivystymu, t.y., bedarbis jaučiasi bejėgis kažką pakeisti, krinta jo motyvacija ieškotis darbo (Bjørnstad, 2006) ar visai atsitraukiama nuo darbo paieškų (Boswell, 2012) darbo paieškos tampa mažiau intensyviomis arba visai nutrūksta, o tai sumažina tikimybę įsidarbinti (Cōté et al., 2006). Taigi siekiant palengvinti bedarbių grįžimą į darbo rinką, aktualu tyrinėti aspektus, kurie padeda išlaikyti pozityvią psichologinę gerovę bedarbystės metu. Savęs vertinimo (CSE) samprata T. A. Judge ir kt. (2002) iškėlė prielaidą, jog savivertė (angl. self-esteem), kontrolės lokusas (angl. locus of control), neurotiškumas (angl. neuroticism) ir bendras saviveiksmingumas (angl. generalized self-efficacy) teoriškai gali būti sujungti į vieną konstruktą. Tyrėjų atlikto empirinio tyrimo rezultatai šią hipotezę patvirtino atrasta, jog visi keturi minėti psichologiniai konceptai pakankamai stipriai koreliuoja tarpusavyje (koreliacijos koeficientai siekia nuo 0,40 iki 0,85), o faktorinė analizė išskiria vieną 76

faktorių. Remdamiesi tyrimo išvadomis, autoriai rekomenduoja šiuos kintamuosius tyrinėti integruotai (Judge et al., 2002), kadangi bendras konstruktas turi geresnius prognostinius rodiklius nei atskiri jo komponentai (Johnson et al., 2008). Siūloma minėtas keturias dimensijas traktuoti kaip vieną daugiadimensinį konstruktą, apibrėžiamą savęs vertinimo (CSE) (angl. core self-evaluations) sąvoka 1 (Judge et al., 2003). Apibūdindami minėtą konstruktą autoriai rėmėsi šiomis savęs vertinimą (CSE) sudarančių dimensijų sampratomis: savivertė (savęs kaip asmens vertinimas - remiantis Harter, 1990); kontrolės lokusas (įsitikinimai apie įvykių savo gyvenime priežastis - remiantis Rotter, 1966); neurotiškumas (tendencija sutelkti dėmesį į neigiamus savęs aspektus bei aiškinti dalykus negatyviai remiantis Watson, 2000); bendras saviveiksmingumas (savo gebėjimų/galimybių įvairiose situacijose vertinimas remiantis Locke, McClear ir Knight, 1996) (Judge et al., 2003). T. A. Judge ir kt. (1998) savęs vertinimą (CSE) traktavo kaip fundamentalias/esmines asmens prielaidas arba įsitikinimus apie save ir savo funkcionavimą pasaulyje (Johnson et al., 2008). Tai yra bazinis/esminis savo, kaip žmogaus, vertės, efektyvumo bei gebėjimų vertinimas. Nurodoma, jog asmuo, pasižymintis aukštu savęs vertinimu (CSE) (t.y., aukšta saviverte ir aukštu bendru saviveiksmingumu, žemu neurotiškumu bei aukštu vidiniu kontrolės lokusu), geba gerai prisitaikyti, yra pozityvus bei pasitiki savimi ir savo jėgomis (Judge et al., 2003). Šis psichologinis konstruktas gali būti tyrinėjamas tiek darbo (pavyzdžiui, studijuojant pasitenkinimą darbu, darbo atlikimą ar motyvaciją; Chang et al., 2012), tiek bedarbystės (pavyzdžiui, ieškant ryšių su darbo paieškos veiksmais/intensyvumu; Chang et al., 2012; McKee-Ryan et al., 2005) kontekste. Laiko struktūros samprata M. J. Bond ir N. T. Feather (1988, 321 psl.) apibrėžia laiko struktūrą (angl. time structure) kaip laipsnį, kuriuo asmenys suvokia savo laiką leidžiamą/naudojamą struktūruotai, organizuotai ir tikslingai. Didele dalimi šis suvokimas ir laiko naudojimo pojūtis priklauso nuo asmens gebėjimo skirti laiką vertingoms (svarbioms) veikloms. Ankstesni tyrimai rodo, kad žmonės, norintys struktūruotai ir tikslingai leisti laiką, labiau linkę laikytis rutinos, planuoti įvykius ir veiklas (Feather ir Bond, 1983). Taigi tokie asmenys kurdami tikslus yra labiau linkę nustatyti tų tikslų įgyvendinimo laiką bei veiksmus, kurių reikia šiems tikslams pasiekti. Kita vertus individai, prastai struktūruojantys laiką, dažniau švaisto laiką ir patiria sunkumų siekdami tikslų (Chang, Nguyen, 2011). Laiko struktūros konstruktą sudaro šie komponentai: 1 Kadangi T. A. Judge ir kt. (2003) pasiūlytas konstruktas Core Self-Evaluations (angl.) Lietuvoje netyrinėtas, nėra mokslinių rekomendacijų, kuriomis remiantis būtų galima atlikti tikslų vertimą į lietuvių kalbą. Siekiant išvengti vertimo netikslumų bei sąvokos prasmės iškraipymo, nurodytas konstruktas šiame darbe apibrėžiamas kaip savęs vertinimas (CSE). 77

Struktūruota rutina (angl. structured routine); Tikslo jausmas (angl. sense of purpose); Dabarties orientacija (angl. present orientation); Efektyvus organizavimas (angl. effective organization); Atkaklumas/ištvermingumas (angl. persistence). Individai, gaunantys aukštus struktūruotos rutinos įvertinimus, yra linkę laikytis dienotvarkės ir tikrinti, ar pavyko užbaigti darbus. Turintys aukštus atkaklumo/ištvermingumo įvertinimus yra linkę atkakliai ir ištvermingai siekti sudėtingų tikslų, o pasižymintys orientacija į dabartį yra linkę gyventi čia ir dabar ir elgtis remiantis dabartine situacija. Asmenys, kurie turi aukštus tikslo jausmo įvertinimus, gali suvokti savo laiką užpildytą prasmingos ir vertingos veiklos. Galiausiai, asmenys, kurie gauna aukštus efektyvaus organizavimo balus, yra gerai organizuoti ir retai gaišta laiką banalioms veikloms. Psichologinės gerovės samprata Gana ilgą laikotarpį psichologinės gerovės tyrimuose vyravo dvi pagrindinės koncepcijos: viena iš jų N. M. Bradburn (1969), psichologinę gerovę apibūdinusi kaip laimingumą (angl. happiness), kuris yra apibrėžiamas kaip pusiausvyra tarp teigiamo ir neigiamo emocingumo (angl. affect). Antroji koncepcija pasitenkinimą gyvenimu (angl. life satisfaction) nurodė kaip esminį psichologinės gerovės indikatorių (Ryff ir Keyes, 1995). Visgi anot E. Diener (1985), minėti trys veiksniai (emociniai elementai - teigiamas ir neigiamas emocingumas ir kognityvinis elementas - pasitenkinimas gyvenimu) yra subjektyvios gerovės komponentai (McDowell, 2010). Pabrėžtina, jog subjektyvios ir psichologinės gerovės sampratos turi skirtumų, todėl nereikėtų jų painioti (Šilinskas, Žukauskienė, 2004). Nors tiek subjektyvi gerovė, tiek psichologinė gerovė vertina gerovės (angl. well-being) konstruktą, vis tik šios dvi sampratos išskiria skirtingus požymius, nurodančius, ką reiškia gerai jaustis : subjektyvi gerovė labiau įtraukia bendrą emocingumo ir gyvenimo kokybės vertinimą (hedonistinė perspektyva), tuo tarpu psichologinė gerovė matuoja suvoktą tobulėjimą atsižvelgiant į egzistencinius gyvenimo iššūkius (pvz., siekti prasmingų gyvenimo tikslų, augti ir tobulėti kaip žmogui/asmenybei, kurti kokybišką santykį su kitais) (eudemoninė perspektyva) (Keyes et al., 2002). Pagrindinis eudemonijos akcentas yra gyvenimas, suderintas su savuoju daimon (tikruoju savimi; angl. true self). Eudemoninė perspektyva atsispindi ir A. Maslow saviaktualizacijos (angl. self-actualization) bei C. Rogers visavertiškai funkcionuojančio žmogaus (angl. fully functioning person) sampratose (McDowell, 2010). Savęs vertinimo (CSE) ryšys su psichologine gerove Nagrinėjant savęs vertinimo (CSE) sąsajas su psichologine gerove reikia pabrėžti, jog studijų šiuo atžvilgiu stinga. Apžvelgę literatūrą, pastebėjome, jog mokslininkai vis dar linkę tyrinėti atskirus CSE komponentus, o ne traktuoti juos kaip bendrą psichologinį konceptą. Pavyzdžiui, tyrimų rezultatai rodo, jog viena iš savęs vertinimo 78

(CSE) dimensijų neurotiškumas neigiamai koreliuoja su psichologine gerove (Waterman et al., 2010) bei neigiamai ją prognozuoja (Nave et al., 2008). Minėtų tyrimų rezultatai leidžia teigti, jog kuo aukštesnis neurotiškumo lygis, tuo žemesnė asmens psichologinė gerovė. Taip pat nurodoma, jog tarp kito CSE konstrukto komponento - savivertės - ir psichologinės gerovės egzistuoja teigiamas ryšys (Waterman et al., 2010). Galime samprotauti, jog geriau save vertinantys asmenys pasižymi ir aukštesne psichologine gerove, kadangi suvokia ir vertina savo stiprybes bei gebėjimus, turi pozityvų požiūrį į save kaip į žmogų. Trūkstant mokslinių duomenų, analizuojančių CSE kaip vieningo konstrukto ir psichologinės gerovės sąsajas, verta šį ryšį nagrinėti pasitelkiant analogiją su subjektyvia gerove. Nepaisant skirtingų hedonistinės ir eudemoninės sampratų pozicijų subjektyvios ir psichologinės gerovės skalių įverčiai koreliuoja (Nave et al., 2008; Waterman et al., 2010) bei pasižymi panašiomis sąsajomis su įvairiais kitais kintamaisiais (Kamp Dush ir Amato, 2005). Taigi verta apžvelgti ir subjektyvios gerovės komponentų sąsajas su savęs vertinimu (CSE) bei jo dimensijomis tai suteikia galimybę kelti prielaidas ir apie CSE konstrukto sąsajas su psichologine gerove bei įtaką jai. Štai, pavyzdžiui, keleto tyrimų rezultatai leidžia teigti, jog savęs vertinimas (CSE) teigiamai koreliuoja su vienu iš subjektyvios gerovės komponentų pasitenkinimu gyvenimu (McKee-Ryan et al., 2005; Tsaousis et al., 2007). Taip pat pastebima, jog subjektyvi gerovė neigiamai susijusi su neurotiškumu (Gonzalez Gutierrez et al., 2005; Libran, 2006), o koreliacija su vidiniu kontrolės lokusu yra teigiama (Singh ir Mansi, 2009). Reikėtų paminėti, jog tyrimuose randamas subjektyvios gerovės ryšys su neurotiškumu yra ne tik koreliacinio pobūdžio nustatyta neigiama neurotiškumo įtaka subjektyviai gerovei (Libran, 2006; Steel et al., 2008). Tuo tarpu saviveiksmingumas daro teigiamą įtaką pasitenkinimui gyvenimu (Karademas, 2007) t.y., kuo aukštesnis tikėjimas savo gebėjimais ir galimybe pasiekti tikslus šių gebėjimų dėka, tuo didesnis ir asmens pasitenkinimas gyvenimu. Pastebėti dėsningumai pasireiškia ir bedarbystės situacijoje. Literatūros analizė atskleidžia, jog darbas apibūdinamas kaip pajamų šaltinis, kuris turi nemažą įtaką įvairiems gyvenimo aspektams. Šis veiksnys žmogaus gyvenime užima didelę dalį jo laiko bei energijos. Nemažai daliai žmonių darbas taip pat yra draugystės ryšių šaltinis bei galimybė panaudoti savo įgūdžius bei gebėjimus. Dėl šių priežasčių darbas yra svarbus determinantas, lemiantis bendrą pasitenkinimą gyvenimu (Kahn ir Juster, 2002). Taigi netekus darbo pasitenkinimas gyvenimu krenta (Hoare, 2007), o žmonės, turintys darbą, apibūdinami kaip sveikesni bei laimingesni (Cole et al., 2009). Galime samprotauti, jog netekusio darbo žmogaus savivertė ilgainiui darosi žemesnė dėl reikalingų įgūdžių praradimo, silpstančio tikėjimo savimi ir gebėjimu kontroliuoti susiklosčiusią bedarbystės situaciją. Galime spėti, jog dėl šios priežasties prastėja ir psichinė sveikata bei psichologinė gerovė. Tą paremia ir empiriniai tyrimai atrasta, jog savęs vertinimas (CSE) teigiamai koreliuoja su psichine sveikata (McKee-Ryan et al., 2005). Tyrimai taip pat atskleidžia, jog bedarbiai asmenys savivertės praradimą nurodo kaip vieną iš dažniausiai patiriamų psichologinių būsenų bedarbystės metu (Hoare, 2007). Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, jog savivertė neigiamai koreliuoja su psichologiniu distresu, kurio bedarbiai patiria itin daug (Hoare, 2006). Tuo tarpu 79

teigiama, jog pozityvus požiūris į save bei kitus pagerina psichologinį prisitaikymą prie nepalankios situacijos (Cheng et al., 2009), šiuo atveju - bedarbystės. Taigi galime samprotauti, jog teigiamas savęs vertinimas gali atlikti tarsi apsauginio vaidmens, padedančio išvengti psichologinės gerovės sumažėjimo bedarbystės situacijoje, funkciją. Taip pat literatūroje galima rasti, jog bedarbystė yra reikšmingas veiksnys, prisidedantis prie išmokto bejėgiškumo išsivystymo (Bjørnstad, 2006). Asmenys, kuriems pasireiškia išmoktas bejėgiškumas, pasižymi mąstymu, jog savo gyvenimo jie nekontroliuoja, nėra pajėgūs keisti aplinkybių, todėl tampa pasyvūs ir vengiantys aktyviai spręsti iškilusius sunkumus (Seligman, 2006). Yra tyrimų, nustačiusių, jog psichologinė gerovė teigiamai koreliuoja su vidiniu kontrolės lokusu (Waterman et al., 2010). Taigi galime daryti išvadą, jog vidinis kontrolės lokusas (kuomet asmuo tiki, kad savo gyvenimą jis pats gali kontroliuoti) skatina aktyviai ieškoti sprendimų susidūrus su stresine situacija iš to kyla prielaida, jog vidinis kontrolės lokusas taip pat gali prisidėti prie teigiamos psichologinės gerovės išlaikymo atsidūrus bedarbių gretose. Taigi galime apibendrinti, jog tyrimuose nagrinėjamos tiek atskiros savęs vertinimo (CSE) dimensijos, tiek ir bendras savęs vertinimas (CSE) yra susiję su psichologine gerove galime tikėtis, jog aukščiau save vertinantis bedarbis asmuo geriau ir psichologiškai funkcionuos (t.y., jo psichologinė gerovė bus aukštesnė). Šią hipotezę galima kelti remiantis tiek mokslinėse studijose atrasto atskirų CSE komponentų ryšio su psichologine gerove, tiek bendro savęs vertinimo (CSE) ryšio su subjektyvia gerove (remiantis analogija su psichologine gerove) pagrindu. Taigi keliame prielaidą, kad bedarbių savęs vertinimas (CSE) teigiamai prognozuoja jų psichologinę gerovę. Laiko struktūros ryšys su psichologine gerove Dauguma dirbančiųjų pripranta prie dienos rutinos: ėjimo į darbą, pietų pertraukos, poilsio grįžus namo, susitikimų su draugais ir artimaisiais bei miego. Darbo praradimas sugriauna šią nusistovėjusią dienos tvarką. Ir nors kai kurie bedarbiai geba sukurti naują dienotvarkę, didžioji dauguma susiduria su esminiais sunkumais struktūruojant laiką (Fryer ir McKenna, 1987). Šis faktas buvo pastebėtas jau 1930- taisiais, kuomet M. Jahoda su bendradarbiais vykdė žymiuosius Marientalio tyrimus (Jahoda et al., 1979). Ir nors būtų galima teigti, kad šiuolaikiniame pasaulyje technologijų dėka bedarbiai galės efektyviau struktūruoti savo laiką, tačiau tyrimai rodo, kad netekę darbo žmonės vis dar susiduria su laiko struktūros problemomis (Wanberg et al., 1997). Empiriniai duomenys rodo, kad nemokėjimas struktūruoti savo dienos ir rasti užsiėmimų yra susijęs su prastesne psichine bei fizine sveikata ir jaučiamu nelaimingumu dėl bedarbystės situacijos (Wanberg et al., 1997). Feather ir Bond (1983) nustatė, kad struktūruotas ir tikslingas laiko panaudojimas teigiamai koreliuoja su saviverte ir neigiamai koreliuoja su depresijos simptomais tiek dirbančiųjų, tiek bedarbių grupėse. Tyrimai rodo, kad laiko struktūra yra žemesnė bedarbių imtyje palyginus su dirbančiaisiais. Tačiau nėra aišku, ar bedarbystė sąlygoja laiko struktūros sumažėjimą, ar individai, pasižymintys žema laiko struktūra, yra labiau linkę prarasti darbą. 80

Remiantis literatūros analize ir bendru supratimu apie darbo praradimą, atrodo, kad labiausiai tikėtina, jog būtent nedarbas sukelia asmenims problemų su laiko struktūra. Nors paprastai bedarbiai leidžia laiką ieškodami darbo, daugelis vis dar praleidžia daug laiko be tikslingos veiklos, paprasčiausiai žiūrėdami televizorių ar miegodami (Warr, Jackson, 1987). Asmenys gali atidėlioti užduočių ar darbų užbaigimą galvodami, kad turiu visą dieną / savaitę tam padaryti. Be to, neapibrėžtumas dėl to, kaip ilgai užsitęs bedarbystės laikotarpis, gali atgrasinti asmenis nuo įvairių projektų ar darbų, kurie galėtų juos užimti, pradžios (Fryer ir McKenna, 1987). Pavyzdžiui, bedarbiai nežino, ar jie turės laiko užbaigti naujai pradėtą veiklą (pvz., namo dažymą, dalyvavimą tęstiniuose mokymuose), kol jie ras naują darbą, ir jie nežino, ar ateityje jiems užteks pinigų tai veiklai atlikti (Warr, Jackson, 1987). Kita vertus Feather (1990) teigia, kad žemą laiko struktūrą turintys asmenys gali būti labiau linkę tapti bedarbiais. Darbdaviai nenori išlaikyti asmenų, negebančių gerai struktūruoti savo laiko. Taip pat gali būti, jog asmenys su prasta laiko struktūra gali būti labiau linkę palikti savo darbo vietas. Nagrinėjant mokslinę literatūrą laiko struktūros ir psichologinės bedarbių gerovės sąsajų tema galima rasti nevienareikšmių rezultatų. Keli autoriai nagrinėjo šio ryšio kryptį (Feather, 1990; Hepworth, 1980; Kilpatrick ir Trew, 1985), tačiau iki šiol nėra aišku, ar žema laiko struktūra sąlygoja prastą psichinę sveikatą ir psichologinę gerovę, arba prasta psichinė sveikata lemia laiko struktūros pablogėjimą. Visų pirma, tikėtina, kad laiko struktūros problemos gali sukelti psichinės sveikatos pablogėjimą. Asmenys, turintys sunkumų struktūruojant savo laiką, bedarbystės metu gali pradėti jaustis neproduktyvūs, todėl tai gali paskatinti prastesnę psichinę sveikatą. Kita vertus, yra įmanoma, jog prasta psichinė sveikata gali bloginti laiko struktūrą. Pavyzdžiui, depresiški asmenys gali būti mažiau linkę užsiimti kokia nors veikla, nedalyvauti socialinėje veikloje. Taip pat įmanoma, kad tarp šių kintamųjų yra abipusis ryšys. Asmenys, turintys problemų struktūruojant laiką, nedarbo metu gali patirti psichologinį distresą, o distresas savo ruožtu gali sukelti žmonėms tolesnių problemų struktūruojant savo laiką (Feather ir Bond, 1994). Šią išvadą taip pat priėjo S. O. Brenner ir R. Bartell (1983), kurių analizė rodo, kad yra abipusis ryšys tarp laiko struktūros ir psichinės sveikatos bedarbystės laikotarpiu. Tyrimai rodo, kad laiko struktūra yra teigiamai susijusi su asmens elgesiu, aukšta savigarba, fizine sveikata ir optimizmu (Bond ir Feather, 1988), bei A tipo elgesiu (konkurencinis elgesys, Mudrack, 1999). Ir atvirkščiai, laiko struktūros trūkumas yra susijęs su depresija, psichologiniu distresu, nerimu, neurotiškumu, fiziniais bei beviltiškumo simptomais (Bond ir Feather, 1988; Feather ir Bond, 1994). F. M. McKee- Ryan su kolegomis (2005) apibendrindami meta-analizės tyrimo rezultatus teigia, kad bedarbiai asmenys pasižymi žemesne psichologine gerove, ir kaip pagrindinę šio reiškinio priežastį įvardina laiko struktūrą. Apibendrindami galime teigti, jog yra svarbu, kad bedarbiai mokėtų aiškiai struktūruoti savo laiką, kadangi tikslingai suplanuotas laikas didina pasitenkinimą gyvenimu (Martella ir Maass, 2000), o prasmingas įsitraukimas į aktyvią laisvalaikio veiklą gali būti naudingas ir konstruktyvus įveikos būdas bedarbystės laikotarpiu 81

(Waters ir Moore, 2002). Taigi keliame prielaidą, jog laiko struktūra teigiamai prognozuoja bedarbių psichologinę gerovę. Tyrimo dalyviai Metodika Buvo atlikti du tyrimai. Abiejų tyrimų dalyviams surinkti buvo pasirinkta patogioji imtis. Atrankos kriterijus aktyviai ieškantys darbo bedarbiai. Pirmame tyrime iš viso dalyvavo 82 bedarbiai. Respondentų amžius svyruoja nuo 19 m. iki 59 m. (vidurkis 32,28 m.). Didžiąją dalį tyrimo dalyvių sudaro moterys (N = 56, 68,3 proc.). Apklausti 26 vyrai tai sudaro 31,7 proc. visos tyrimo imties. Antrame tyrime dalyvavo 97 bedarbiai. Respondentų amžius svyruoja nuo 23 m. iki 58 m. (vidurkis 34,84 m.). Apklaustos 54 moterys (56 proc.) ir 43 vyrai (44 proc.). Įvertinimo būdai Pirmame tyrime buvo naudojamas Savęs vertinimo (CSE) klausimynas (angl. CSES: Core Self-Evaluations Scale, Judge et al., 2003), kurį sudaro 12 teiginių, vertinamų 5 balų Likerto skale (nuo 1 visiškai nesutinku iki 5 visiškai sutinku). Aukštesnė balų suma rodo aukštesnį savęs vertinimą. Skalės vidinio suderinamumo koeficientas Cronbacho alpha lygus 0,76. Taip pat buvo naudojama Psichologinės gerovės skalė (angl. PWB: Psychological Well-Being Scale, E. Diener ir kt., 2009), sudaryta iš 8 teiginių, kurie vertinami 7 balų Likerto skale (nuo 1 visiškai nesutinku iki 7 visiškai sutinku). Aukštesnė balų suma rodo aukštesnę psichologinę gerovę. Skalės vidinio suderinamumo koeficientas Cronbacho alpha lygus 0,88. Antrame tyrime naudotas Laiko struktūros klausimynas (angl. Time Structure Questionnaire, TSQ, Bond ir Feather, 1988), kurį sudaro 26 teiginiai, vertinami 7 balų Likerto skale (nuo 1 taip, visada, iki 7 ne, niekada). Aukštesnė balų suma rodo geresnę laiko struktūrą. Skalės vidinio suderinamumo koeficientas Cronbacho alpha lygus 0,89. Psichologinei gerovei įvertinti buvo naudojama Ryff psichologinės gerovės skalė (angl. Ryff Scales of Psychological Well-Being, Ryff, 1989), sudaryta iš 84 teiginių, kurie vertinami 6 balų Likerto skale (nuo 1 visiškai nesutinku iki 6 visiškai sutinku). Aukštesnė balų suma rodo aukštesnę psichologinę gerovę. Skalės vidinio suderinamumo koeficientas Cronbacho alpha lygus 0,90. Rezultatai Iš pradžių, remiantis teorine ir empirinių mokslinių tyrimų analize, buvo sudarytas regresijos modelis (1 pav.). Šis konceptualus modelis tikrintas statistiškai. 82

Nepriklausomas kintamasis: Savęs vertinimas (CSE) Nepriklausomas kintamasis: Laiko struktūra Priklausomas kintamasis: Psichologinė gerovė 1 pav. Bedarbių psichologinės gerovės priklausomybės nuo savęs vertinimo (CSE) ir laiko struktūros regresijos modelis Nustačius, jog modelis statistiškai reikšmingas (F = 42,13, p < 0,001 ir F = 28,58, p < 0,001), apskaičiuoti regresijos ir determinacijos koeficientai. Duomenys pateikti 1-oje lentelėje. 1 lentelė. Tiesinės regresinės analizės rezultatai, analizuojant kaip bedarbių savęs vertinimas (CSE) ir laiko struktūra prognozuoja psichologinę gerovę Nepriklausomi kintamieji B β F R 2 Savęs vertinimas (CSE) 0,71*** 0,59*** 42,13*** 0,35*** Laiko struktūra 0,49*** 0,44*** 28,58*** 0,26*** * p<0,05; ** p<0,01; *** p < 0,001 Remiantis pirmo tyrimo metu gautais duomenimis nustatyta, jog bedarbių psichologinė gerovė priklauso nuo savęs vertinimo (CSE) (β = 0,59, p < 0,001). Galime teigti, jog toks regresijos modelis gana gerai tinka prognozuoti psichologinę gerovę, kadangi 35 proc. psichologinės gerovės dispersijos gali būti paaiškinta regresijos lygtimi. Antro tyrimo metu nustatyta, jog bedarbių laiko struktūra statistiškai reikšmingai numato psichologinę gerovę (β = 0,44, p < 0,001). Remiantis tyrimo duomenimis apskaičiuotu determinacijos koeficientu, galime teigti, jog šis veiksnys gana gerai prognozuoja bedarbių psichologinę gerovę laiko struktūra paaiškina 26 proc. psichologinės gerovės sklaidos. Rezultatų aptarimas Šiuo tyrimu buvo siekta nustatyti, ar bedarbių savęs vertinimas (CSE) bei laiko struktūra statistiškai reikšmingai prognozuoja jų psichologinę gerovę. Iškelta pirmoji hipotezė pasitvirtino bedarbių savęs vertinimas (CSE) teigiamai prognozuoja jų psichologinę gerovę, t.y., kuo aukštesnis bedarbio savęs vertinimas (CSE), tuo aukštesnė ir jo psichologinė gerovė. Mūsų tyrimo rezultatai sutampa ir su užsienio mokslininkų atliktų studijų duomenimis, kuriais remiantis taip pat nustatyta, jog atskiros savęs vertinimo (CSE) dimensijos prognozuoja asmens psichologinę gerovę (pavyzdžiui, Nave et al., 2008). Remiantis tuo, jog darbas yra veiksnys, kuris lemia 83

bendrą pasitenkinimą gyvenimu (Kahn ir Juster, 2002), o jo netektis pasitenkinimą gyvenimu mažina (Hoare, 2007; Paul ir Moser, 2006), galime interpretuoti, jog netekusio darbo žmogaus savivertė ilgainiui žemėja, nes prarandami reikalingi įgūdžiai, silpsta tikėjimas savimi ir savo gebėjimu kontroliuoti susiklosčiusią bedarbystės situaciją kartu prastėja ir asmens psichinė sveikata bei psichologinis funkcionavimas. Tuo tarpu aukšta savivertė bei vidinis kontrolės lokusas padeda išlaikyti ir psichologinę gerovę (McKee-Ryan et al., 2005; Waterman et al., 2010). Verta paminėti, jog tyrimais nustatyta, kad jei bedarbis netiki savo jėgomis, gebėjimu susirasti darbą, jis patiria didesnį pasitenkinimo gyvenimu kritimą (Knabe, Rätzel, 2008) tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl teigiamesnis savęs vertinimas (CSE) gali padėti išlaikyti didesnį pasitenkinimą gyvenimu, kuris yra susijęs ir su aukštesne psichologine gerove. Iškelta antroji hipotezė pasitvirtino laiko struktūra teigiamai prognozuoja bedarbių psichologinę gerovę t.y., kuo geresnė laiko struktūra, tuo aukštesnė ir psichologinė gerovė. Mūsų tyrimo rezultatai patvirtina užsienio tyrėjų gautus rezultatus, pavyzdžiui, F. M. McKee-Ryan ir bendradarbių (2005), kurie nustatė, jog prasta laiko struktūra prognozuoja žemesnę psichologinę bedarbių gerovę bei prastesnę fizinę sveikatą. Remiantis tuo, kad bedarbių prastas rutininių veiklų ir užduočių struktūravimas bei nemokėjimas rasti prasmingų užsiėmimų yra susijęs su blogesne psichine bei fizine sveikata, depresiškumu (Feather ir Bond, 1983; Wanberg et al., 1997), galime kelti prielaidą, kad tai savo ruožtu atsiliepia tokioms sritims kaip asmeninis tobulėjimas, tikslas gyvenime ar savęs priėmimas, sudarančioms psichologinės gerovės konstruktą. Tuo tarpu aiškus laiko struktūravimas bedarbystės metu yra naudingas, nes tikslingai suplanuotas laikas didina nedirbančių asmenų pasitenkinimą gyvenimu (Martella ir Maass, 2000). Be to, prasmingas įsitraukimas į aktyvią laisvalaikio veiklą gali būti naudingas ir konstruktyvus įveikos būdas bedarbystės laikotarpiu (Waters ir Moore, 2002), kadangi didėja bedarbio autonomiškumas, gerėja santykiai su aplinkiniais ir užmezgamos naujos pažintys. Taip pat įsitraukimas į savanorišką ar papildomą veiklą yra susijęs su gyvenimo tikslo turėjimu. M. F. Steger (2009) nustatė, jog asmenys, kurie turi aiškų tikslo jausmą bei jaučia, jog jų gyvenimas turi prasmę, yra labiau patenkinti savo gyvenimu bei patiria mažiau neigiamų emocijų. E. A. McMahan ir M. DeHart Renken (2011) apibendrina, kad individai, kurie tiki, kad jų gyvenimas yra prasmingas, pasižymi geresne psichologine sveikata negu tie, kurie mano, jog jų gyvenimas neturi prasmės. Tyrimo ribotumai Abu tyrimai atlikti su patogiąja imtimi, juose dalyvavo tik Vilniaus Darbo biržoje registruoti bedarbiai - atkreiptinas dėmesys į tai, jog į imtį nebuvo įtraukti asmenys, kurie dėl įsidarbinimo kreipiasi ne tik į Vilniaus Darbo biržą, o ir į privačias įdarbinimo agentūras, giminaičius, žiniasklaidą ir t.t., todėl šis tyrimas pilnai neatspindi Vilniaus bedarbių populiacijos. Rekomendacija būsimoms mokslinėms studijoms atlikti longitudinį tyrimą, norint daryti pagrįstas išvadas apie įtaką. Taip pat į tyrimą siūlome įtraukti ne vien savistaba grįstus klausimynus, bet ir kitus duomenų šaltinius, pvz., 84

respondentai galėtų būti prašomi rašyti dienoraštį, kuriame fiksuotų, kaip jie leidžia laiką. Praktinės rekomendacijos Kadangi nustatėme, jog bedarbių psichologinę gerovę prognozuoja jų savęs vertinimas (CSE) bei laiko struktūra, galime spręsti, jog ugdant ir stiprinant aukštesnį savęs vertinimą (CSE) bei mokant bedarbį struktūruoti savo laiką jis artės ir prie optimalaus psichologinio funkcionavimo, t.y., jo psichologinė gerovė taip pat gerės. Intervencijos programos, skirtos bedarbiams, paprastai sutelkia dėmesį į įgūdžių formavimą, t.y. į darbui reikalingų įgūdžių įgijimą bei darbo paieškos įgūdžių vystymą. Į šias intervencijos programas galėtų būti įtraukti papildomi komponentai ar sudedamosios dalys - bedarbiai galėtų būti mokomi efektyviai struktūruoti savo laiką, tikslingai planuoti veiklas ir užsiėmimus, nustatyti aiškius ateities tikslus, mažinti patiriamą stresą ir nerimą, didinti suvokiamą gyvenimo kontrolę bei savivertę. Pavyzdžiui, grupinės diskusijos, kuriose dalyviai aptaria patiriamų sunkumų įveikos būdus, gali paskatinti didesnį kontrolės jausmą, kas gali prisidėti prie bedarbių psichologinės gerovės didinimo. Taip pat galima formuoti intervenciją ir individualių užsiėmimų pagrindu - siekiant pagerinti bedarbių tikėjimą savimi, savo jėgomis, sėkme ir gebėjimais, konsultantai (ar kiti susiję su intervencija bedarbiams asmenys) turėtų padėti identifikuoti sėkmę ieškant darbo pavyzdžiui, aptarti, kiek gauta pakvietimų į darbo pokalbius, kas pasisekė, kokias stipriąsias puses po šių pokalbių bedarbis savyje atrado ir pan. O tai savo ruožtu, anot C. R. Wanberg ir kolegų (1997), turėtų padėti efektyviau ieškoti naujo darbo ir įsidarbinti. Intervencijos, padedančios bedarbiams identifikuoti ir skirti dėmesį veikloms, kurios leistų jiems prasmingai ir konstruktyviai struktūruoti laiką, taip pat būtų labai naudingos. Bedarbių asmenų įsidarbinimas savanoriškose organizacijose, bendruomenės laisvalaikio klubuose ar dalyvavimas kvalifikacijos kėlimo kursuose gali padėti rasti būdus prasmingai leisti laiką. Be to, tokios veiklos gali turėti apsauginį vaidmenį mažinti patiriamą distresą ieškant darbo. Išvados 1. Bedarbių savęs vertinimas (CSE) teigiamai prognozuoja jų psichologinę gerovę, t.y., kuo aukštesnis savęs vertinimas (CSE), tuo aukštesnė ir psichologinė gerovė. 2. Laiko struktūra teigiamai prognozuoja bedarbių psichologinę gerovę t.y., kuo geresnė laiko struktūra, tuo aukštesnė ir psichologinė gerovė. Literatūra 1. Bjørnstad, R. 2006. Learned helplessness, discouraged workers, and multiple unemployment equilibria. The Journal of Socio-Economics. 35: 458 475. 85

2. Bond, M. J. Feather, N. T. 1988. Some correlates of structure and purpose in the use of time. Journal of Personality and Social Psychology. 55: 321-32. 3. Boswell, W. R., Zimmerman, R. D., Swider, B. W. 2012. Employee Job Search: Toward an Understanding of Search Context and Search Objectives. Journal of Management. 38(1): 129-163. 4. Brenner, S. O, Bartell, R. 1983. The psychological impact of unemployment: A structural analysis of cross-sectional data. Journal of Occupational Psychology. 56: 129-136. 5. Chang, C. D., Ferris, D. L., Johnson, R. E., Rosen, C. C., Tan, J. A. 2012. Core Self-Evaluations: A Review and Evaluation of the Literature. Journal of Management. 38(1): 81-128. 6. Cheng, S., Fung, H. H., Chan, A. C. M. 2009. Self-Perception and Psychological Well-Being: The Benefits of Foreseeing a Worse Future. Psychology and Aging. 24(3): 623-633. 7. Cole, K. 2006. Wellbeing, Psychological Capital, and Unemployment: An Integrated Theory. Paper presented at the joint annual conference of the International Association for Research in Economic Psychology (IAREP) and the Society for the Advancement of Behavioural Economics (SABE). University of Canberra. 8. Cole, K., Daly, A., Mak, A. 2009. Good for the soul: The relationship between work, wellbeing and psychological capital. The Journal of Socio-Economics. 38: 464-474. 9. Cōté, S., Saks, A. M., Zikic, J. 2006. Trait affect and job search outcomes. Journal of Vocational Behavior. 68: 233-252. 10. Diener, E., Wirtz, D., Biswas-Diener, R., Tov, W., Kim-Prieto, C., Choi, D., Oishi, S. 2009. New Measures of Well-Being. E. Diener (ed.). Assessing Well-Being: The Collected Works of Ed Diener. Netherlands: Springer, 247-266. 11. Feather, N. T. 1990. The effects of unemployment on work values and motivation. In U. Kleinbeck, H. Quast, H. Thierry & H. Haecker (Eds.), Work motivation. Hillsdale. NJ, England: Lawrence Erlbaum Associates. Inc., 201-229. 12. Feather, N. T., Bond, M. J. 1983. Time structure and purposeful activity among employed and unemployed university graduates. Journal of Occupational Psychology. 36: 241-254. 13. Feather, N. T., Bond, M. J. 1994. Structure and purpose in the use of time. Z. Zaleski. Psychology of Future Orientation. Poland: Towarzustio Nanklwe, 121-140. 14. Fryer, D., McKenna, S. 1987. The laying off of hands Unemployment and the experience of time. S. Fineman (Ed.). Unemployment. Personal and Financial Consequences. New York: Tavist, 47-73. 15. Gonzalez Gutierrez, J. L., Jimenez, B. M., Hernandez, E. G., Puente, C. P. 2005. Personality and subjective well-being: big five correlates and demographic variables. Personality and Individual Differences. 38: 1561-1569. 16. Greenberg M. 2011. Preserving Mental Health During Unemployment. [žiūrėta 2012 m. vasario 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.psychologytoday.com/blog/the-mindful-selfexpress/201110/preserving-mental-health-during-unemployment 17. Hepworth, S. J. 1980. Moderating factors of the psychological impact of unemployment. Journal of Occupational Psychology. 53: 139-145. 18. Hoare, P. N. 2007. The unemployment experience: psychological factors influencing mental health, coping behaviours, and employment outcomes. Thesis for the award of Doctor of Philosophy (PhD Research). University of Southern Queensland. 19. Huppert, F. A. 2009. Psychological Well-being: Evidence Regarding its Causes and Consequences. Applied Psychology: health and well-being. 1(2): 137-164. 20. Jahoda, M. 1979. The impact of unemployment in the 1930s and l940s. Bulletin of the British Psychological Society. 32: 309-314. 21. Johnson, R. E., Rosen, C. C., Levy, P. E. 2008. Getting to the core of core self-evaluation: a review and recommendations. Journal of Organizational Behavior. 29: 391-413. 22. Judge, T. A., Erez, A., Bono, J. E., Thoresen C. J. 2003. The Core Self-Evaluations Scale: Development of a Measure. Personnel Psychology. 56: 303-331. 23. Judge, T. A., Erez, A., Thoresen, C. J., Bono, J. E. 2002. Are Measures of Self-Esteem, Neuroticism, Locus of Control, and Generalized Self-Efficacy Indicators of a Common Core Construct? Journal of Personality and Social Psychology. 83(3): 693-710. 86

24. Kahn, R. L., Juster, F. T. 2002. Well-Being: Concepts and Measures. Journal of Social Issues. 58(4): 627-644. 25. Kamp Dush, C. M., Amato, P. R. 2005. Consequences of relationship status and quality for subjective well-being. Journal of Social and Personal Relationships. 22(5): 607-627. 26. Karademas, E. C. 2007. Positive and negative aspects of well-being: Common and specific predictors. Personality and Individual Differences. 43: 277 287. 27. Knabe, A., Rätzel, S. 2011. Quantifying the psychological costs of unemployment: the role of permanent income. Applied Economics. 43(21): 2751-2763. 28. Keyes, C. L. M., Shmotkin, D., Ryff, C. D. 2002. Optimizing Well-Being: The Empirical Encounter of Two Traditions. Journal of Personality and Social Psychology. 82(6): 1007-1022. 29. Kilpatrick, R., Trew, K. 1985. Life-styles and psychological well-being among unemployed men in Northern Ireland. Journal of Occupational Psychology. 58: 207 213. 30. Knabe, A., Ratzel, S. 2008. Scarring or Scaring? The Psychological Impact of Past Unemployment and Future Unemployment Risk. FEMM Working Paper No. 13. Otto-von-Guericke University Magdeburg. 31. Libran, E. C. 2006. Personality Dimensions and Subjective Well-Being. The Spanish Journal of Psychology. 9(1): 38-44. 32. Martella, D., Maass, A. 2000. Unemployment and Life Satisfaction: The Moderating Role of Time Structure and Collectivism. Journal of Applied Social Psychology. 30(5): 1095-1108. 33. McDowell, I. 2010. Measures of self-perceived well-being. Journal of Psychosomatic Research. 69: 69-79. 34. McKee-Ryan, F. M., Song, Z., Wanberg, C. R. 2005. Psychological and Physical Well-Being during Unemployment: A Meta-Analytic Study. Journal of Applied Psychology. 90(1): 53-76. 35. McMahan, E. A, DeHart Renken, M. 2011. Eudaimonic conceptions of well-being, meaning in life, and self-reported well-being: Initial test of a mediational model. Personality and Individual Differences. 51: 589 594. 36. Mudrack, P. E. 1999. Time structure and purpose, type A behaviour, and the Protestant work ethic.journal of Organisational Behaviour. 20: 145 158. 37. Nave, C. S., Sherman, R. A., Funder, D. C. 2008. Beyond self-report in the study of hedonic and eudaimonic well-being: correlations with acquaintance reports, clinician judgments and directly observed social behaviour. Journal of Research in Personality. 42: 643-659. 38. Ryff, C. D., Keyes, C. L. M. 1995. The Structure of Psychological Well-being Revisited. Journal of Personality and Social Psychology. 69(4): 719-727. 39. Seligman, M. E. P. 2006. Learned Optimism: How to change your mind and your life. New York: A Division of Random House, Inc. 40. Šilinskas, G., Žukauskienė, R. 2004. Subjektyvios gerovės išgyvenimas ir su juo susiję veiksniai vyrų imtyje. Psichologija. 30: 30-58. 41. Singh, S., Mansi, P. 2009. Psychological Capital as Predictor of Psychological Well-being. Journal of the Indian Academy of Applied Psychology. 35(2): 233-238. 42. Steel, P., Schmidt, J., Shultz, J. 2008. Refining the Relationship between Personality and Subjective Well-Being. Psychological Bulletin. 134(1): 138-161. 43. Steger, M. F. 2009. Meaning in life. S. J. Lopez (Ed.) Handbook of positive psychology (2 nd ed.) Oxford: Oxford University Press, 679 687. 44. Tsaousis, I., Nikolaou, I., Serdaris, N., Judge, T. A. 2007. Do the core self-evaluations moderate the relationship between subjective well-being and physical and psychological health? Personality and Individual Differences. 42: 1441-1452. 45. Wanberg, C. R., Griffiths, R. F., Gavin, M. B. 1997. Time structure and unemployment a longitudinal investigation. Journal of Occupational Psychology. 70: 75-95. 46. Warr, P., Jackson, P. 1987. Adapting to the unemployed role: A longitudinal investigation. Social Science and Medicine. 25: 1219-1224. 47. Waterman, A. S., Schwartz, S. J., Zamboanga, B. L., Ravert, R. D., Williams, M. K., Agocha, V. B., Yeong Kim, S., Donnellan, M. B. 2010. The Questionnaire for Eudaimonic Well-being: Psychometric 87

properties, demographic comparisons, and evidence of validity. The Journal of Positive Psychology. 5(1): 41-61. 48. Waters, L. E., Moore, K. A. 2002. Predicting self-esteem during unemployment: The effect of gender, financial deprivation, alternate roles, and social support. Journal of Employment Counseling. 39: 171 189. Summary THE INFLUENCE OF CORE SELF-EVALUATIONS (CSE) AND TIME STRUCTURE ON PSYCHOLOGICAL WELL-BEING OF UNEMPLOYED Natalija Norvilė Mykolas Romeris universit natalija@norvile.lt Agnė Vaštakaitė Mykolas Romeris university a.vastakaite@gmail.com The aim of this paper was to define the influence of core self-evaluations (CSE) and time structure on psychological well-being of unemployed. 82 unemployed persons were surveyed in the first study and 97 in the second study. It was analysed whether core selfevaluations (CSE) and time structure of unemployed predict their psychological wellbeing. Scales of core self-evaluations (CSES, Judge et al., 2003) and psychological wellbeing (PWB, Diener et al., 2009) were used in the first study. In the second study Time Structure Questionnaire (TSQ, Bond, Feather, 1988) and Ryff Scales of Psychological Well-Being (Ryff, 1989) were used. Data of our research revealed that core selfevaluations (CSE) positively predict psychological well-being of unemployed the higher core self-evaluations (CSE) of unemployed, the higher their psychological well-being. Time structure positively predicts psychological well-being of unemployed the higher time structure of unemployed, the higher their psychological well-being Keywords: unemployment, core self-evaluations (CSE), time structure, psychological well-being. 88

Įgyvendinamų motyvavimo priemonių poveikis darbuotojų motyvacijai Mykolo Romerio universitete Agnė Narinkevičiūtė, Mykolo Romerio universitetas, agne.narinkeviciute@gmail.com Anotacija. Straipsnyje analizuojamas įgyvendinamų motyvavimo priemonių poveikis darbuotojų motyvacijai. Atlikto darbuotojų motyvacijos, Mykolo Romerio universitete (toliau MRU), tyrimo rezultatai buvo gauti atlikus anketinę dėstytojų ir administracijos atstovų apklausą. Gauti rezultatai parodė, kad MRU administracijos darbuotojus ir dėstytojus motyvuoja skirtingi veiksniai. Buvo atskleista, kad priešingai nei dėstytojai, kurie iš esmės gerai vertina savo darbo situaciją, administracijos darbuotojai nėra patenkinti darbu. Remiantis teorine problemos analize ir atlikto empirinio tyrimo rezultatais, pateiktos rekomendacijos, kaip būtų galima paskatinti MRU darbuotojų motyvaciją. Raktiniai žodžiai: darbuotojų motyvacija, motyvavimas, motyvavimo priemonės. Įvadas Darbuotojų motyvacija dirbti analizuojama jau nuo XX amžiaus. Skirtingais laikotarpiais ši sąvoka buvo skirtingai suprantama, todėl yra pateiktos įvairios motyvacijos teorijos ir metodai. Tačiau sistemingų tyrimų apie tai, kaip motyvuoti mokslinės sferos darbuotojus yra atlikta itin mažai. Tik tos aukštosios mokyklos, kuriose dirba pasižymėję pedagogai ir mokslininkai, yra patrauklios šiuolaikiniams studentams. Kita vertus, gabūs ir ambicingi studentai iš kurių galima išsiugdyti gerus pagalbininkus ir deramą pamainą, rūpi ir universitetams. Tad ši priežastinio ryšio kilpa dar labiau išryškina poreikį nustatyti, kas motyvuoja darbuotojus efektyviau dirbti, taip suteikiant galimybę pritraukti ir išlaikyti gerus specialistus. Kadangi šiuo ekonomiškai įtemptu šaliai metu universitetų (kaip ir apskritai visų organizacijų) darbuotojų motyvavimo klausimas yra aktualus, siekis palyginti, realias motyvavimo priemones ir nustatyti, kokių jų pageidautų darbuotojai, kad būtų patenkinti jų poreikiai, yra prasmingas. Šio straipsnio tikslas atskleisti ir tarpusavyje palyginti MRU darbuotojų motyvacijos stimulus. Kadangi universitete sąlyginai galima išskirti dvi skirtingas darbuotojų grupes t.y. administracijos darbuotojus ir dėstytojus - tikslinga išsiaiškinti, kuri darbuotojų grupė yra labiau motyvuota ir patenkinta darbu kaip tokiu. Kalbant apie temos ištirtumą, reikia pažymėti, kad darbuotojų motyvacija aktyviai mokslininkų analizuojama ir Lietuvoje, ne tik užsienyje. Tačiau pažymėtina, kad darbuotojų motyvacijos tyrimų aukštosiose mokyklose nėra atlikta, todėl straipsnio tema dėl jos tyrimo objekto pasižymi naujumu. Darbo motyvacijos samprata ir teoriniai pagrindai Darbo motyvaciją galima apibrėžti kaip norą dirbant siekti organizacijai svarbių tikslų. Norint, jog darbuotojas siektų organizacijos tikslų vien motyvacijos neužtenka. Yra svarbu ar darbuotojas pakankamai kompetentingas, turi reikiamų gebėjimų ir ar 89

turi reguliarių darbo išteklių. Taigi dažnai tikslų nepasiekiama ne dėl silpnos motyvacijos, bet dėl šių įprastų problemų, bet jei vienas iš minėtų komponentų yra per silpnas, rezultatas nebus pasiektas (Felser G., 2006). Motyvacijos paskirtis skatinti darbuotojų veiklą, tuo gerinant organizacijos veiklos efektyvumą (Čerbatih, 2010). Žmonės elgiasi motyvuotai, kai turi motyvų, o šie egzistuoja tik tada, kai siekiama tikslo. Protingai iškelti tikslai padeda sėkmingai motyvuoti veiksmus (Zakarevičius P. et al, 2004). Atskleidus darbo motyvacijos sampratą galima plačiau aptarti motyvavimą, kurį teoretikai pažymi, kaip procesą, kurį sudaro darbuotojų elgesys, veiksmai, veikla, skatinimas ir pan. Tačiau jis gali būti suvokiamas ir kitų aspektu kaip valdymo proceso dalis, reiškianti poveikio darymą žmonių elgesiui. Dauguma darbuotojų stokoja motyvacijos darbe todėl, kad jaučia silpną ryšį tarp savo pastangų ir atlikto darbo, tarp atlikto darbo ir organizacijos atlygio sistemos ir/arba tarp jų gaunamo ir trokštamo atlygio. Norint motyvuoti darbuotojus, reikia daryti tai, kas būtina šiems ryšiams sustiprinti (Robbins St., 2007). Todėl vadovas turi būti susipažinęs su motyvacijos teorijomis, tačiau geros teorinės žinios dar neužtikrina, kad vadovas sugebės efektyviai motyvuoti savo darbuotojus, kad būtų patenkinti jų poreikiai. Dauguma psichologų tiriančių žmonių elgesį, visiškai įsitikinę, kad jų elgesys yra pagrįstas, tikslingas ir motyvuotas. Kitaip sakant, visada yra priežastis kodėl įtakojama individo elgsena. Žmonės pastoviai siekia įvertinti tai, kas turi reikšmę jų poreikių tenkinimui ir tai kokią vietą jie užimą aplinkoje. Dažnai sunku suprasti, kodėl žmogus elgiasi taip, o ne kitaip, nes egzistuoja pasąmoniniai motyvai, įtakojantys žmogaus poelgius konkrečiose situacijose (Мартин, 1991). Norint labiau suprasti žmogaus psichologiją ir sukurti tinkamą ir ilgai pritaikomą motyvavimo sistemą, buvo pradėti motyvacijos tyrimai, kurių eigoje išsivystė daug įvairių teorijų. Motyvacija nuolat kinta, dėl tokio motyvacijos sudėtingumo neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti, kaip geriausia motyvuoti darbuotojus, tačiau žinant tam tikrus motyvavimo principus galima parinkti efektyviausias priemones praktiniam darbuotojų motyvavimui (Korsakienė R. el al, 2011). Motyvacijos teorijos turinys padeda suprasti dinamiškų santykių pasaulį, kuriame gyvuoja organizacijos, apibūdindamas kasdieninius vadovų ir darbuotojų ryšius organizacijose. Ankstyvosios motyvacijos teorijos ir jų pradininkai: 1. Tradicinis modelis siejamas su F. Tayloro vardu. Pagal minėtą teoriją vadovai nustato efektyviausius užduočių atlikimo metodus, o tada skatina darbuotojus algų sistema. 2. Žmonių santykio modelio pradininkas E. Maslow bei jo amžininkai. Pagal šitą teoriją, daugelio užduočių nuobodumas ir pasikartojimas sumažina motyvaciją, tuo tarpu socialiniai kontaktai padeda sukurti motyvaciją ir stiprina ją. 3. Žmonių išteklių modelį sukūrė D. McGregoras. Jis teigė, kad pavaldiniais galima manipuliuoti, tuomet supaprastėja motyvacijos reikšmė, o visas dėmesys sutelktas į pinigus ir socialinius santykius (Žaptorius J., 2007). Visos vėlesnės teorijos vystėsi dviem pagrindinėmis kryptimis: pasitenkinimo darbu (poreikių) teorijos; 90

procesinės teorijos (Sakalas A., Šilingienė V., 2000). Pagal N. Chmiel (2005), teorijas galima suskirstyti ir į turinio bei proceso kategorijas. Turinio teorijose iš esmės tik keliamas bendrasis klausimas: Kodėl žmonės dirba? Čia galima išskirti pogrupį teorijų, kurios bando išvesti darbo motyvacijos priežastis iš bendrosios žmonių motyvacijos priežasčių. Šiam pogrupiui priklauso Maslow ir McClelland teorijos. Antrajame pogrupyje, kuriam priklauso Jahoda teorija, svarbiausias koncepcijas bandoma išvesti tiriant netekusius darbo žmones, o trečiajame pogrupyje darbo motyvacijos priežasčių ieškoma tiriant darbuotojus. Proceso teorijose keliamas klausimas: Kokie veiksniai daro įtaką žmonių pasiryžimui ir atkaklumui darbe? Vienos iš jų (pavyzdžiui, tikslų iškėlimo teorija) pabrėžia motyvaciją, kitos (pavyzdžiui, teisingumo teorija) akcentuoja pasitenkinimą darbu. Motyvacijos proceso teorijos yra apie pažintinį racionalų procesą ir koncentruojasi ties psichologiniais ir elgesio procesais, kurie motyvuoja asmenį. 1 lentelė. Populiariausios klasikinės darbo motyvacijos teorijos Teorijų grupė Turinio teorijos Proceso teorijos Pavadinimas, autoriai, metai Poreikių hierarchijos (Maslow, 1954) Trijų svarbiausių poreikių (McClelland, 1967) Dvejopų veiksnių (Herzberg, 1959) Lūkesčių (Vroom, 1964) Teisingumo (Adams, 1965) Tikslų iškėlimo (Locke, 1968) Pagrindiniai teiginiai Darbui motyvuoja bendrieji žmonių poriekiai, kurie yra penkių lygių: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos, savirealizacijos. Jie tenkinami hierarchine tvarka. Darbui motyvuoja trys bendrieji žmonių poreikiai: vadovavimo, pasiekimų ir priklausymo (valdžios, sėkmės ir narystės). Darbui motyvuoja dvejopi veiksniai: sukeliantys pasitenkinimą (motyvuojantys) ir sukeliantys nepasitenkinimą (palaikymo, kitaip higieniniai). Darbuotojai stengiasi gerai dirbti, jei tiki, kad jiems pavyks susidoroti su užduotimi ir mano, kad būsimas atlygis yra vertas dedamų pastangų. Darbuotojai stengiasi gerai dirbti, jei jaučia, kad santykis tarp jo įdedamų pastangų ir atlygio yra toks pat, kaip ir kitų, dirbančių panašų darbą. Darbuotojai stengiasi gerai dirbti, kai jiems iškeliami sudėtingi, tačiau konkretūs ir įveikiami tikslai. Kartu darbuotojams teikiama informacija apie darbo atlikimą. Baršauskienė V. et al, 2010 Turinio motyvacijos teorijos į pirmą vietą iškelia žmogiškojo faktoriaus reikšmę. Kiekviena pateikta teorija pabrėžia pagrindinius žmonių poreikius, išskirdama tuos, kurie žmogų motyvuoja atitinkamai elgtis. Visų teorijų Maslow poreikių hierarchijos teorijos, Herzbergo dviejų veiksnių teorijos, McClelland svarbiausių poreikių teorijos tikslas - padėti vadovams suprasti motyvus kaip organizacijos personalo varomąją jėgą. Kita motyvavimo teorijų grupė proceso motyvacijos teorijos aiškina motyvavimo 91

proceso esmę, veikimo principus. Analizuoja, kaip darbuotojai pasirenka elgesio modelius ir priimto sprendimo efektyvumo vertinimą, siekdami patenkinti poreikius. Tyrinėtojai nevienodai supranta ir apibūdina įvairius motyvavimo būdus ir priemones, skirsto juos į vienokias ar kitokias grupes, vadovaudamiesi skirtingais klasifikavimo kriterijais. Vadovas, atsižvelgdamas į darbuotojo motyvaciją, poreikius, norėdamas paveikti darbuotojo elgesį, turi parinkti atitinkamas motyvavimo priemones. 2 lentelė. Darbuotojų motyvavimo būdai ir priemonės Ekonominiai (materialiniai) būdai Organizaciniai (administraciniai, teisiniai) būdai Socialiniai psichologiniai būdai Piniginiai. Darbo užmokestis, išmokos iš pelno, sutaupytų lėšų padalijimas, šventinės premijos, fiksuotos ryšių, transporto, reprezentacinėms išlaidoms, paskolos be palūkanų Nepiniginiai. Nemokamas maitinimas, nuolaidos perkant organizacijos produkciją, nemokamas naudojimasis firmos automobiliu, nemokami poilsio kelialapiai vertingos dovanos, nemokami laisvalaikio renginiai Tikslus veikos reglamentavimas (pareigos, teisės, atsakomybė), objektyvi kontrolės sistema, optimalus darbų koordinavimas, drausmės ir tvarkos laikymasis, įsakymai, nurodymai ir jų vykdymas, tikslus funkcijų pasidalijimas ir delegavimas Užimtumo garantijos, karjeros perspektyvos, įdomus darbo turinys, geras psichologinis mikroklimatas, laisvas darbo grafikas, pagyrimai (garbės vardai, padėkos raštai ir pan.), tobulėjimo ir saviraiškos galimybės, demokratinis vadovavimas Zakarevičius P. et al, 2004 Pagrindinė ekonominio skatinimo piniginė priemonė išlieka darbo užmokestis. Geriausia darbo apmokėjimo sistema yra tokia, kai darbo užmokestį sudaro trys dalys: pastovioji (bazinė) dalis, kintamoji dalis ir premijos. Nepiniginės ekonominio skatinimo priemonės yra visos vienaip ar kitaip svarbios. Organizacinių motyvavimo priemonių skatinamąjį poveikį galima paaiškinti tuo, kad žmonės visuomet dirba efektyviau, kai tiksliai žino savo pareigas, teises, atsakomybę, užduotys jiems formuluojamos aiškiai, rezultatai, kuriuos reikia pasiekti apibrėžti suprantamai, darbų planavimas visada vyksta reikiamu laiku (Zakarevičius P. et al, 2004). Čerbatih (2010), pateikia organizacinės veiklos specialistės T. Андреева patarimus kaip motyvuoti darbuotojus: sudarykite galimybę maksimaliai atskleisti kūrybinius sugebėjimus ir iniciatyvas, įtraukite darbuotojus į veiklos planavimą ir organizavimą. Džiaukitės jų pasiekimais, skatinkite jų aktyvumą ir rezultatus. Ilgalaikius projektus išskirkite etapais, kad matytųsi apčiuopiami rezultatai. Darbuotojų motyvacijos Mykolo Romerio universitete tyrimas ir rezultatai Švietimo srityje motyvacija turi būti didelė, nes pedagogo darbas yra labai vertingas ne tik studentui, bet ir valstybei. Ne paslaptis, kad aukštojo mokslo kokybė labiausiai priklauso nuo dėstytojų ir mokslininkų darbo, todėl prioritetinis dėmesys turi būti skiriamas dėstytojams. 92

Per ilgą darbo patirtį akademinis darbuotojas sukaupia daug vertingos medžiagos, todėl turi būti siekiama, kad darbuotojas būtų lojalus organizacijai ir pasitaikius galimybei nekeistų darbo, taip pat svarbu, kad jis būtų motyvuojamas, kuo daugiau savo žinių perduoti studentams. Jei darbuotojas bus pakankamai kompetentingas ir turės reikiamų įgūdžių atlikti darbą, tai jį motyvuojant, nukreipiant į tikslą, bus efektyviai pasiekti organizacijos tikslai. Mykolo Romerio universitetas šiuolaikiškas, veržlus, užimantis deramą vietą Europos ir pasaulio aukštojo mokslo erdvėje. Tai antrasis pagal dydį Lietuvos universitetas, kurio misija mokslinti jaunimą, kaupti ir puoselėti intelektinį potencialą, ugdyti lyderius, kurie geba kurti ir diegti inovacijas, lemiančias visokeriopą mokslo, kultūros ir technologijų pažangą, keičiančią visuomenę. To pasiekti įmanoma suvokiant, jog tik konkurencinė aplinka kuria kokybę ir universitetai yra lygiaverčiai rinkos dalyviai (Rektoriaus ataskaita). Tyrimo tikslas: Atskleisti darbuotojų pagrindinius motyvacijos stimulus ir ištirti taikomas motyvacijos priemones bei jų efektyvumo vertinimą. Suprojektavus vientisą tyrimą buvo siekiama identifikuoti MRU administracijos darbuotojų bei dėstytojų motyvavimo skirtumus atsižvelgiant į personalo veiklos efektyvumo vertinimą. Tyrimo hipotezės: H1: MRU administracijos darbuotojus bei MRU dėstytojus motyvuoja skirtingi veiksniai. H2: MRU administracijos darbuotojus geresniam darbui labiau motyvuoja materialinės skatinimo priemonės H3: MRU dėstytojus geresniam darbui labiau motyvuoja nematerialinės skatinimo priemonės. H4: MRU dėstytojai yra labiau motyvuoti, todėl yra labiau patenkinti atliekamu darbu nei administracijos darbuotojai. Duomenims rinkti buvo taikoma respondentų anketinė apklausa, kuri buvo vykdoma internetu, t.y. anketa buvo patalpinta internetinėje svetainėje <www.apklausa.lt>, o nuoroda į anketą buvo išsiųsta tikslinei respondentų grupei. Empirinis tyrimas vykdytas 2012 m. Vasario mėn. 1-10 d. Tyrimo imtis buvo apskaičiuota remiantis keliais skaičiavimo būdais, nustatyta, kad tyrime dalyvaujančių respondentų skaičius turėtų būti ne mažesnis nei 270. Remiantis apdorotais anketiniais duomenimis nustatyta, kad tyrime dalyvavo 38 proc. vyrų ir 60 proc. moterų, 2 proc. į klausimą neatsakė, todėl liko nežinoma lytis. Tyrime dalyvavo 63 proc. dėstytojų ir 32 proc. administracijos darbuotojų. Atlikta MRU darbuotojų apklausa bei rezultatų analizė parodė, kad organizacijoje egzistuojančią motyvavimo sistemą bei esančią situaciją administracijos darbuotojai ir dėstytojai vertina skirtingai. Taip pat skiriasi ir asmenybės motyvacijos veiksnių vertinimas. Todėl siekiant pateikti vertingesnes rekomendacijas, buvo atlikta panašumų ir skirtumų analizė. Panašumai. Nustatyta, kad dauguma MRU administracijos darbuotojų (62 proc.) ir dėstytojų (54,8 proc.) turi iki 2 metų darbo stažą nagrinėjamoje įstaigoje. 93

Taip pat buvo nustatyta, kad administracijos darbuotojai ir dėstytojai panašiai vertina motyvavimo sistemą, egzistuojančią nagrinėjamoje įstaigoje. Tarp manančių, kad skiriamas pakankamas dėmesys motyvacijai yra 0,1 proc. skirtumo, tarp manančių kad priemonių trūksta yra 8,7 proc. skirtumas ir tarp nežinančių kokios priemonės naudojamos 9,2 proc. skirtumas. Taigi galima daryti prielaidą, kad nagrinėjamoje įstaigoje motyvavimo priemonių trūksta (taip mano 51,2 proc. nuo visų respondentų). Respondentams buvo suteikta galimybė siūlyti atlyginimų sistemą už darbą bei pasiektus darbo rezultatus. Taigi atlikta atsakymų kokybinė analizė parodė, kad daugumai MRU darbuotojų priimtiniausia yra tokia sistema, kai yra fiksuotas darbo užmokestis, o už pasiektus rezultatus mokami atitinkami priedai ir premijos. Respondentų nuomone, toks algų apskaičiavimo būdas labiausiai atspindėtų įdėtas pastangas. Vienas iš dėstytojų pasiūlė konkrečią sistemą: 70 proc. fiksuoto atlyginimo plius 30 proc. kintamo, priklausančio nuo rezultatų. Taip pat MRU administracijos darbuotojai ir dėstytojai panašiai įvertino esamą darbo situaciją. Nepatenkinti esama darbo situacija 8 proc. administracijos darbuotojų ir 11 proc. dėstytojų, nei patenkinti nei nepatenkinti 36 proc. ir 33 proc., patenkinti 39 proc. ir 38 proc., visiškai patenkinti 16 proc. ir 14 proc. Skirtumai. Tyrimas parodė, kad didžiąją dalį MRU personalo sudaro moterys. Tarp administracijos darbuotojų, jų yra 70 proc., tarp dėstytojų 55 proc. Taip pat nustatyta, kad skiriasi nagrinėjamos organizacijos personalo amžiaus lygmuo. Jauno amžiaus (20 30 metų) administracijos darbuotojų yra dvigubai daugiau nei dėstytojų, atitinkamai 29 proc. ir 15,1 proc., vyresnių nei 51 metų administracijos darbuotojų yra dvigubai mažiau nei dėstytojų, atitinkamai 9 proc. ir 21,2 proc. Analizuojant respondentų apklausos rezultatus nustatyta, kad dėstytojai pozityviau vertina taikomas motyvavimo priemones, manančių kad egzistuoja bendra motyvavimo sistema yra 30 proc., tarp administracijos darbuotojų tokių yra 8 proc. Teigiančių, kad egzistuoja tik atskiros motyvavimo priemonės atitinkamai yra 30 proc. ir 35,6 proc. Gauti rezultatai patvirtina prielaidą, kad skirtingas pareigas užimantys darbuotojai motyvuojami skirtingai, vieni labiau, kiti mažiau. Toliau buvo lyginama kaip skirtingas pareigas užimantys MRU darbuotojai vertina pasiūlytas motyvavimo priemones. MRU administracijos darbuotojai ir dėstytojai vienodai dažnai pasirinko tokias motyvavimo priemones kaip: Premijos, priedai, išmokos už papildomus darbo rezultatus, Lankstus darbo grafikas, galimybė derinti darbą bei asmeninį gyvenimą ir Viešas pagyrimas, padėka. Kitoms priemonėms buvo suteikti skirtingi prioritetai. Administracijos darbuotojai ir dėstytojai mano jog dažniausiai taikomos priemonės yra materialios, t.y. premijos, priedai ir išmokos už papildomus darbo rezultatus, taip manančių yra 36 proc. administracijos darbuotojų ir 56 proc. dėstytojų. Antra, dažniausiai pasirinkta tokia motyvavimo priemonė, kaip Lankstus darbo grafikas, galimybė derinti darbą bei asmeninį gyvenimą, ją pasirinko 31 proc. administracijos darbuotojų ir 27 proc. dėstytojų. Trečia, bendra abejoms grupėms pagal dažnį pasirinkta priemonė yra Viešas pagyrimas ir padėka. Priemonėms Darbo sąlygų pagerinimas ir Galimybė nemokamai dalyvauti išoriniuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose suteikė prioritetą administracijos darbuotojai, pasirinkdami, kaip dažniausiai 94

naudojamas motyvavimo priemonės. Atitinkamai dėstytojai pasirinko tokias priemones, kaip: Pakėlimas pareigose ir Darbo užmokesčio padidinimas už kokybiškai atliktą darbą. Taigi MRU darbuotojų nuomonė apie naudojamas motyvavimo priemones skiriasi. Atliekant duomenų analizę taip pat buvo tiriama MRU personalo nuomonė apie organizacijoje dažniausiai pasitaikančius veiksnius, silpninančius darbuotojų motyvaciją. Taigi atlikus administracijos darbuotojų ir dėstytojų rezultatų palyginimą, nustatyta, kad didelė dalis pirmųjų mano, jog labiausiai neigiamos įtakos motyvacijai turi Nesubalansuotas, per didelis darbo krūvis ir Nuolatiniai organizaciniai pokyčiai taip manančių yra 66 proc. Dėstytojai mano, kad labiausiai neigiamos įtakos motyvacijai turi Biurokratizmas 56 proc. ir Netinkamas vadovavimo stilius kai kuriuose grandyse 37 proc. 29 proc. administracijos darbuotojų mano, kad darbo užmokestis turėtų priklausyti nuo rezultatų, taip pat mano 42 proc. dėstytojų, turi priklausyti iš dalies 41 proc. ir 50 proc. ir manančių, kad darbo užmokestis neturėtų priklausyti nuo rezultatų yra 30 proc. ir 8 proc. Tokią situaciją galėtų įtakoti tai, kad dėstytojai turi daugiau galimybių siekti naujų rezultatų savo darbe, o administracijos darbuotojų pareigos yra apibrėžtos ir mažiau slenkamos. Tai patvirtina ir gaunamo darbo užmokesčio įvertinimas. Taip pat MRU administracijos darbuotojai ir dėstytojai skirtingai įvertino gaunamą darbo užmokestį. Nepatenkinti 19,5 proc. administracijos darbuotojų ir 7 proc. dėstytojų, patenkinti 17 proc. ir 31 proc. Visiškai patenkintų gaunamu atlyginimu administracijos darbuotų nebuvo, dėstytojų 12 proc. Taigi galima daryti išvadą, kad dėstytojai labiau patenkinti gaunamu atlyginimu nei administracijos darbuotojai. Atliekant duomenų analizę buvo nustatyta, kad beveik pusė administracijos darbuotojų pareiškė pasiryžimą pakeisti darbovietę pasitaikius galimybei, dėstytojų 17 proc. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus rezultatus, galime daryti prielaida, kad gaunamo atlyginimo vertinimas nagrinėjamoje organizacijoje galėtų įtakoti norą keisti darbovietę. Nepasitenkinimas gaunamu atlyginimu ir noras pakeisti darbovietę, galėtų įtakoti ir darbuotojų motyvaciją atliekant užimamas pareigas. Kalbant apie motyvuojančius veiksnius, paaiškėjo, jog administracijos darbuotojus labiausiai motyvuoja įsipareigojimai prieš kolegas ir kolektyvą 65,5 proc., taip manančių dėstytojų yra tris kart mažiau 19,4 proc. Bet nustatyta, kad 7 kart daugiau dėstytojų darbui motyvuoja rūpestis dėl jaunosios kartos, tokių yra 28,2 proc. Motyvacijos veiksniai Manau, kad bet kurį darbą reikia stengtis dirbti gerai, o ar pavyksta vertina vadovai ir Privalau gerai dirbti, nes už tai mokamas atlyginimas ir administracijos darbuotojų ir dėstytojų yra įvertinti panašiai, atitinkamai 18 proc. ir 23 proc. bei 10 proc. ir 13 proc. Taip pat nustatyta, kad administracijos darbuotojus labiau nei dėstytojus motyvuoja papildomas atlyginimas, atitinkamai 56 proc. ir 15 proc. O dėstytojus labiau nei administracijos darbuotojus motyvuoja patinkantis darbas ir asmeninės savirealizacijos galimybės, atitinkamai 52 proc. ir 37 proc. Taigi atlikta asmeninės motyvacijos skirtumų ir panašumų analizė, dar kartą patvirtina prielaidą, kad skirtingas pareigas užimančius darbuotojus reikia motyvuoti skirtingai. Kalbant apie demotyvuojančius veiksnius paaiškėjo, kad administracijos darbuotojus labiausiai demotyvuoja pastoviai kintantys prioritetai 36, 8 proc., taip 95

manančių dėstytojų yra 19,4 proc. Stipriausias motyvaciją stabdantis veiksnys tarp dėstytojų yra Tam trūksta laiko per didelės darbo apimtys neleidžia tinkamai įsigilinti į kiekvieną užduotį 32,9 proc., taip manančių administracijos darbuotojų yra 21,8 proc. Didžiausias skirtumas tarp skirtingų personalo darbuotojų nuomonių yra ties veiksniais Šį darbą atlieku laikinai, Šis darbas yra papildomas antraeilis ir Mano darbas man nėra patrauklus, abejais atvejais taip manančių administracijos darbuotojų buvo daugiau. Išvados 1. Darbuotojų motyvacija labai priklauso nuo organizacijos vadovų elgsenos ir demonstruojamo požiūrio į darbuotojus. Motyvavimo priemonės efektyvios tik tada, kai yra taikomos pagal darbuotojų poreikius. 2. MRU administracijos darbuotojus bei MRU dėstytojus motyvuoja skirtingi veiksniai. Išryškėjo, jog dėstytojai pozityviau vertina taikomas motyvavimo priemones. Ištirtas administracijos darbuotojų nepasitenkinimas gaunamu darbo užmokesčiu, taip pat buvo nustatyta, jog beveik pusė administracijos darbuotojų pareiškė pasiryžimą pakeisti darbovietę pasitaikius galimybei, tai galėtų įtakoti gaunamo atlyginimo vertinimas. Juos, labiau nei dėstytojus motyvuoja papildomas atlyginimas, o dėstytojus patinkantis darbas ir asmeninės savirealizacijos galimybės. 3. Tyrimo metu paaiškėjo, kad administracijos darbuotojai mano, jog jų užimamos pareigos nėra palankios daryti karjerą, o ir patys darbuotojai neturi pakankamos laisvės priimti sprendimus, todėl labiausiai tikisi finansinio paskatinimo. Nustatyta, kad nepasitenkinimą darbu labiausiai įtakoja materialiniai veiksniai, iš kurių svarbiausias - gaunamas atlyginimas už atliktą darbą. Pažymėtina, kad administracijos darbuotojų motyvaciją silpnina nuolat besikeičiantys organizacijos prioritetai, todėl darbuotojų įdėtos pastangos ne visada būna įvertintos. 4. Paaiškėjo, kad dėstytojai domisi savo darbu, laiko jį svarbiu ir reikšmingu, rūpinasi jaunosios kartos išsilavinimu. Daugelis dėstytojų mano, kad jų užimamos pareigos gana vertingos ir skatinančios siekti daugiau, daryti karjerą. Užsiimdami pedagogine ir moksline veikla, dėstytojai turi nemažai galimybių pritaikyti savo sugebėjimus, taip pat pakankamą sprendimų laisvę. Tačiau universiteto vadovai turėtų atkreipti dėmesį, jog reikšminga darbuotojų dalis teigia, kad užduočių įvairovė ir darbo apimtys yra per didelės, todėl ne visada yra galimybių tinkamai įsigilinti į kiekvieną užduotį. Dėl atliekamų užduočių gausos, dėstytojų pastangos susidoroti su iššūkiais savarankiškai lieka neįvertintos. Taip pat dėstytojai pažymi, kad aukštų darbo rezultatų vadovybė nepastebi, atkreipia dėmesį tik į klaidas. Pažymėtina, kad daugelis darbuotojų padėką ir viešą pagyrimą pasirinko kaip asmeninės motyvacijos veiksnį. 5. Iškelta hipotezė, kad dėstytojai yra labiau motyvuoti, todėl yra labiau patenkinti atliekamu darbu nei administracijos darbuotojai, nors ir pasitvirtino, tai yra labiau dėstytojų darbo turinio, nei vadovybės veiksmų nuopelnas. Dėstytojai nurodo, kad vienas iš pasitenkinimą darbu lemiančių veiksnių yra darbo užmokestis, taip pat, jie labiau patenkinti esama darbo situacija. Daugiau nei pusė MRU dėstytojų yra motyvuoti atlikti darbo užduotis kuo geriau ir įdėti tiek pastangų, kad užduotis būtų atlikta profesionaliai. 96

Rekomendacijos, siekiant motyvuoti MRU dirbantį personalą: Kadangi, atliktas tyrimas įrodė, kad atskiras darbuotojų grupes motyvuoja skirtingi veiksniai, rekomenduojama taikyti motyvavimo priemones pagal tos grupės ypatumus, jų darbo pobūdį, taip pat atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo poreikius. Siekiant aukštesnių darbo rezultatų, motyvuojant administracijos darbuotojus, vadovams pirmiausiai reikėtų sustiprinti materialinio skatinimo veiksnius, taip pat skirti dėmesio dalyvavimui ir aiškesniam funkcijų apibrėžtumui. Administracijos darbuotojai, aktyviau įsitraukdami į universiteto atskirų padalinių vykdomus projektus, galėtų įnešti didesnį indėlį į bendruosius universiteto veiklos rezultatus. Vadovai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šių darbuotojų darbas turėtų būti lanksčiau vertinamas finansiškai, nes daugiausiai šios grupės darbuotojų papildomą užmokestį už aukštus rezultatus pasirinko kaip svarbiausią asmeninės motyvacijos veiksnį. Taip pat administracijos darbuotojus motyvuoja atsakomybė prieš kolegas ir kolektyvą, todėl reikėtų suteikti galimybę aktyviau dalyvauti vykdant pavedimus ir priimant sprendimus. Rekomenduotina šios grupės atstovus motyvuoti, kuriant aiškesnius ir griežčiau apibrėžtus pareigybės reikalavimus. Siekiant išvengti per didelio darbo krūvio ir neigiamų jo pasekmių, atlikti analizę, peržiūrėti darbuotojų funkcijas, ir atitinkamai jas koreguoti. Sistemiškai atlikinėti tyrimus, siekiant išsiaiškinti darbuotojų poreikius. Stebėti 2011 m. priimtą ir įgyvendinamą naują darbo užmokesčio sistemą, orientuotą į universiteto prioritetus ir pasiektus rezultatus. Taikyti ne atskiras motyvavimo priemones, o atsižvelgus į darbuotojų poreikius numatyti motyvacijos sistemą, kuri apimtų ir materialinius ir nematerialinius motyvavimo būdus, skatintų darbuotojus siekti organizacijos tikslų, kurie turi sutapti su darbuotojų tikslais. Kadangi motyvacija kintanti būsena, sukurtą sistemą kas metus atnaujinti. Literatūra 1. Baršauskienė V., Almonaitienė J., Lekavičienė R., Antinienė D. 2010. Žmonių santykiai organizacijose. Kaunas: Technologija. 2. Felser G. 2006. Motyvacijos būdai: asmens sėkmę lemiantys faktoriai, praktinis psichologijos panaudojimas. Vilnius: Alma litera. 3. Korsakienė R., Lobanova L., Stankevičienė A. 2011. Žmogiškųjų išteklių valdymo strategijos ir procedūros. Vilnius: Technika. 4. Nik Chmiel (red.) 2005. Darbo ir organizacinė psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 5. Robbins S.P. 2007. Kaip vadovauti žmonėms: visa tiesa, ir nieko, išskyrus tiesą. Vilnius: Tyto alba. 6. Sakalas A., Šilingienė V. 2000. Personalo valdymas. Kaunas: Technologija. 7. Zakarevičius P., Kvedaravičius J., Augustauskas T. 2004. Organizacijų vystymosi paradigma. Kaunas: VDU leidykla. 8. Žaptorius J. 2007. Darbuotojų motyvavimo sistemos kūrimas ir jos teorinė analizė. Filosofija. Socialogija. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, T. 18. Nr. 4, p. 105-117. 9. MRU 2011 m. veiklos ataskaita. http://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/apie_mru/dokumentai/2011_mru_rektoriaus_ataskaita.pdf. 97

10. Дэвид Мартин 1991. Менеджмент. М, С. 11. Щербатых Ю.В. Психология предпринимательства и бизнеса. Prieiga per internetą <http://www.no-stress.ru/buisness/motivation.html> žiūrėta [2011 12 28]. Summary IMPLEMENTING OF THE MOTIVATION TOOLS ON THE MOTIVATION OF EMPLOYEES AT THE MYKOLAS ROMERIS UNIVERSITY Agnė Narinkevičiūtė Mykolo Romerio universitetas agne.narinkeviciute@gmail.com Nowadays institutions of higher education meet economical and social challenges while there is an obvious lack of systemic research on academic employees (creating value of an university) motivation tools. Issue of employee motivation is always relevant, so an aim to compare practical motivation tools and reveal what tools could be preferred by employees is essential in order to ensure their needs. The following four hypothesis have been checked during the research: H1: motivation factors of lecturers and employees of Mykolas Romeris University are different; H2: employees of Mykolas Romeris University could be better motivated by monetary tools; H3: lecturers of Mykolas Romeris University could be better motivated by non-monetary tools; H4: lecturers of Mykolas Romeris University are better motivated, so more satisfied with their work, compared to administration employees. Results of the research have supported the mentioned hypotheses. The research based conclusion is that lecturers and employees of Mykolas Romeris University evaluate a current motivation system differently, i.e. lecturers of Mykolas Romeris University attitude towards motivation tools is more positive, compared to employees one. Lecturers are more satisfied with their salary and are motivated by their work per se (its content) and opportunities of personal self-expression. Meanwhile, employees of Mykolas Romeris University are better motivated by bonuses to their salary. As far as lecturers are concerned, the strongest block for motivation is over-strained work and an extremely wide area of objectives. Pursuant to results of the research the following is recommended to the administration of the University: needs of different range employees should be considered and a permanently revised, renewed motivation system that is in line with personnel requirements should be created. Keywords: work motivation, motivation tools. 98

Maisto sauga ir verslo socialinė atsakomybė Lietuvoje Dalia Karlaitė, Mykolo Romerio universitetas, karlaitedalia@gmail.com Anotacija. Straipsnyje analizuojami maisto saugos ir verslo socialinės atsakomybės aspektai, siekiama parodyti maisto saugos reikšmę ne tik visuomenės gerovei, bet ir maisto pramonės įmonių konkurencingumui. Pirmojoje dalyje apžvelgiami GMO ir kenksmingų priedų naudojimo maisto pramonėje poveikio žmonių gerovei ir šalies ekonomikai klausimai, bei įstatyminiai aktai, reglamentuojantys jų naudojimą. Antrojoje dalyje aptariama maisto sauga ir kokybė kaip konkurencingos verslo įmonės veiklos pagrindas. Apžvelgiama ISO standartų diegimo ir pramonės įmonių sertifikavimo reikšmė konkurencingumui. Palyginami Europos sąjungoje ir Rusijoje taikomi maisto saugos reikalavimai. Trečiojoje dalyje aptariama maisto pramonės dalyvių verslo socialinė atsakomybės principų ir standartų reikšmė siekiant visuomenės gerovės ir darnios verslo plėtros, argumentai už ir prieš socialinę atsakomybę. Raktiniai žodžiai: socialiai atsakingas verslas, įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA), konkurencingumas, maisto pramonė, maisto kokybė, maisto sauga. Įvadas Tradicinis verslo vaidmuo pelno siekimas ekonomikos globalizacijos sąlygomis iš esmės keičiasi, orientuojasi į naujai iškilusius šiuolaikinės visuomenės lūkesčius. Nepaliaujamai nykstantys gamtiniai ištekliai, klimato kaita, pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės, maisto saugumo užtikrinimo problematika, gyventojų socialinė atskirtis bei skurdas verčia žmoniją susimąstyti dėl verslo socialinio vaidmens. Pastaroji pasaulinė ekonominė krizė parodė, kad ne visos įmonės sugebėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių sąlygų, išlikti konkurencingoje rinkoje, nes nesugebėjo savo veiklos pertvarkyti pagal tvarios plėtros nuostatas. Vienas iš tvarios plėtros strategijos reikalavimų yra įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) pripažinimas ir taikymas kasdienėje verslo veikloje. Pastarajame dešimtmetyje ĮSA mokslinis nagrinėjimas Lietuvoje ir pasaulyje laikoma laikmečio aktualija. Tai sudėtinga visuomeninių santykių problema, nagrinėjama įvairių mokslo sričių, tarp kurių yra ir ekonomika. Pasaulio mokslininkai taip pat nagrinėja verslo socialinės atsakomybės ir visuotinės kokybės vadybos sąsajas kuriant visuomenės gerovę. Modernioje visuomenėje teigiamo požiūrio ir palaikymo gali sulaukti tik tie rinkos dalyviai, kurie savo tikslų siekia nepažeisdami visuotinai pripažįstamų teisinių, ekonominių, moralinių ir kitų socialinių normų. Verslo praktikos mokslinė analizė atskleidžia, kad socialiai atsakingos įmonės dažniau negu besilaikančios senųjų tradicijų įgyja konkurencinį pranašumą pasaulinėje rinkoje bei užsitikrina sėkmingos veiklos perspektyvas, todėl jų pelnai ilguoju laikotarpiu išauga. Tai skatina įmones keisti veiklos politiką: prisidėti prie mokslinių tyrimų siekiant vartotojams teikti saugesnius produktus, dalyvauti sprendžiant opias socialines problemas, kad nedidėtų įtampos visuomenėje, aplinkosaugoje kad nebūtų daroma žala aplinkai, nesekintų gamtinių išteklių. 99

Verslo socialinė atsakomybė yra ganėtinai plati tyrinėjimų sritis, apimanti įvairius jos aspektus. Šiame straipsnyje nagrinėjama maisto pramonės problematika. Maistas yra žmogaus gyvybės pagrindas. ES maisto strategiją 1 sudaro trys pagrindiniai elementai: išsamūs maisto ir pašarų saugos bei maisto higienos teisės aktai, patikimos mokslinės rekomendacijos, kuriomis pagrindžiami sprendimai, teisės aktų įgyvendinimas ir kontrolė. Problema ta, kad dėl taikomų inovacinių technologijų jis tampa vis labiau kenksmingas žmogaus sveikatai ir aplinkai. Daug problemų kelia genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) atsiradimas maisto produktuose. Kai kuriose pasaulio šalyse draudžiamas bet koks farmakologiškai aktyvių medžiagų, kenksmingų žmogaus organizmui kiekis, tačiau ES yra nustatytos maksimaliai leidžiamos koncentracijos maisto produktuose. Akivaizdu, kad kuo didesnis konservantų kiekis maisto produktuose, tuo jie toksiškesni, tačiau jų kiekis yra nustatomas laboratorijose, o paprastą vartotoją informuoja pardavėjas. Be to, Lietuvos maisto pramonės produktus gamina ne tik iš lietuviškos kilmės žaliavos. Nemaža dalis reikiamų žaliavų importuojama iš kitų šalių. Tokios produkcijos kokybė ir sauga vartotojui lieka visiška paslaptimi. Taigi maisto pramonės atsakingą veiklą, užtikrinanti maisto produktų kokybę, yra svarbus mokslinių tyrimų objektas. Šio straipsnio tikslas atskleisti kai kurias, autorės nuomone, itin svarbias maisto pramonės socialinės atsakomybės problemas, apibrėžti sritis, reikalaujančias išsamesnių mokslinių tyrimų. Straipsnis parengtas taikant mokslinius metodus, kaip mokslinės literatūros, juridinių ir kitų dokumentų analizės, loginio modeliavimo ir kt. 1. Maisto saugos ir kokybės iššūkiai konkurencingam verslui Maisto saugos ir kokybės užtikrinimas aktuali problema visame pasaulyje. Maistui auginamų galvijų ir paukščių užkrečiamų ligų epidemijų protrūkiai, neleistinų cheminių medžiagų (dioksinas vištienoje) ir hormonai mėsoje, pesticidai augalinės kilmės maisto produktuose, GMO plitimas per pašarus tai svarbiausios priežastys didinančios maisto kokybės ir saugos svarbą vartotojams. ES priimta visa eilė maisto saugą ir kokybę reglamentuojančių teisės aktų: reglamentas nustatantis maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą 2, mėsos produktų ženklinimą reglamentuojančias taisykles 3, direktyva draudžianti naudoti hormonus gyvulininkystėje 4 ir t.t. Maisto gamybos tendencijas įtakoja ekonominė, politinė, socialinė, techninė ir tarptautinė aplinkybės. 1 Food safety [interaktyvus] European Union, 2012 [žiūrėta 2012-05-20] <http://europa.eu/pol/food/index_en.htm>. 2 Komisijos 2011 m. kovo 10 d. reglamentas Nr. 234/2011, kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1331/2008, nustatantis maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą. [2011] OL L 64/15. 3 Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. spalio 25 d. reglamentas Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004. [2011] OL L 304/18. 4 Europos Parlamento teisėkūros 2008 m. birželio 5 d. rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/22/EB dėl draudimo vartoti gyvulininkystėje tam tikras medžiagas, turinčias hormoninį ar tirostatinį poveikį, bei beta agonistus (COM(2007)0292 C6-0154/2007 2007/0102(COD)). [2008] OL C 285 E/125. 100

Konkurencingas maisto pramonės sektorius yra labai svarbus kiekvienos šalies ekonomikai. Maisto produktai privalo įsitvirtinti šalies ir užsienio rinkose. Viena iš būtinų sėkmingo konkurencingumo sąlygų kokybiška ir nekenksminga produkcija, taigi maisto sauga yra ir sėkmingos maisto gamybos įmonės veiklos pagrindas. Net ir menkas neatidumas maisto saugos reikalavimams gali kainuoti labai brangiai apnuodyti vartotojai, sugadinta įmonės reputacija ir pan. Ko gero niekas nedrįs suabejoti, kad maisto saugos užtikrinimas yra vienas reikšmingiausių maisto sektoriaus veiklos aspektų. Galutinė atsakomybė už maisto saugos užtikrinimą tenka įmonei, pateikusiai maisto produktą į rinką. Rūpinantis maisto saugos užtikrinimu visuose gamybos grandinės etapuose gaunamas geriausias rezultatas. Ekonominis aspektas negali egzistuoti atskirai nuo socialinio, nes šalies ūkis arba ekonomika yra plačiai suprantamo socialinio gyvenimo dalis arba, jeigu socialinis gyvenimas suprantamas siaurąja prasme, jis glaudžiai siejasi su ekonomika ir vienas nuo kito priklauso. Vieni ar kiti ekonominiai sprendimai, jų taikymas paliečia atskiras žmonių grupes, jų gyvenseną. Todėl piliečiai paprastai nelinkę abejingai stebėti, kaip su jų gyvenimu susijusius reikalus tvarko tik ekonomistai 1. Kuriant maisto saugos sistemą ir optimalios maisto rizikos analizę būtina atsižvelgti į naudą ir ieškoti būdų, balansuojant rizika ir nauda, išplėsti rizikos aspektus, siekiant ištirti etinį, ekonominį, socialinį ir aplinkos poveikius, užtikrinti visapusišką suinteresuotųjų šalių dalyvavimą priimant sprendimus. Maisto saugos pagrindą sudaro Codex Alimentarius 2 (International Food Standards) 1963 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO, angl. The Food and Agriculture Organization of the United Nations, FAO) ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO, angl. World Health Organization, WHO) išdėstyti principai, pripažįstami visame pasaulyje. Pagrindiniai šios programos tikslai yra apsaugoti vartotojų sveikatą ir užtikrinti sąžiningą prekybą maisto prekybos praktiką ir skatinti visų maisto standartų koordinavimą, darbą, atliktą tarptautinėmis, vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Codex Alimentarius apima maisto sudėtį, priedus, poveikį sveikatai (mikrobiologinė kokybė, toksiškumas, genetinės modifikacijos), laikymą (temperatūra, konservavimas), aptarnavimą (higiena, transportavimas), rinkodarą (ženklinimas, reklamavimas), kontrolę. Daugelyje pasaulio valstybių, tame tarpe ir Lietuvoje, yra priimti įstatymai ir kiti norminiai aktai, reglamentuojantys valdymo sistemas, skirtas reguliuoti ir užtikrinti maisto saugą. Kol kas nėra vieningo požiūrio į jų taikymo patikimumą. Pasaulyje egzistuoja maisto saugos užtikrinimo standartų geografinė įvairovė skirtingose šalyse ar regionuose vieni standartai plačiau pripažįstami nei kiti, šalys taiko savo patvirtintus standartus. Dažnai maisto pramonės įmonei nepakanka tik pačiai rūpintis maisto sauga. Ji privalo parodyti potencialiems bei esamiems partneriams ar klientams, kad maisto sauga užtikrinama tokiu lygiu, jog nesukels nereikalingų problemų, gresiančių verslo stabilumui. Viena iš įmonių taikomų priemonių šiam tikslui pasiekti yra nepriklausomas 1 Lazutka, R., Skučienė, D. 2010. Genetiškai modifikuotų organizmų poveikio socialinei-ekonominei aplinkai Lietuvoje įvertinimas. Vilnius: Inforastras, p. 64. 2 Codex Alimentarius [interaktyvus] International Food Standards [žiūrėta 2012-05-12] <http://www.codexalimentarius.org/>. 101

sertifikavimas pagal maisto saugos standartus, kai išduodamas sertifikatas reiškia, kad maisto saugos užtikinimo lygis įmonėje yra ne mažesnis, nei to reikalauja standartas. Gamintojas turi teisę pasirinkti naudoti ar nenaudoti vieną ar kitą standartą. Standartas privalomas tampa tik tada, kai pardavimo dokumentuose deklaruojama, kad gaminys arba paslauga atitinka šį standartą. Tarptautinių vadybos standartų, tokių kaip kokybės ISO 9001, aplinkos apsaugos ISO 14001, maisto saugos ISO 22000 ir socialinės atsakomybės standarto SA 8000 diegimo esmė orientacija į vartotojų poreikius bei lūkesčius, produkcijos atitikties teisės aktuose numatytiems reikalavimams laikymasis, produkcijos bei su ja susijusių procesų vertinimas ir stebėjimas. ISO vadybos standartų diegimas parodo verslo įmonės apsisprendimą ir pasiryžimą įsitvirtinti rinkoje ir tapti patikimu partneriu suinteresuotosioms šalims. Verslo įmonės rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų (RVASVT) sistemos sertifikavimas yra savanoriškas. Standartai ir techniniai reglamentai produktams, darbuotojams ar gamtai taikomi siekiant sumažinti pavojų sveikatai ir aplinkai, siekiant išvengti apgaulingos praktikos ir sumažinti sandorio išlaidas verslui teikiant bendrus atskaitos taškus "kokybės" sąvokas, "sauga", "autentiškumas", "gera praktika" ir "tvarumas". Tarptautinis kokybės vadybos standartas ISO 9001 labiausiai paplitęs Vakarų Europoje, JAV, taip pat Kinija vis labiau pereina prie ISO 9001 serijos standartų. Šiandien Lietuvoje didelė dalis gerą vadybą praktikuojančių įmonių gali pagrįstai tvirtinti, kad dirba pagal tarptautinius ISO 9001 standartų reikalavimus. Tarptautiniu mastu taikomas ir Olandijos RVASVT standartas 1, skirtas maisto saugos vadybos sistemoms kurti ir vertinti tiek diegiant tiek ir sertifikuojant maisto saugos vadybos sistemas. Vokietijos IFS 2 ir Didžiosios Britanijos mažmenininkų tinklų BRC standartai 3, daugiau techninio pobūdžio, nors juose ir yra reikalavimų kokybės ir RVASVT vadybos sistemoms skirti maisto įmonių inspektavimui. Olandijoje Gyvūnų pašarų gamybos komiteto (angl. Productschap Diervoeder, PDV) parengtas standartas GMP + B3 4 (liet. GGP geros gamybos praktikos vadybos sistema) taikomas pašarus (pašarų priedus, pašarų žaliavas ir t.t.) gaminančioms įmonėms. Šis standartas nustato specialias taisykles gyvūnų pašarų gamybai, pardavimui ir transportavimui ir yra glaudžiai siejamas su ISO 9001 kokybės vadybos sistemos standartu. Didžiosios Britanijos BRC food standartas 5 yra įvertinamasis, nustatantis reikalavimus maisto produktų gamintojams, tiekiantiems produktus ar jų komponentus į mažmeninį tinklą arba kitiems maisto gamintojams naudojimui gamyboje, taip pat, maisto tiekimo verslui, visuomeninio maitinimo veiklai. 1 Maisto sauga. ISO 22000, RVASVT (HACCP), IFS, BRC [interaktyvus] Vadybos sprendimai [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.vadybossprendimai.lt/page2.html>. 2 IFS Food Standard [interaktyvus] Standards.org [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.standards.org/standards/listing/ifs_food_standard>. 3 Standards [interaktyvus] BRC Global Standards [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.brcglobalstandards.com/globalstandards/home.aspx>. 4 New GMP+ standard B3 [interaktyvus] Productschap Diervoeder [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.pdv.nl/english/kwaliteit/page3132.php>. 5 Quality Standards from Approachable Auditors [interaktyvus] BRC Food Global Standard [žiūrėta 2012 05 14] <http://www.isoqar.com/uk/standards/brc/food/brc-food-about.aspx>. 102

Rusijoje taikomi federaliniai įstatymai ir standartai 1, svarbiausias jų yra valstybinis GOST standartas (rus. Государственный стандарт, ГОСТ). Rusijos Federacijos kokybės vadybos sistema akredituojama pagal vartotojų teisių ir žmonių gerovės apsaugos federalinės tarnybos (Rospotrebnadzor) Higienos ir epidemiologijos federalinio centro ir Techninio reguliavimo ir metrologijos federalinės agentūros (GOST- R) reikalavimus. Rusijos Federacijos akreditacija suteikia teisę atlikti gyvūninės ir augalinės kilmės maisto produktų, pašarų, vandens ir alkoholinių gėrimų fizikiniuscheminius, cheminius, mikrobiologinius, radiologinius, juslinius, mikologinius, genetiškai modifikuotų organizmų laboratorinius tyrimus į Rusiją eksportuojamų maisto produktų sertifikavimui. Lietuvoje be visų ISO standartų maisto saugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos maisto įstatymas 2, kur teigiama, kad maisto sauga LR maisto įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį. Maisto saugos reikalavimų privalo laikytis kiekviena gamybos įmonė. Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui, būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Kontrolė atliekama laikantis principo, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas. Vieno ar kito standarto taikymas maisto pramonės įmonėje dar nereiškia, kad yra padaryta viskas siekiant vystyti atsakingą verslą. Ne mažiau problemų kelia masto ekonomikos tendencijos, skatinančios diegti inovacijas, kurios dažnai kelia daug problemų siekiant užtikrinti sveiką žmonių mitybą. 2. GMO ir kenksmingų priedų maisto pramonėje kontrolės problemos Maisto priedus žmonija naudoja jau šimtmečius. Druska, cukrus, actas, salietra ir įvairios augalinės kilmės medžiagos buvo pirmieji konservantai naudojami siekiant ilgiau išsaugoti maisto produktus nesugedusius. Šiandieniniai vartotojai pageidauja, kad parduotuvėse būtų kuo didesnis skanių, saugių ir sveikų maisto produktų pasirinkimas prieinamomis kainomis. Todėl plečiasi tarptautinės prekybos geografija, didėja maisto produktų gabenimo nuo gamintojo iki vartotojo atstumai. Atsirado būtinybė pailginti maisto produktų tinkamumo vartoti laiką: apsaugoti juos nuo greito gedimo, suteikti patrauklią prekinę išvaizdą, skonį, kvapą, spalvą, išsaugoti produktų kokybę juos gabenant ir laikant. Tai įmanoma pasiekti naudojant maisto priedus. Gamintojai juos naudoja ne tik dėl technologinių, bet ir dėl ekonominių tikslų dėl išaugusių mastų sumažėja maisto produktų savikaina, o tai padeda konkuruoti rinkoje, didėja pelnas, sutrumpėja gamybos procesas. Be to, brangios maisto sudedamosios dalys pakeičiamos 1 EU Russia: SPS issues Main Russian standards applicable to food [interaktyvus] Health and consumers. Food [žiūrėta 2010-05- 14] <http://ec.europa.eu/food/international/trade/rf_allfoodprod_en.htm>. 2 Lietuvos Respublikos maisto įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. Nr. 32-893. 103

pigesnėmis: pvz. cukrus cheminiais saldikliais, mėsa įvairiais baltyminiais pakaitalais, GM soja, maltais kaulais, odelėmis. Naudojant maisto priedus į bet kurios šalies rinką galima pateikti nesezoninių produktų. Maisto priedų pagalba pailginus tinkamumo vartoti trukmę ženkliai sumažėja nuostoliai dėl maisto gedimo. Visuomenėje kyla daugybė ginčų dėl jų galimo pavojaus ir galimos naudos. Europos žemės savininkų organizacijos (angl. European Landowners Organization, ELO) skaičiavimais, jau po kelių dešimtmečių planetoje gyvens apie 10 mlrd. gyventojų, kuriuos teks išmaitinti tik iš 22 proc. žemės paviršiaus, tinkamo žemės ūkiui 1. Nesunku įsivaizduoti, kaip sparčiai augs maisto produktų paklausa ir kokiais tempais išaugs maisto produktų kainos. 2008 2009 m. pasaulinė krizė ir spartus maisto kainų šuolis paskatino įdomius procesus maisto perdirbimo pramonėje imta ieškoti pigesnių būdų gaminti ir parduoti tą patį kiekį maisto. Čia atsiveria plačios galimybės maisto biotechnologijų milžinams. Genetiškai modifikuoto maisto kompanijų atstovai laukia nesulaukia, kol maisto kainos dar labiau kils. Pastaruoju metu didžiausio visuomenės dėmesio sulaukia genetiškai modifikuoti organizmai (angl. genetically modified organism, GMO). Dėl galutinai neištirto poveikio ateinančių kartų sveikatai, didėjant poveikio grėsmei bioįvairovei, negrįžtamiems pokyčiams gamtoje, GMO ne tik Lietuvoje bet ir Europoje vertinami labai prieštaringai. Nors ES griežtai reglamentuoja GMO išleidimą į aplinką, rinką, visuomenė ir daugelis aplinkosaugos organizacijų vis aktyviau pasisako prieš GMO, net reikalauja juos uždrausti. Visuomenėje yra GMO šalininkų teigiančių, kad tai gamybos technologijos evoliucija, kurios pagalba sukuriamos atsparesnės aplinkos poveikiui rūšys, didinamas derlingumas leisiantis teikti maistą nepalyginamai didesniam žmonių kiekiui. GMO oponentai teigia, kad biotechnologija gali sukelti nenumatytas ir kenksmingas pasekmes. Tik mokslas galėtų ir turėtų atsakyti į šį klausimą. Mokslinių tyrimų patikimumas kol kas yra ginčytinas, nes šiems tyrimams reikia laiko. Iš kitos pusės rinkos ekonomikoje nematoma ranka spartina šių technologijų vystymą bei jų naudojimą, nežinant šios technologijos galutinių pasekmių. Natūralu, kad įmonės siekia pelno ir didesnės pridėtinės vertės, kurią gali užtikrinti platesnis biotechnologijos naudojimas, tačiau iš kitos pusės ilgalaikis pridėtinės vertės kūrimas įmanomas tik tuo atveju jei pirmiausiai įmonė užtikrins visų suinteresuotųjų pusių teisėtus reikalavimus ir lūkesčius dėl šios technologijos panaudojimo 2. Nors genų inžinerijos šalininkai GM kultūras laiko priemone, galinčia padėti prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių ir juos sušvelninti, bet ir šiuo atveju dabartinės kartos į rinką tiekiamos genetiškai modifikuotos kultūros neturi jokių naudingų savybių. Didžiausio dėmesio sulaukęs produktas, iš genetiškai modifikuotų kultūrų gaminamas biokuras, jau daro neigiamą poveikį pasaulinėms žaliavų ir maisto kainoms bei tiekimui ir vis dar lemia stiprią priklausomybę nuo iškastinio kuro 3. 1 Čaplikas, A. Pasaulinė maisto produktų krizė užkliudys ir Lietuvą. [interaktyvus] Valstietis.lt, 2011 [žiūrėta 2012-05-20] < http://www.valstietis.lt/ezwebin/print/?node=280784>. 2 Jasinskas, E., Simonavičienė, Ž. 2010. Genetiškai modifikuotų produktų gamyba ir įmonių socialinės atsakomybės suderinamumas. Ekonomika ir vadyba. 2010.15: 549 555. 3 Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl GMO Europos Sąjungoje (papildomoji nuomonė) (2012/C 68/11). [2012] OL. C 68/56. 104

GM produktų kainos yra maždaug trečdaliu mažesnės už tradicinių produktų kainas. Iškyla etinės problemos dėl vartotojų pasirinkimo teisės išsaugojimo, nes GM produktų naudojimas be įspėjimo ar informacijos apie juos negalimas. Jei žmonėms ir trūksta maisto, tai nereiškia, kad jie turi vartoti bet ką, net neturėdami informacijos apie maistą, kurį jie vartoja 1. Argumentas, kad GM augalai yra gyvybiškai svarbūs sprendžiant pasaulines bado ir skurdo problemas, pasigirdo vos pradėjus kalbėti dar genų inžinerijos technologijų pradžioje. Buvo pranašaujama, kad daugiau vitaminų ar maistinių medžiagų turintys augalai padės įveikti badą ir ligas trečiojo pasaulio šalyse. Teigiama, kad Afrikos šalys badauja dėl maisto stygiaus, todėl GMO būtų išsigelbėjimas iš šios padėties, tačiau genetiškai modifikuotus maistinius augalus augina vos dvi šalys: Pietų Afrikos Respublika ir Egiptas (žiūrėti pav.). Be to, genetiškai modifikuotos kultūros auginamos Ispanijoje, Portugalijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje. Pav. Genetiškai modifikuotų pasėlių atlasas pasaulyje 2011 metais, mln. ha (Paddy A. 2012) Tik nedidelis skaičius pasaulio šalių netoleruoja ir draudžia importuoti į savo šalį genetiškai modifikuotų organizmų maisto produktuose, kol nėra ištirtas tokių produktų poveikis žmogui ir aplinkai. Tokios tvirtos pozicijos GMO atžvilgiu laikosi šios Afrikos šalys: Alžyras, Angola, Beninas, Malavis, Mozambikas, Zambija ir Zimbabvė bei Venesuela (P. Amerikoje). Kai kuriose pasaulio šalyse, tokiose kaip Rusija ir pan. yra draudžiamas bet koks farmakologiškai aktyvių medžiagų (tokių konservantų kaip 1 Lazutka, R., Skučienė, D. 2010. Genetiškai modifikuotų organizmų poveikio socialinei-ekonominei aplinkai Lietuvoje įvertinimas. Vilnius: Inforastras, p. 64. 105

fenoksimetilpenicilinas, altrenogestas, lazalocidas), kenksmingų žmogaus organizmui kiekis. Europos Sąjungoje ir kitose pasaulio šalyse privaloma ženklinti maisto produktus ir pašarus, kurių sudėtyje yra GMO, kad kiekvienas perkantis turėtų galimybę pats nuspręsti ar vartoti tokią prekę, ar ne. 2010 m. šešios ES valstybės narės (Austrija, Vengrija, Prancūzija, Graikija, Vokietija ir Liuksemburgas) nustatė apsaugos priemones ir uždraudė savo teritorijose auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus MON 810, kurie auginami komerciniais tikslais. Be to, Austrija, Liuksemburgas ir Vengrija Europos Komisijai pranešė uždraudusios auginti genetiškai modifikuotas krakmolines bulves Amflora, kurios nėra skirtos naudoti kaip maisto produktai. Šalutinį krakmolinių bulvių produktą (minkštimą) leidžiama naudoti tik kaip pašarą. Lenkija yra priėmusi teisės aktą, kuriuo draudžiama prekiauti visomis genetiškai modifikuotomis sėklomis 1. ES valstybėms narėms suteikiama galimybė savarankiškai spręsti, ar leisti auginti GMO. Kartu kuriami teisės aktai, reglamentuojantys ES leidimų išdavimą, nustatantys valstybėms narėms reikalavimus savarankiškai priimant sprendimus, ar leisti savo teritorijoje auginti GMO. Šiuo metu į GMO sąrašą, kuriuos leidžiama naudoti, įtraukti: vienas cukrinių runkelių produktas, trys sojų pupelių, trys aliejinių rapsų, šeši medvilnės ir septyniolika kukurūzų produktų 2. Pagal ES teisės reikalavimus 3, maisto produktuose ir gyvūnų pašaruose leidžiamas atsitiktinis arba techniškai neišvengiamas GMO kiekis yra iki 0,9 proc. Ženklinimo etiketėse turi būti aiškiai parašyta, kad pašarai ar maisto produktai pagaminti iš genetiškai modifikuoto produkto arba sudėtyje yra GMO. Tačiau nereikalaujama ženklinti tokių maisto produktų (pieno, mėsos, kiaušinių), gautų iš gyvūnų, kurie buvo šeriami genetiškai modifikuotais pašarais. Minimalus leistinas GMO 0,9 proc. kiekis, kuris nėra ženklinamas, ne dėl to, kad yra nekenksmingas sveikatai, o dėl to, kad tokio kiekio jau tiesiog neįmanoma išvengti. Prekyba ES įteisintų augalų veislių maisto produktais, kurių sudėtyje yra GMO, tarp ES valstybių vyksta be apribojimų. Pagal ES galiojančius reikalavimus, kurių privaloma laikytis ženklinant produktus, informacija apie GMO neturi būti išskirta. Taip pat teisės aktai nereglamentuoja, kad genetiškai modifikuoti maisto produktai parduotuvėse būtų laikomi specialiose jiems skirtose lentynose. Dažikliai, antioksidantai, emulsikliai, tirštikliai, kietikliai, užpildai, pakavimo dujos ir kt. įteisinti ir leidžiami vartoti ES, sąraše nurodomas pavadinimu ir žymimas E raide su atitinkamu skaičiumi. Šis skaičius atitinka maisto priedo numerį pagal tarptautinę numeracijos sistemą (angl. International Numbering System, INS), o E raidė rodo, kad maisto priedas saugos požiūriu buvo įvertintas ir leistas vartoti ES. Nors teigiama, kad maisto priedai, jeigu jie vartojami neviršijant leidžiamos koncentracijos, nekenkia sveikatai, bet pasirodantys vis nauji tyrimų duomenys kartais verčia tokiais teiginiais suabejoti 4. 1 Klausimai apie naują ES požiūrį į GMO auginimą ir jų atsakymai [interaktyvus] EK Atstovybė Lietuvoje. 2010 [žiūrėta 2012-05- 20] <http://ec.europa.eu/lietuva/news_hp/news/13072010_gmo_klausimai_lt.htm>. 2 Ibid. 3 Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. reglamentas Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo ir iš dalies pakeičiantis Direktyvą 2001/18/EB. [2003] OL L 268. 4 Komisijos 2011 m. kovo 10 d. reglamentas Nr. 234/2011, kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1331/2008, nustatantis maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą. [2011] OL L 64/15. 106

Pažymėtina, kad tose srityse, kuriose reikalinga ypatinga vartotojų apsauga, taikomos specialiosios priemonės: pvz. dėl pesticidų 1, maisto papildų, dažiklių, antibiotikų 2 arba hormonų naudojimo 3 ; dėl į maisto produktus dedamų vitaminų, mineralų ir panašių medžiagų 4 ; dėl produktų, su kuriais gali liestis maisto produktai; dėl sudėtinių dalių, kurioms galbūt esame alergiški 5 ; teiginių dėl maistingumo, tokių kaip mažai riebalų ir daug skaidulų. Maisto produktų, kurių gamyboje naudojamos nanotechnologijos ir klonuotų maisto produktų bendrai vadinamų naujoviškais maisto produktais srityje EK skatina atsakingas inovacijas. 2009 m. paskelbtoje ataskaitoje 6 Aplinkos ministerijai teigiama, kad GMO gali daryti poveikį ekonomikai ir socialinei raidai bent penkiais būdais: per įmonių pelnus, per vartotojų išlaidas, per žemės ūkio produktų kokybę, per maisto kokybę, per darbo sąlygas. Europos Komisija siekia užtikrinti, kad naujųjų maisto produktų teisės aktai ne slopintų pažangą, o kad atneštų naudos vartotojams. Apsaugoti ES piliečių sveikatą ir saugumą yra pagrindiniu EK prioritetu. Pagal ES teisės aktus 7, naujiems maisto produktams turi būti atliekamas saugos vertinimas prieš pateikiant juos į rinką. Maisto produktus leidžiama naudoti ar parduoti ES tik tuo atveju, kai įsitikinama, kad jie nekelia pavojaus maisto saugai ar žmonių sveikatai. Importuojamos į ES bendrąją rinką produkcijos kilmės šalis yra atsakinga už ES teisės aktų laikymąsi ir maisto produktų kokybę, ir tai yra kontroliuojama ES pasienyje ir rinkoje 8. Kita vertus, didieji gamintojai jau senokai gudriai nurodo E ir skaičiuką, kurio reikšmės daugelis vartotojų net nežino. Maisto priedų ir maisto fermentų naudojimas visada turėtų būti technologiškai pagrįstas 9. Jei tai maisto priedas, pareiškėjai turėtų paaiškinti, kodėl technologinio poveikio negalima pasiekti kitomis praktinėmis ekonominėmis ir technologinėmis priemonėmis. Ši problema kelia susirūpinimą ir Europos Komisijai, kuri teigia, kad šiuo metu esamas ar būsimas GMO auginimo Europoje socialinis ir ekonominis poveikis visai maisto grandinei ir visai visuomenei 1 Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. vasario 21 d. reglamentas Nr. 396/2005 dėl didžiausių pesticidų likučių kiekių augalinės ir gyvūninės kilmės maiste ir pašaruose ar ant jų ir iš dalies keičiantis Tarybos direktyvą 91/414/EEB. [2005] OL L 70. 2 Komisijos 2012 m. vasario 1 d. įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 84/2012, kuriuo dėl medžiagos fenoksimetilpenicilino iš dalies keičiamas Reglamento (ES) Nr. 37/2010 dėl farmakologiškai aktyvių medžiagų, jų klasifikacijos ir didžiausios leidžiamosios koncentracijos gyvūniniuose maisto produktuose priedas. [2012] OL L 30/1. 3 Europos Parlamento teisėkūros 2008 m. birželio 5 d. rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/22/EB dėl draudimo vartoti gyvulininkystėje tam tikras medžiagas, turinčias hormoninį ar tirostatinį poveikį, bei beta agonistus (COM(2007)0292 C6-0154/2007 2007/0102(COD)). [2008] OL C 285 E/125. 4 Food safety [interaktyvus] European Union, 2012 [žiūrėta 2012-05-20] <http://europa.eu/pol/food/index_en.htm>. 5 Food safety [interaktyvus] European Union, 2012 [žiūrėta 2012-05-20] <http://europa.eu/pol/food/index_en.htm>. 6 Ataskaita Aplinkos ministerijai. Leistų ir planuojamų naudoti genetiškai modifikuotų organizmų poveikio socialinei ekonominei aplinkai Lietuvoje įvertinimas 2009 Įvertinimas atliktas pagal 2009 m. liepos mėn. 30 d. Sutartį (Nr. AARP9-21-vp). 7 European Commission 50 years of Food Safety in the European Union. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities. 2007. 8 Maisto sauga ir kokybė [interaktyvus] Maisto ir veterinarijos tarnyba, 2012 [žiūrėta 2012-05-12] <http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/>. 9 Komisijos 2011 m. kovo 10 d. reglamentas Nr. 234/2011, kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1331/2008, nustatantis maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą. [2011] OL L 64/15. 107

dažnai nėra analizuojamas objektyviai. Valstybių narių ir suinteresuotųjų šalių supratimas apie GMO auginimo socialinių ir ekonominių padarinių reikšmę ir mastą labai skiriasi. Vertinant socialinius ir ekonominius veiksnius, turėtų būti apsvarstyti ir etiniai aspektai, atsižvelgta į kitas Europos politikos sritis (vidaus rinką, bendrąją žemės ūkio politiką, aplinkosaugą), taip pat į teisines galimybes ir tarptautinius apribojimus (visų pirma, dėl derėjimo su Pasaulio prekybos organizacijos sutartimis ir Kartagenos biologinio saugumo protokolu) 1. Be to, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2 pripažino, kad genetiškai modifikuoti augalai niekada neišspręs bado ir skurdo problemų. 3. Lietuvos maisto pramonės įmonių verslo socialinė atsakomybė Verslo socialinė atsakomybė dažniausiai apibrėžiama kaip verslo sprendimų priėmimas, atsižvelgiant į moralines vertybes ir galiojančius įstatymus, visuomenės lūkesčius ir kaip atvira ir skaidri verslo praktika, paremta moralinėmis vertybėmis, pagarba darbuotojams, visuomenei bei supančiai aplinkai. Lietuvoje įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) suvokiama kaip tam tikri saviti sąmoningai pasirinkti politiniai, teisiniai, etiniai santykiai tarp verslo organizacijos ir visuomenės. Tai yra verslo įmonės pasirengimas atsakyti už savo veiklą, sugebėjimas atlikti pareigas ir esant tam tikrai situacijai tenkinti visuomenės lūkesčius. Socialiai atsakinga įmonė turėtų būti atsakinga už kiekvieną veiklą, kuri paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką 3. Pateikiama nemažai argumentų prieš verslo įmonių socialinę atsakomybę. Teigiama, kad lėšos, skiriamos socialinėms reikmėms tenkinti, įmonei reiškia papildomas išlaidas. Rinkos ekonomikos sistema gerai kontroliuoja ekonominius bendrovės rodiklius, bet labai prastai socialinį įsitraukimą į visuomenės reikalus. Dalies pelno lėšų skyrimas socialinėms reikmėms mažintų pelno didinimo principo veiksmingumą. Įmonė elgiasi socialiai atsakingai kreipdama dėmesį tik į ekonominius interesus, o palikdama socialines problemas spręsti valstybinėms įstaigoms ir tarnyboms, labdaros ir visuomeninėms organizacijoms. Kitaip tariant, ji vykdo tik ekonomines funkcijas, ką jai ir dera daryti, o ne kištis į socialinę sritį, kurios tvarkymas yra valstybės prerogatyva 4. Tačiau, ypač svarbu akcentuoti argumentus už verslo įmonių socialinę atsakomybę (sąrašas nebaigtinis): 1. Sukuriamos palankios verslui ilgalaikės perspektyvos. 2. Visuomenės poreikių ir lūkesčių pasikeitimas. 3. Išteklių turėjimas ir jų skyrimas sprendžiant socialines problemas. 4. Moralinis įsipareigojimas vykdyti socialiai atsakingą veiklą. 1 Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai Dėl socialinių ir ekonominių GMO auginimo padarinių, parengta remiantis valstybių narių pateikta informacija, kaip nurodyta Aplinkos ministrų tarybos 2008 m. gruodžio mėn. Išvadose. KOM/2011/0214 galutinis. 2 Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl GMO Europos Sąjungoje (papildomoji nuomonė) (2012/C 68/11). [2012] OL. C 68/56. 3 Vaitiekūnienė, J. Įmonių socialinė atsakomybė Lietuvoje. Praktiniai atsakingo verslo pavyzdžiai. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2008. 4 Pruskus, V. Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius: Enciklopedija, 2003, p. 388. 108

5. Žmogiškųjų išteklių ir intelektinio kapitalo stiprinimas. 6. Reputacijos ir saugumo užtikrinimas. Veiksniai, užtikrinantys darnų verslą, yra ne tik ekonominiai, bet ir susiję su aplinkos ištekliais, visuomenės socialine gerove ir stabilumu. Verslas ir aplinka tampriai siejasi verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip verslo įmonė sugeba darniai įsilieti į aplinką, reaguoti į visuomenės socialines nuostatas ir poreikius. Ilgą laiką siekęs tik pelno, šiuolaikinis verslas jau turi kurti naujas sėkmės strategijas, perkainoti vertybes ir atsižvelgti į aplinkos tausojimą bei platesnius socialinius interesus. Šiuolaikinis verslas susijęs ir su visuomenės poreikių tenkinimu ir siekiu gauti pelną, tenkinant tą poreikį. Ignoruojant atsakomybės klausimus verslo įmonei galimos grėsmės 1 : atsakomybė už taršą; žaliavų ir energijos tiekimo problemos; įvaizdžio ir reputacijos problemos; teisinės problemos; produktų boikotas; rinkų praradimas. Maisto pramonės įmonės turėtų prisiimti moralinę atsakomybę ir užtikrinti, kad jų gaminami maisto produktai nepadarytų žalos vartotojams. Atsakomybė turėtų nusverti įmonės pelno siekimą ir bet kokį būdą išlikti versle. Tyrimai rodo, kad ĮSA veikla gali turėti teigiamą ekonominį poveikį įmonės vertei ir tai turi būti dar viena priežastis, motyvas įmonėms įsitraukti į ĮSA veiklą. Ilgalaikis ĮSA priemonių taikymas negali duoti trumpalaikės naudos, o net trumpalaikės investicijos į socialinės atsakomybės projektus gali duoti ilgalaikį pelną 2. Tačiau ĮSA maisto pramonėje vis dar yra vertinama kaip viešųjų ryšių priemonė, o ne vertės kūrimo procesas, kurio tikslas gamybos įmonėms užtikrinant tvarumą. Tvari maisto pramonės veikla susideda iš šių pagrindinių elementų: konkurencingų produkcijos kainų, maisto saugos politikos užtikrinimo ir maisto apsaugos priemonių 3. Maisto pramonės įmonės turėtų būti motyvuotos taikyti maisto saugos ir socialinės atsakomybės standartus ir kodeksus, nes tai didina kontrolę, užtikrina rizikos valdymą, gerina įmonės reputaciją. ES ir mūsų šalies vartotojai pirkdami maisto produktus labiau pradeda vertinti kokybę ir saugumą, tačiau dar išlieka žemiau skurdo ribos ar ties skurdo riba gyvenančios visuomenės dalies mažos kainos kriterijus pasirenkant produktą. Maisto pramonės įmonių socialinė atsakomybė Europos socialinio modelio 4 sudedamoji dalis kiekvienam piliečiui reikėtų užtikrinti galimybę gauti patikimą ir kuo išsamesnę informaciją apie įmonės veiklą, prekės pagaminimo atsekamumą, kokybę. 1 Hitchcock D., Willard M. The business guide to sustainability: practical strategies and tools for organizations. London: Sterling, VA, 2007, p. 248. 2 Kang, H.K., Lee, S., Huh, C. Impacts of positive and negative corporate social responsibility activities on company performance in the hospitality industry. International Journal of Hospitality Management, 2009, 29(1): 72-82. 3 Rana P., Platts J., Gregory M. Exploration of corporate social responsibility (CSR) in multinational companies within the food industry. Queen s Discussion Paper Series on Corporate Responsibility Research no. 2/2009. Belfast: Queen s University Management School. 4 Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui Augimo ir užimtumo partnerystės įgyvendinimas - paversti Europą įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiu COM (2006) 136 final. [2006]. OL C 325/53. 109

Vartotojui svarbu gerai žinoti ne tik, ar jų vartojamos prekės atitinka sveikatos apsaugos reikalavimus, bet ir ar jos pagamintos laikantis socialinių ir aplinkos apsaugos normų. Pageidautina, kad vartotojas žinotų, ar jo vartojamos prekės pagamintos laikantis socialinės atsakomybės normų. ES piliečiams reikia kokybiškų ir įvairių maisto produktų (tarp jų vietos produktų), atitinkančių aukštus saugos, kokybės ir gerovės standartus. Tokiomis aplinkybėmis sveiko maisto ir didesnės maistinės vertės produktų prieinamumo, pasiūlos ir priimtinumo aspektai taip pat tampa svarbesni 1. Bet skurdo rizikos lygis 2 Lietuvoje leidžia verslininkams nukrypti nuo reikalaujamų normų, nes dar vis apie 20 proc. šalies gyventojų gyvena ties skurdo riba ir yra priversti tenkintis prastesnės kokybės pigesniais maisto produktais. Maisto sauga didžiąja dalimi priklauso nuo gamybos įmonių sąmoningumo ir jų veikloje taikomų ĮSA principų. Vartotojai gali tapti veiksniu, skatinančiu atsakingą maisto produktų gamybą. Todėl jiems reikia gerai žinoti ne tik, ar jų vartojamos prekės atitinka sveikatos apsaugos reikalavimus, bet ir ar jos pagamintos laikantis socialinės atsakomybės normų. Nuo vartotojų išprusimo ir aktyvumo priklausys, ar bus mūsų parduotuvėse sveikas ir saugus maistas, kadangi paklausa lemia pasiūlą. Išvados Verslo įmonės sėkmė ir pelningumas didžiąja dalimi priklauso nuo produkcijos konkurencingumo rinkoje. Vienas iš konkurencingos produkcijos požymių yra kokybė, o maisto sauga svarbiausias maisto produkto kokybės rodiklis. Nors GMO iš esmės yra gamtos mokslų srities problema, tačiau ji yra susijusi su socialiniais mokslais, taip pat neatsiejama ir nuo šalies ekonominės politikos. ES ir kitose pasaulio šalyse privaloma ženklinti maisto produktus ir pašarus, kurių sudėtyje yra GMO, cheminių papildų, kad vartotojas turėtų galimybę pats nuspręsti ar vartoti tokį produktą. Lietuvos maisto pramonės įmonėse taikomi tarptautiniai kokybės, aplinkos apsaugos vadybos, maisto saugos standartai. Skirtingose šalyse ar regionuose vieni standartai plačiau pripažįstami nei kiti. Eksportuojančios įmonės gamina maisto produktus atitinkančius šalies eksporto partnerės maisto saugos standartus, kurie gali būti raktu, atrakinančiu duris, pro kurias galima patekti į vieną ar kitą rinką ir joje išsilaikyti. Vertinant verslo socialinės atsakomybės lygį Lietuvos maisto sektoriuje, negalima konstatuoti, kad į Lietuvos rinką patenka tik saugūs maisto produktai. Globalizacija, skatinanti masto ekonomiką, daro poveiki ir ES, taigi ir Lietuvos verslui. Be to, Lietuvoje dėl aukšto skurdo rizikos lygio susidarė itin palanki aplinka parduoti pigesnius ir 1 Europos komisijos 2010 m. lapkričio 18 d. komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas. KOM(2010) 672 galutinis. 2 Skurdo rizikos rodikliai [interaktyvus] Lietuvos statistikos departamentas prie LRV, 2012 [žiūrėta 2012-05-12] <http://www.stat.gov.lt/lt/faq/view/?id=888>. 110

prastesnės kokybės maisto produktus. Todėl reikalingi išsamūs moksliniai tyrimai, kaip skatinti maisto pramonės atsakingumą diegti įmonių veikloje ĮSA principus. Literatūra 1. Ataskaita Aplinkos ministerijai. Leistų ir planuojamų naudoti genetiškai modifikuotų organizmų poveikio socialinei ekonominei aplinkai Lietuvoje įvertinimas 2009 Įvertinimas atliktas pagal 2009 m. liepos mėn. 30 d. Sutartį (Nr. AARP9-21-vp). 2. Codex Alimentarius [interaktyvus] International Food Standards [žiūrėta 2012-05-12] <http://www.codexalimentarius.org/>. 3. Čaplikas, A. Pasaulinė maisto produktų krizė užkliudys ir Lietuvą. [interaktyvus] Valstietis.lt, 2011 [žiūrėta 2012-05-20] <http://www.valstietis.lt/ezwebin/print/?node=280784>. 4. European Commission 50 years of Food Safety in the European Union. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities. 2007. 5. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl GMO Europos Sąjungoje (papildomoji nuomonė) (2012/C 68/11). [2012] OL. C 68/56. 6. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui Augimo ir užimtumo partnerystės įgyvendinimas - paversti Europą įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiu COM (2006) 136 final. [2006]. OL C 325/53. 7. Europos komisijos 2010 m. lapkričio 18 d. komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas. KOM(2010) 672 galutinis. 8. Europos parlamento ir Tarybos 2011 m. spalio 25 d. reglamentas Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004. [2011] OL L 304/18. 9. Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. reglamentas Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo ir iš dalies pakeičiantis Direktyvą 2001/18/EB. [2003] OL L 268. 10. Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. vasario 21 d. reglamentas Nr. 396/2005 dėl didžiausių pesticidų likučių kiekių augalinės ir gyvūninės kilmės maiste ir pašaruose ar ant jų ir iš dalies keičiantis Tarybos direktyvą 91/414/EEB. [2005] OL L 70. 11. Europos Parlamento teisėkūros 2008 m. birželio 5 d. rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/22/EB dėl draudimo vartoti gyvulininkystėje tam tikras medžiagas, turinčias hormoninį ar tirostatinį poveikį, bei beta agonistus (COM(2007)0292 C6-0154/2007 2007/0102(COD)). [2008] OL C 285 E/125. 12. EU - Russia: SPS issues - Main Russian standards applicable to food [interaktyvus] Health and consumers. Food [žiūrėta 2010-05-12] <http://ec.europa.eu/food/international/trade/rf_allfoodprod_en.htm.> 13. Food safety [interaktyvus] European Union, 2012 [žiūrėta 2012-05-20] <http://europa.eu/pol/food/index_en.htm>. 14. Hitchcock D., Willard M. The business guide to sustainability: practical strategies and tools for organizations. London: Sterling, VA, 2007, p. 248. 15. IFS Food Standard [interaktyvus] Standards.org [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.standards.org/standards/listing/ifs_food_standard>. 16. Jasinskas, E., Simonavičienė, Ž. 2010. Genetiškai modifikuotų produktų gamyba ir įmonių socialinės atsakomybės suderinamumas. Ekonomika ir vadyba. 2010.15: 549 555. 111

17. Kang, H.K., Lee, S., Huh, C. Impacts of positive and negative corporate social responsibility activities on company performance in the hospitality industry. International Journal of Hospitality Management, 2009, 29(1): 72-82. 18. Klausimai apie naują ES požiūrį į GMO auginimą ir jų atsakymai [interaktyvus] EK Atstovybė Lietuvoje. 2010 [žiūrėta 2012-05-20] <http://ec.europa.eu/lietuva/news_hp/news/13072010_gmo_klausimai_lt.htm>. 19. Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai Dėl socialinių ir ekonominių GMO auginimo padarinių, parengta remiantis valstybių narių pateikta informacija, kaip nurodyta Aplinkos ministrų tarybos 2008 m. gruodžio mėn. Išvadose. KOM/2011/0214 galutinis. 20. Komisijos 2012 m. vasario 1 d. įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 84/2012, kuriuo dėl medžiagos fenoksimetilpenicilino iš dalies keičiamas Reglamento (ES) Nr. 37/2010 dėl farmakologiškai aktyvių medžiagų, jų klasifikacijos ir didžiausios leidžiamosios koncentracijos gyvūniniuose maisto produktuose priedas. [2012] OL L 30/1. 21. Komisijos 2011 m. kovo 10 d. reglamentas Nr. 234/2011, kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1331/2008, nustatantis maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą. [2011] OL L 64/15. 22. Komisijos 2011 m. kovo 10 d. reglamentas Nr. 234/2011 kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1331/2008, nustatantis maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą. [2011] OL L 64/15. 23. Lazutka, R., Skučienė, D. 2010. Genetiškai modifikuotų organizmų poveikio socialineiekonominei aplinkai Lietuvoje įvertinimas. Vilnius: Inforastras, p. 64. 24. Lietuvos Respublikos maisto įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. Nr. 32-893. 25. Maisto sauga ir kokybė [interaktyvus] Maisto ir veterinarijos tarnyba, 2012 [žiūrėta 2012-05-12] <http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/>. 26. Maisto sauga. ISO 22000, RVASVT (HACCP), IFS, BRC [interaktyvus] Vadybos sprendimai [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.vadybossprendimai.lt/page2.html>. 27. New GMP+ standard B3 [interaktyvus] Productschap Diervoeder [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.pdv.nl/english/kwaliteit/page3132.php>. 28. Opinion of European Economic and Social Committee on GMOs in the EU (additional opinion) (2012 / C 68/11), 2012 3 6, OJ, C 68/56. 29. Paddy A. GM crops around the world in 2011 map. [interaktyvus] 2012 the guardian [žiūrėta 2012-05-20] <http://www.guardian.co.uk/environment/graphic/2012/feb/09/gm-crops-world-2011-map> 30. Pruskus, V. Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius: Enciklopedija, 2003, p. 388. 31. Rana P., Platts J., Gregory M. Exploration of corporate social responsibility (CSR) in multinational companies within the food industry. Queen s Discussion Paper Series on Corporate Responsibility Research no. 2/2009. Belfast: Queen s University Management School. 32. Skurdo rizikos rodikliai [interaktyvus] Lietuvos statistikos departamentas prie LRV, 2012 [žiūrėta 2012-05-12] <http://www.stat.gov.lt/lt/faq/view/?id=888>. 33. Standards [interaktyvus] BRC Global Standards [žiūrėta 2012-05-14] <http://www.brcglobalstandards.com/globalstandards/home.aspx>. 34. Vaitiekūnienė, J. Įmonių socialinė atsakomybė Lietuvoje. Praktiniai atsakingo verslo pavyzdžiai. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2008. 35. Quality Standards from Approachable Auditors [interaktyvus] BRC Food Global Standard [žiūrėta 2012 05 14] <http://www.isoqar.com/uk/standards/brc/food/brc-food-about.aspx>. 112

Summary FOOD SAFETY AND SOCIAL RESPONSIBILITY OF BUSINESS IN LITHUANIA Dalia Karlaitė Mykolas Romeris Universitety karlaitedalia@gmail.com This paper analyzes the main aspects of food safety and social responsibility of business. The main goal is to reveal the importance of food safety not only for the welfare of society, but also for competitiveness of food industrial companies. The first part of this paper gives an overview on effect of the GMO and harmful additives used in the food industry on human welfare and national economic issues, presents the legislative acts regulating their use. The second part deals with food quality and safety as a competitive business activity. Moreover, the paper reviews the implementation of international standards (ISO) and certification in food industry to increase competitiveness in local and global market. There are compared requirements for food safety in European Union and Russia. The third part shows the arguments pros and cons of social responsibility and the significance of principles and standards of social responsibility in food industry to public welfare and sustainable business development. Keywords: social responsibility of business, corporate social responsibility (CSR), the competitiveness, food industry, food quality, food safety. 113

Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimas iki,,arabų pavasario pradžios Viktorija Stokaitė, Mykolo Romerio universitetas, v.stokaite@mruni.eu Anotacija. Straipsnyje siekiama apžvelgti Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimą akcentuojant Barselonos konferencijos ir EKP indėlį tarpregioniniams santykiams. Mūsų akademinėje visuomenėje Viduržemio jūros regionas nėra išsamiai tirtas, tačiau pastaruoju metu Lietuvoje pastebimas vis didesnis domėjimasis regiono šalimis. Būtent regioninio bendradarbiavimo atžvilgiu pradedamos naudoti ne tik tradicinės diplomatijos ir prekybos priemonės (turima omenyje ES ir pietinių kaimynių laisvos prekybos erdvės kūrimą), bet ir naujos iniciatyvos įtraukiančios vis įvairesnes sritis. Prasideda naujas regioninio bendradarbiavimo etapas, kai siekia bendradarbiauti skirtingi ir toli vienas nuo kito esantys regionai. 1 Atlikus šaltinių ir literatūros analizę išskiriami ir aptariami bendradarbiavimo raidos etapai, bei pateikiamos pagrindinės ES ir Viduržemio jūros regiono santykių charakteristikos. Tiriamas laikotarpis pasirinktas tikslingai iki,,arabų pavasario pradžios, siekiant nubrėžti bendradarbiavimo raidą, kuri pasaulinės finansų krizės akivaizdoje atskleidė visų pasaulio šalių tarpusavio priklausomybę ir išskyrė bendradarbiavimo, tvarios partnerystės svarbą Viduržemio jūros šalių vystymuisi, kovai su skurdu, nelygybės mažinimui ir valstybės kūrimui regione. Atlikto ES vystomos partnerystės analizės pietų dimensija tyrimo ribotumu laikytina tai, jog nors ir remtasi Viduržemio jūros regiono šalių autorių ir tyrėjų darbais, tačiau prasminga būtų atlikti didesnės apimties tyrimus ir inicijuoti bendras ES šalių ir Viduržemio jūros šalių diskusijas bendradarbiavimo tema. Atliktas tyrimas rodo, kad sukurtas tvarus bendradarbiavimo pagrindas, kurio plėtojimas ir tolimesnė raida priklauso nuo šalių aktyvumo, užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo spartos ir naujų iniciatyvų sėkmės. Raktiniai žodžiai: Viduržemio jūros regionas, Barselonos procesas, Europos kaimynystės politika. Įvadas Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono 2 bendradarbiavimo oficiali pradžia laikoma 1995 m. lapkričio 27 28 d. Barselonos konferencija, tačiau nauja santykių su regiono šalimis koncepcija pradėta kurti anksčiau. A. Berramdane nuomone, bendradarbiavimas su Viduržemio jūros šalimis yra natūrali ir privaloma Europos Sąjungos politikos tąsa, tai istorinė skola, geografinė pareiga, ekonominė būtinybė bei ideologinių ir politinių veiksmų vaisius 3. Dažnai dar ir šiandieną Viduržemio jūros regiono valstybių santykiai su ES vadinami kolonijinio palikimo taisymu, stengiantis kompensuoti privilegijuotais ryšiais. Būtent kolonijinė praeitis vienas iš ES intensyvesnio bendradarbiavimo su Viduržemio jūros regionu faktorių. Kitas faktorius lėmęs glaudesnį bendradarbiavimą geopolitinis, t. y. geopolitinė situacija ir Viduržemio jūros regiono svarbi strateginė padėtis lėmė ES įtakos plėtrą. 1 Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerijos naujienos,,,urm rengia seminarą verslo galimybėms šiaurės Afrikos šalyse pristatyti, 2010 m. balandžio 28 d.,,,užsienio reikalų ministras verslininkus ragino išnaudoti verslo Šiaurės Afrikos rinkose galimybes, 2010 m. balandžio 30 d. 2 Terminas Viduržiemio jūros regionas suvokiamas kaip EKP dalyvaujančios šios valstybės: Alžyras, Egiptas, Izraelis, Jordanija, Libanas, Libija, Marokas, Sirija, Tunisas ir Palestinos savivalda. 3 Berramdane, A.,,Le Maroc et l occident (1800 1974), Paris: Karthala, 1987, p. 406. 114

Viduržemio jūros šalys vienos pirmųjų užmezgė santykius dar su tuometine Europos Ekonomine Bendrija. Nors bendradarbiavimas su Viduržemio jūros šalimis turi senesnes tradicijas ir buvo pradėtas gerokai anksčiau, bet paradoksaliai pirmuosiuose ES kaimynystės politikos svarstymuose buvo siūloma įtraukti tik tris rytines kaimynines šalis (Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą) nesvarstant kitų šalių dalyvavimo šioje politikoje galimybių. Globalizacijos ir bendrų rinkų kontekste bendrų vertybių ir išsivysčiusios visuomenės kūrimas tampa ypač svarbus. Straipsnyje analizuojamas ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimas iki,,arabų pavasario pradžios regione, kuris sąlygojo ne tik kardinalius pokyčius regiono valstybėse, bet ir pakeitė bendradarbiavimo politikos gaires. Pastarojo meto įvykių Viduržemio jūros regione analizė galima tik išsamiai aptarus bendradarbiavimo raidą nuo Europos Bendrijos įkūrimo pradžios, todėl tikslingai analizuojamas laikotarpis siekiat tęsti tyrinėjimus pasirinkta tema. Išsikeltas pagrindinis tikslas atskleisti ES ir Viduržiemio jūros regiono bendradarbiavimo raidą iki 2011 m. Analizuojamas ir kritiškai vertinamas Barselonos konferencijos ir Europos kaimynystės vaidmuo bei indėlis tarpregioniniam bendradarbiavimui. Naudojamas šaltinių ir literatūros analizės metodas. Viduržemio jūros regionas yra strategiškai svarbus Europos Sąjungai, todėl siekiant, kad senosios atskirties nepakeistų nauja ypač didelis dėmesys turi būti sutelkiamas į regioninį bendradarbiavimą bei integraciją. Pasaulinė krizė patvirtino, kad šalių tarpusavio ryšiai yra labai stiprūs, o regioninė politika taip pat pasiteisino, įrodydama, kad kitų šalių ar regionų ekonominio vystymosi ir politinio stabilumo rėmimas yra geriausia investicija į save. 1.1.Tarpregioninių santykių pradžia Viduržemio jūros regiono ir ES bendradarbiavimo ištakos yra daug senesnės nei su Rytų Europos šalimis. Pasak Sidi Mohamed Riger ir Brahim Mansouri,,Europa nuo pat 1950 m. didžiausią dėmesį skyrė Europos branduolio, vėliau, kai buvo suvokta būtinybė plėstis, platesnės Europos konstravimui. Ir tik visai neseniai, anot šių mokslininkų,,pradėtos naujos iniciatyvos, kurias pastūmėjo Berlyno sienos griūtis, Tarybų sąjungos žlugimas ir globalizacija. 1 Vienareikšmiškai negalima sutikti su šiais teiginiais. Žinoma, 1990 m. Europos Sąjungos užsienio politika suintensyvėjo ne tik rytų kryptimi, tačiau ir Šiaurės Afrikos šalių atžvilgiu, kurios pasisakė už regioninę integraciją, tačiau regioninio bendradarbiavimo, partnerystės su Viduržemio jūros šalimis užuomazgas galime rasti daug anksčiau. Nuo pat Europos Bendrijos įkūrimo pradžios 1957 m., Romos sutarties 238 straipsniu numatoma galimybė sudaryti asociacijos susitarimus su trečiosiomis šalimis, ne kandidatėmis, kurios nėra Europos žemyne (Romos sutarties trečiojo straipsnio b punktas nustato bendrą muitų ir prekybos tarifų sistemą trečiųjų šalių atžvilgiu, o k punktu pažymima, kad asociacija su trečiosiomis šalimis ir užjūrio teritorijomis siekia išplėsti bendradarbiavimą bei bendromis pastangomis skatinti 1 Rigar, S. M. ir Mansouri B.,,How did the Euro-Mediterranean Agreement Partnership affect the Process of Reforms in Marocco?, Eleventh Annual Conference of the Economic Research Forum (ERF) 14-16 december 2004 Beirut-Lebanon. 115

ekonominį ir socialinį vystymąsi 1 ). Galime išskirti šiuos ES ir Viduržemio jūros regiono Šiaurės Afrikos šalių bendradarbiavimo etapus 2 : Pirmasis etapas, 1957 1972 m. pasirašomi prekybiniai susitarimai su Europos šalimis (dažniausiai su buvusiomis kolonijomis ir metropolijomis) ir sudaromos pirmosios asociacijos sutartys. Sudarytos asociacijos sutartys, B. Etienne nuomone, yra svarbios, nes [...] nubrėžia bendradarbiavimo gaires ir atveria kelią ateities partnerystei. 3 Reikia pažymėti, kad nepaisant tam tikro nepasitikėjimo buvusių kolonizatorių atžvilgiu, trečiosios šalys pripažino, kad Europa, atstovaujama šešių valstybių, išreiškė pasitikėjimą ir pagarbą Viduržemio jūros šalimis prisidėdama prie ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi. 4 Asociacijos sutartys buvo Viduržemio jūros krantų prekybinis sujungimas su Europa, suteikiantis galimybę ateityje plėtoti ryšius įvairesnėmis kryptimis. 5 O ES Viduržemio jūros politika, K. Josephides teigimu, nebuvo inovacinis žingsnis, o veikiau tradicijos atnaujinimas, 6 t. y. siekis išlaikyti įtaką buvusiose kolonijose ir metropolijose. Reikia pasakyti, kad pirmosios asociacijos sutartys su Viduržemio jūros regiono šalimis neatnešė konkrečių ir apčiuopiamų rezultatų, tačiau viena vertus, atsiradusi asociacijos dimensija buvo nekvestionuojama, o kita vertus, buvo žengtas pirmas svarbus žingsnis ES ir Viduržemio jūros regiono šalių bendradarbiavimo link. Antrasis etapas, 1972 1995 m. pasireiškia pirmosios globalios Europos Ekonominės bendrijos vykdomos politikos Viduržemio regione gairės bendradarbiavimo susitarimai ir stipresnė asociacijos dimensija. Nuo 1972 m. Vadovų susitikimo Paryžiuje, Europos bendrijos valstybių vadovai nusprendė priimti bendrą perspektyvą dėl bendradarbiavimo su Viduržemio jūros pakrantės šalimis Alžyru, Maroku ir Tunisu nedeterminuotam laikui. Šis susitarimas suartėjimo pradžia, nubrėžusi bendrą ES ir Viduržemio regiono viziją (pradedamas kurti,,draugų ratas ). Taigi, pasak X. Gizard Jei norime vieną dieną išvysti besivystantį bendradarbiavimą su Viduržemio regionu, reikia, kad Europa sustiprintų savo santykius su pietiniais kaimynais ir labiau pasitikėtų savimi, nes būtent ji turės ištverti iš sustiprinto bendradarbiavimo kilsiantį kaimynystės šoką. 7 1972 m. liepos 20 d. Generolas Ch. de Gaulle dar tiksliau apibūdina Viduržemio jūros regiono svarbą Matote, ir kitame Viduržemio jūros krante yra besivystančios šalys, civilizuotos, kuriose egzistuoja kultūra, humanizmas, žmogiškieji ryšiai, kurie mūsų industrinėse visuomenėse pradeda nykti ir manau vieną dieną mes būsime veikiausiai labai patenkinti galėdami šias vertybes atrasti pas juos. Jie ir mes, kiekvienas savo ritmu, pagal savo galimybes ir dvasią iriamės link industrinės visuomenės, bet jei mes norime aplink šį Viduržemio regioną, pagimdžiusį tiek didžių civilizacijų sukurti 1Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis (Romos sutartis), pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. 2Nkundabagenzi, F.,,L'Union européenne et l'afrique. Entre contraintes et promesses, žurnalas Diplomatie Nr. 11, 2004 m. lapkritisgruodis. 3 Etienne, B.,,Maghreb et CEE, Annuaire de l Afrique du Nord, 1969, p. 189. 4 Goulli E.,,L accord Tunisie-CEE sera signé le 28 mars, laikraštis L Opinion 1969 m. kovo 28d. 5Khader, B. V.,,La politique méditerranéenne de la CEE et les pays du Maghreb, Paris: L Harmattan, 1991, p. 113 6 Jesephides, K.,,Géopolitique d une coexistence : L avenir des relations Europe-Maghreb in Méditerranée occidenteale : Sécurité et coopération, Paris: la Documentation Française, 1992 m. gegužė, p. 92. 7 Gizard, X.,,Les perspectives de la coopération entre l Europe et le Magreb Paris: 2-eme thème perceptions de l évolution des rapports entre les pays de la rive Nord et les pays du Magreb. Séminaire sur la Sécurité et la coopération en Méditerranée. Fondation pour les Etudes de Défense Nationale. 30-31 octobre 1991, p. 43. 116

industrinę civilizaciją, ne pagal amerikietiškąjį modelį, kur žmogus yra priemonė o ne tikslas, reikia kad kultūros atsivertų vienos kitai. 1 Šie žodžiai patvirtina sudėtingą to meto geopolitinę situaciją (JAV įtaka Europoje 1970 m. sumažėja dėl JAV ištikusios krizės ir didelės infliacijos), kurios išdavoje Europa siekė sustiprinti savo geopolitinę situaciją bei plėsti įtakos zoną. Taigi, Viduržemio jūros regione, kaip strateginiame ir svarbiame tiek saugumo, tiek ekonominiu ir politiniu aspektu, Europa siekė kuo greičiau įtvirtinti savo poziciją ir nugalėti aršioje ir konkurencingoje kovoje JAV, Japoniją ir Rusiją. Be to, šiuo metu ryškėja ir kitų didžiųjų pasaulio valstybių Indijos, Brazilijos ir Kinijos atėjimas į Viduržemio jūros regioną. 1972 birželio 16 d. Europos Komisija nubrėžė Bendrijos ir Magrebo šalių bendradarbiavimo tolesnes gaires. Tačiau tik po ilgų derybų 1973 m. liepos 25 d. buvo sutarta dėl esminių prekybinių, finansinių, techninių, ekonominių klausimų. Viešai pripažinta ir įvardinta, kad būtų didžiulė istorinė klaida, jei ES nepripažintų Afrikos kaip vienos pagrindinių ir natūralių ateities partnerių. 2 Reikia pažymėti, kad ES ir Viduržemio regiono bendradarbiavimas sulėtėjo po Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos įstojimo į ES, nes ES natūraliai labiau rūpinosi naujai įstojusiomis narėmis. Šiuo laikotarpiui, pasak Bouchra Essebbani,,,Viduržemio jūra tapo riba, atskirianti turtingus nuo vargšų, vietoj to, kad taptų besivystantis regionas suartinantis abu žemynus. 3 Iš dalies galime sutikti su Bouchra Essebbeani išsakyta nuomone, tačiau nepaisant pasyvaus tarpregioninio laikotarpio, ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimas nebuvo nutrauktas ir buvo matomas bendroje Europos vykdomoje užsienio politikoje. Tam tikri tarpregioninio bendradarbiavimo pokyčiai pastebimi nuo 1990 m., kai Europos Taryba Strasbūre pasiūlė pradėti megzti santykius ne tik su naujai susikūrusiomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, bet taip pat paragino plėtoti santykius ir Viduržemio jūros regiono kryptimi. Joms nebuvo pasiūlyta narystės perspektyva (priešingai nei Vidurio ir Rytų Europos šalims), tačiau Europos Bendrija numatė paskatinti vystymąsi regione per demokratijos sklaidą, finansinę paramą ir intensyvesnį ekonominį, socialinį ir kultūrinį dialogą, nes Europa negalės gyventi taikoje ir gerovėje jei ji nepaisys kitų Viduržemio jūros šalių interesų. 4 Viduržemio jūros šalimis susidomi ne tik buvusios kolonijos ar metropolijos, tačiau ir kitos didžiosios Europos valstybės supranta strateginę šio regiono svarbą. Buvusio EB Tarybos pirmininko W. Scheel Europos Parlamente ištarta frazė puikiai iliustruoja šį teiginį: Bendrijos dėka Vokietija tapo Viduržemio jūros regiono šalimi ir šis faktas mus įpareigojo rūpintis visais Viduržemio jūros regiono klausimais ir problemomis, nes mes esame šio regiono dalis. 5 Galima apibendrinant, teigti, kad pirminė mąstysena, kad rūpinimasis buvusiomis kolonijomis tai tik noras,,ištaisyti istoriją, pamažu nyko ir Viduržemio jūros regionas įgavo vis stipresnį svorį. Palaipsniui, ES suvokė, kad ji yra viena iš pagrindinių Viduržiemio jūros regiono rėmėjų. Svarbu pabrėžti, kad kartu su finansine pagalba teikiama ir didžiulė pagalba demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių 1 Zammit, N.,,Le partenariat Euro-Mediterraneen. 2Essebbani, B. Thèse en vue de l obtention du grade de Docteur en Science Politique,,La coopération entre le Maroc et l Union Européenne: de l association au partenariat, Université de Nancy, 2008. 3 Ten pat. 4Andersen, H. Actes du Colloque Coopération CEE-Maghreb, Tunis: Éditions de l Imprimerie Officielle de la République Tunisienne, 1979, p. 44-45. 5 Ten pat. p. 44. 117

sklaidoje, kovoje su skurdu, konfliktų sprendimuose ir žinoma bendradarbiavime švietimo srityje. Kita vertus, galime konstatuoti, kad iki 1995 m. ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimas vyko gana chaotiškai, nebuvo nubrėžtos konkrečios bendradarbiavimo gairės, o tai sąlygojo nenuoseklią ir neefektyvią partnerystę. Bendra bendradarbiavimo politika buvo suformuota tik Barselonos konferencijoje, kuri padėjo naujo regioninio bendradarbiavimo pagrindus. 1.2. Barselonos konferencijos vaidmuo tarpregioninių santykių plėtrai Po 1992 m. Europos vadovų susitikimo nauja partnerystės koncepcija tampa populiari įvairiuose diskursuose. H. EL. Malki teigimu, partnerystės terminas,,kritikuoja tradicinėmis tapusias,,pagalbos ir,,bendradarbiavimo sąvokas, kurios laikui bėgant tapo tuščiomis kriauklėmis, o [...] suformuota inovatyvi partnerystės sąvoka atveria naujas perspektyvas. 1 Turimas omenyje naujos regionalizacijos modelis, kuris, skirtingai nuo ankstesnių, sujungia įvairiais aspektais besiskiriančias šalis ir taip suformuoja naują partnerystės koncepciją, paremtą ne skurdžių/turtingų šalių bendradarbiavimu ar pagalba joms, o lygiavertiškumo principu paremta partneryste. Barselonos konferencija žymi trečiojo etapo pradžią, kurį sąlyginai galima suskirstyti į tris etapus: 1. Barselonos konferencija 1995 m. 2. Europos Kaimynystės Politika 2004 m. 3. Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga 2008 m. Įgyvendinti naują partnerystę su Viduržemio jūros regionu pradėjo Barselonos konferencija, kurioje dalyvavo penkiolika ES valstybių ir dvylika Viduržemio jūros šalių 2. Ši konferencija padėjo ES ir Viduržemio jūros regiono platesnio ir naujo bendradarbiavimo pamatus. Siekiant sukurti taiką, stabilumą ir vystymąsi šiame regione visos dvidešimt septynios susitikime dalyvavusios šalys priėmė deklaraciją, kuria sukuriama daugiašalė sąranga, apimanti įvairius aspektus: politinį ir saugumo aspektą, kuriuo siekiama sukurti bendrą taikos ir stabilumo erdvę; ekonominį ir finansinį aspektą, kuriuo tikimasi sudaryti sąlygas bendrai ekonomikos klestėjimo erdvei; socialinį, kultūrinį ir žmogiškąjį aspektą, kuriuo siekiama plėtoti žmogiškuosius išteklius ir skatinti supratimą tarp kultūrų bei mainus tarp pilietinių visuomenių. 3 Barselonos deklaracijoje pažymima, kad kultūrinis, socialinis dialogas tarp Viduržemio jūros regiono šalių, kaip ir žmogiškasis aspektas yra vienas pagrindinių faktorių suartinančių žmones ir sąlygojantis glaudesnį bendradarbiavimą ir supratimą. 4 Galima 1 H. El. Malki,,Les nouveaux enjeux des relations Euro-marocaines in Essebbani, B. Thèse en vue de l obtention du grade de Docteur en Science Politique,,La coopération entre le Maroc et l Union Européenne: de l association au partenariat, Université de Nancy, 2008. 2 penkiolika ES valstybių (Austrija, Belgija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė) ir dvylika Viduržemio jūros šalių (Alžyras, Egiptas, Izraelis, Jordanija, Kipras, Libanas, Malta, Marokas, Palestinos savivalda, Sirija, Tunisas ir Turkija) 3 Europos Komisija,,,Barselonos procesas. 4 Barselonos Deklaracija priimta Europos Viduržemio jūros regiono konferencijoje 1995 lapkričio 27-28 d. 118

teigti, kad Barselonoje pradedamos naujos bendradarbiavimo iniciatyvos apimančios vis įvairesnes sritis. Pavyzdžiui švietimas, kultūra ir socialinė politika palaipsniui įgavo ypač didelį vaidmenį Europos ir Viduržemio jūros šalių santykiuose bei tapo partnerystės prioritetinėmis sritimis. Viduržemio jūros regiono šalių partnerystės, sukurtos Barselonoje, vienas iš pagrindinių elementų ES sudaromos asociacijos sutartys su Viduržiemio jūros regiono šalimis. Šių sutarčių tikslas buvo ne tik stiprinti demokratiją, politinį stabilumą ar prisidėti prie ekonomikos vystymo Viduržemio jūros šalyse, bet ir vystyti socialinį, kultūrinį dialogą. 1 Asociacijos sutartys ir šiandien išlieka ES ir Viduržemio jūros regiono šalių dvišalių santykių pagrindu, nes Europos kaimynystės politika remiasi būtent šiais, jau egzistuojančiais susitarimais. 2 Barselonos procesas įtakojo tolesnę santykių raidą, tačiau dar vienas svarbus faktorius privertęs ES permąstyti santykių koncepciją pietų kryptimi buvo 20 a. antroje dešimto dešimtmečio pusėje pradėta svarstyti ES plėtra Vidurio ir Rytų Europos kryptimi, kuri sukėlė diskusijas apie bendrą Europos Sąjungos užsienio politiką. 1997 metų dokumente Darbotvarkė 2000 Komisija pabrėžė naujųjų kaimynių svarbą išsiplėtusiai Europos Sąjungai ir poreikį užtikrinti stabilumą, bendradarbiaujant platesniame Europos regione. 3 Europos Vadovų Tarybos susitikime Kopenhagoje 2002 m. gruodį deklaruota būtinybė skatinti bendradarbiavimą su Europos Sąjungos kaimyninėmis šalimis bei pasiūlyti pirmieji aiškūs ir praktiniai pasiūlymai politinėms ir ekonominėms reformoms vykdyti. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Jack Straw šiuos pasiūlymus pateikė tik trims rytų šalims (Ukrainai, Baltarusijai ir Moldovai) kartu siūlydamas suteikti šioms valstybėms ir ypatingo kaimyno statusą, paremtą tvirtu įsipareigojimu demokratiniam valdymui ir laisvosios rinkos principams. Europos Sąjungos Vyriausiojo įgaliotinio Bendrajai užsienio ir saugumo politikai Chavjero Solanos bei Išorinių santykių komisaro Chriso Patteno laiške ES Tarybai taip pat buvo aptariami klausimai, susiję su naujų ES kaimyninių valstybių atsiradimu ir pabrėžiama naujos politinės iniciatyvos būtinybė pirmiausiai Rytų kryptimi. 4 Kaip jau minėta anksčiau, būtent Prancūzijos prašymu, naujųjų kaimynų sąvoka buvo išplėsta ir įtraukti Viduržemio jūros kaimynai. Atsižvelgus į šiuos raginimus, šalių partnerių skaičius buvo papildytas dar dešimčia valstybių: į politiką įtrauktos Alžyras, Egiptas, Izraelis, Jordanija, Libanas, Libija, Marokas, Palestinos savivalda, Sirija ir Tunisas. Barselonos proceso efektyvumas yra diskutuotinas. Kritikai teigia, kad Barselonos proceso išsikeltų ambicingų tikslų ir realios politikos vykdymo neatitikimas yra akivaizdus. Hassan Abouayoub, buvęs Maroko ambasadoriaus Paryžiuje, 1995 m. dalyvavęs ir asociacijos derybose su ES taip pat metaforiškai apibūdina Barselonos konferencijos rezultatus:,,es ir Viduržemio jūros partnerystė tai patiekalas, kurį valgo visi nesirūpindami nei kokybe nei skoniu. 5 Reikia pripažinti, kad Barselonos procesas iškėlė Viduržemio regiono bendradarbiavimo iniciatyvą, tačiau jos įgyvendinimas gerokai 1 Accords de partenariat et de coopération (APC). 2 Europos Komisija,,,The Policy: What is the European Neighbourhood Policy?. 3 Presidency Conclusions. 4 Joint letter on Wider Europe by Commissioner Chris Patten and High Representative Solana, 2002 rugpjūčio 8d. 5 Agoumi, F.,,Processus de Barcelone, le constat d échec 2005-04-15. 119

vėlavo. Rytų regionas rodė daugiau iniciatyvų, bei pasak Gerhard Krause šiuo laikotarpiu Europos Komisijos vykdoma politika taip pat išsiskyrė skirtingų regionų atžvilgiu, t. y. buvo intensyvesnė Rytų kryptimi. 1 Barselonos konferencijos potencialas nebuvo tinkamai išnaudotas, nes trūko iniciatyvumo tiek iš Viduržemio jūros šalių, tiek iš ES pusės, kuri didesnį dėmesį kreipė Vidurio ir Rytų Europos šalims. Apibendrinant galima teigti, kad Barselonos konferencija padėjo pagrindus ES ir Viduržemio jūros partnerystei ir Benitos Ferrero-Walder nuomone, ji,,privertė permąstyti daugelį regioninių, strateginių klausimų 2. Galime daryti išvadą, kad Barselonos konferencijos pradėtos iniciatyvos buvo svarbios, nors ir nepakankamai įgyvendintos paskatino tolesnį ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimą išsiplėtusį į 2004 metais Europos kaimynystės politiką bei atvėrusį naują bendradarbiavimo etapą. 1.3. Europos kaimynystės politika: Pietų dimensija EKP prasidėjo ne tik dėl pasikeitusių ES ribų ar atsiradusios būtinybės turėti stabilias ir klestinčias kaimynes, bet ir dėl glaudesnių santykių teikiamos naudos, t. y. kaimynystės politikoje dalyvaujančioms šalims suteikiama galimybė naudotis ES siūlomomis privilegijomis: atsiveriančiomis didesnėmis rinkomis, reformų patirtimi ir praktinėmis žiniomis bei kultūriniais ryšiais tarp tautų. 3 EKP, susistemindama visas ankstesnes iniciatyvas, anot Europos komisaro G. Verheugenas, leis mums išvystyti bendradarbiavimą ir paskatinti reformas kaimyninėse šalyse bei gilinti dvišalius santykius abipusei naudingus ES ir jos kaimynams. 4 Svarbu pabrėžti, kad ES teikia pirmenybę bendradarbiavimui su trečiosiomis šalimis kolektyviai:,,pirmiausia per regionines strategijas, regioniniu pagrindu sudaromos pagalbos programos, o vėliau pereinama prie individualių susitarimų su valstybėmis konkrečiame regione. 5 Regioninė politika pačias valstybes skatina bendradarbiauti tarpusavyje, nes kaimyninės valstybės yra glaudžiai susijusios tarpvalstybinėmis problemomis. ES bendrą požiūrį, daugiašališkumą, papildė dvišališkumu: EKP sutelkė dėmesį į dvišalių santykių tarp ES ir atskirų šalių plėtojimą, siekiant daryti įtaką jų vidaus ir išorės politikai. 6 Europos kaimynystės politika pirmą kartą buvo apibrėžta 2003 m. kovo mėn. Europos Komisijos komunikate Platesnė Europa kaimynystė: naujos santykių su mūsų rytiniais ir pietiniais kaimynais kryptys 7. 2004 m. gegužės 12 d. Naujos kaimynystės 1 Agoumi, F.,,Processus de Barcelone, le constat d échec 2005-04-15. 2 Ferrero-Waldner, B.,,L'Union européenne dans le monde : les grands enjeux d'aujourd'hui 2008 m. gegužės 27 d. 3 Europos Komisija,,Bendradarbiaukime Europos kaimynystės politika, Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras, 2006. 4 Speech by Commissioner Verheugen at the ENP Prime Ministerial Conference of the Vilnius and Visegrad democracies,,,towards a Wider Europe: the new agenda, 2004 m. kovo 19 d. 5 Smith, K. E.,,European Union Foreign policy in a Changing World. Cambridge: Polity Press, 2003, 69 6 Smith, K.E. The outsiders: the European neighbourhood policy.// International Affairs; Jul2005, Vol. 81 Issue 4, p757-773, 17p, 2 charts. 7 Dar Platesnės Europos komunikate buvo išskirti trys kaimynystės politikos įgyvendinimo principai, kurie buvo pakartoti ir strategijoje: laipsniškumo (prie naujos santykių su valstybėmis pakopomis pereinama pasiekus ankstesnės pakopos tikslus), sąlygiškumo (prie kitos bendradarbiavimo pakopos bus pereinama tik tuo atveju, jei partnerė įgyvendino atitinkamas vidaus reformas), diferenciacijos (santykiai su kiekviena partnere plėtojami nepriklausomai nuo kitų, ir jų apimtis priklauso tik nuo atskiros 120

politika evoliucionavo pakeitusi pavadinimą į Europos kaimynystės politiką bei atsirado nauja koncepcija, nuo narystės ES ilgalaikėje perspektyvoje pereinama prie įvairiapusiško bendradarbiavimo, skatinančio šalių stabilumą, saugumą ir gerovę be įstojimo perspektyvos į ES. 1 Svarbu pabrėžti Prancūzijos vaidmenį Viduržemio jūros regione, nes Prancūzijos rodomos iniciatyvos savo pietinių kaimynių atžvilgiu turėjo lemiamos įtakos. EKP siekiama užtikrinti, kad tarp išsiplėtusios ES ir jos kaimynių neatsirastų naujų skiriamųjų ribų, ir suteikti joms galimybę dalyvauti įvairioje ES veikloje, vykdant glaudesnį politinį, saugumo, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. 2 2004 m. birželio 14 d. pritardama EKP Strateginiam dokumentui 3, Europos Vadovų Taryba (EVT) pritarė Komisijos pasiūlymui tęsti Europos kaimynystės politiką ir paprašė Komisijos parengti veiksmų planus. Veiksmų planai reiškia esminį EKP plėtros pokytį,,nuo strategijų rengimo pereinama prie realių programų priėmimo ir įgyvendinimo. 4 Jie rengiami pagal bendrus principus, tačiau diferencijuojami pagal esamą santykių su kiekviena šalimi būklę, jos poreikius ir gebėjimus bei bendrus interesus, kurie yra svarbūs Europos kaimynystės politikos elementai. 5 Veiksmų planai yra sudaromi kiekvienai valstybei partnerei individualiai ir yra diferencijuojami, tačiau remiamasi ir bendra schema, kuri apima šias veiksmų sritis: politinį dialogą ir reformas; ekonomines ir socialines reformas bei jų plėtrą; bendradarbiavimą teisingumo, laisvės ir saugumo klausimais; bendradarbiavimą ir reformas transporto, energetikos, informacinės visuomenės, aplinkosaugos, tyrimų ir inovacijų srityse; žmonių tarpusavio ryšius ir bendradarbiavimą švietimo, visuomeninės sveikatos bei kultūros srityse. 6 Veiksmų planų įgyvendinimas yra stebimas ir Europos Komisija periodiškai pateikia pažangos ataskaitas. Remdamasi šiuo vertinimu, ES kartu su šalimis partnerėmis iš naujo svarsto veiksmų planus, jų turinį bei priima sprendimus dėl jų atnaujinimo. 7 Taigi, numatoma galimybė, atsižvelgiant į veiksmų planų įgyvendinimo sėkmę ar tempą, juos koreguoti. EKP yra daugiau nei klasikinis politinis bendradarbiavimas, ji apima ekonominės integracijos elementus, taip pat paramą reformoms, kuria skatinama ekonominė bei socialinė plėtra. Reformų įgyvendinimui nustatyti 3 5 metų veiksmų planai, kuriuose numatyti,,aiškūs įsipareigojimai skatinti ekonomikos modernizavimą, stiprinti teisinę valstybę, demokratiją ir didinti pagarbą žmogaus teisėms ir bendradarbiauti siekiant pagrindinių užsienio politikos tikslų. 8 partnerės pažangos). Komisijos Komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui, L Europe élargie Voisinage: un nouveau cadre pour les relations avec nos voisins de l Est et du Sud,COM(2003) 114 final, Briuselis: 2003 m. kovo 11 d. 1 Commission of the European Communities, Communication from the Commission, European Neighbourhood Policy. Strategy Paper. COM (2004) 373 final, Brussels, 2004 m. birželis. 2 Ten pat. 3 Commission of the European Communities, Communication from the Commission,,,European Neighbourhood Policy. Strategy Paper, COM (2004) 373 final, Brusselis: 2004 m. birželis. 4,,Europos Sąjungos plėtra ir Rytų politika, 2003 2004, Vilnius: Sapnų sala, 2005, p. 23. 5 Europos Bendrijų Komisijos komunikatas Europos kaimynystės politika: strategijos dokumentas, Briuselis, 2004 05 12. 6 Lippert, B.,,The EU Neighbourhood Policy Profile, Potential, Perspective. Intereconomics, Jul 2007, Vol. 42 Issue 4, p180-187, 8p. 7 Europos Bendrijų Komisijos komunikatas Europos kaimynystės politika: strategijos dokumentas, Briuselis, 2004 05 12. 8Europos Komisija.,,Ryžtinga Europos kaimynystės politika. Būtina dėti daugiau pastangų. 121

Bendradarbiavimas su kaimynėmis valstybėmis (tiek rytuose, tiek pietuose) yra plėtojamas dvejais būdais: Dvišaliu pagrindu. Santykiai su kaimyninėmis valstybėmis yra plėtojami ES Partnerystės ir bendradarbiavimo arba Asociacijos susitarimų (Barselonos procese dalyvaujančių valstybių atveju) pagrindu. Daugiašaliu. Dialogas koncentruojasi į tokias politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio bendradarbiavimo sritis, kurios yra svarbios konkretaus regiono valstybėms. Daugiašalis bendradarbiavimas vyksta įgyvendinant projektus. 1 EKP pradžioje nebuvo skirta atskira finansavimo programa ir Europos Sąjungos lėšos EKP šalims buvo teikiamos per įvairias geografines programas. Pagrindinė finansinė priemonė, naudojama įgyvendinant Viduržemio jūros partnerystę, buvo MEDA, kuriai iš Bendrijos lėšų buvo skiriamas finansavimas: MEDA I laikotarpiu (1995 1999 m.) ES skyrė 3,435 mlr. eurų, MEDA II (2000 2006 m.) 5,35 mlr. eurų. Svarbu paminėti, kad dėl neefektyvaus lėšų panaudojimo, tik 59 procentai ES skirtos pagalbos pasiekė Viduržemio jūros šalis. 2 Nepaisant skiriamos finansinės pagalbos, dešimties metų laikotarpiu (1995 2005 m.) pragyvenimo lygis abejuose Viduržemio jūros krantuose nesuvienodėjo. BVP vienam gyventojui ES liko penkis kartus didesnis nei Viduržemio jūros regiono šalyse. 3 Nuo pat pradžių skirtingos finansavimo programos MEDA ir TACIS (rytiniams ES kaimynams ir Rusijai skirta programa) kėlė daug neaiškumų ir buvo kritikuojamos, todėl dar 2003 komunikate,,tiesiant kelią Naujajai kaimynystės priemonei 4, Komisija pasiūlė, kad pagalba trečiosioms šalims, įskaitant šalis, kurioms tuo metu taikomos TACIS ir MEDA programos, būtų teikiama pagal naują suderintą priemonių sąrašą. Nors išplėtotos naujos kaimynystės instrumento kūrimo galimybės buvo aptartos dar iki 2004 m., tačiau vienintelis ir konkrečiai šiai politikai finansuoti skirtas instrumentas (ENPI) įsigaliojo tik 2007 m., kuriuo skiriama finansinė pagalba 32% didesnė nei skirta per ankstesnes programas 2000 2006 m. laikotarpiu 5. EKPP pagerino lėšų matomumą ir palengvino jų paskirstymą šalims narėms, atsižvelgiant į jų aktyvumą ir dalyvavimą EKP projektuose. Lankstesnis instrumentas (EKPP) sukurtas taip, kad pastangos būtų nukreiptos į stabilų vystymą ir priartėjimą prie Europos Sąjungos politikos ir standartų, t. y. palaikymą prioritetų, dėl kurių susitarta EKP veiksmų planuose. 6 MEDA ir TACIS programų keitimas į EKPP buvo neišvengiamas, nes nebuvo aiškumo, parama teikiama buvo gana chaotiškai ir administravimas buvo sudėtingas. Taigi, Viduržemio jūros regiono šalys nuo pat EKP pradžios, skirtingai nei po Barselonos konferencijos, suskubo įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. 2005 m., svarbūs ES ir Viduržemio regiono bendradarbiavimui tuo, kad praėjus dešimčiai metų, po Barselonos konferencijos, suvokta, kad padaryta partnerystės pažanga nėra tokia akivaizdi kaip buvo tikėtasi. Per šį laikotarpį buvo sušauktos septynios Europos ir Viduržemio jūros 1Bendras pranešimas apie Europos Sąjungos veiklą, 2005 m. 2Le bilan du Programme MEDA, secrétariat Général du CIHEAM, Nr. 22 2006 gruodžio 11d. 3 Ten pat. 4 Commission of the European Communities, Communication from the Commission,,,Wider Europe Neighbourhood: A new Framework for relations with our Eastern and Southern Neghbours. COM (2003) 104 final, Brussels, 11.3.2003, 3-4. 5 Europos Parlamentas,,Europos kaimynystės politika (EKP). 6European Neighbourhood Policy: Funding 122

baseino užsienio reikalų ministrų konferencijos. 2005 m. gegužės 30 31d. Liuksemburge įvykusi konferencija, paskelbė 2005 m.,,viduržemio jūros regiono metais. Ši simbolinė konferencija buvo skirta dešimtosioms Barselonos proceso pradžios metinėms paminėti suteikė naują postūmį Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių partnerystei, 1 nes buvo priimtos naujos iniciatyvos. Viena iš jų sukurti bendrąją darbo programą penkeriems ateinantiems metams politinės partnerystės, saugumo, ekonominių reformų, švietimo ir sociokultūrinių mainų srityse. 2 Tais pačiais metais Kaire vyko pirmoji plenarinė Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių parlamentinės asamblėjos sesija, atspindėjusi partnerių įsipareigojimą siekti demokratinių vertybių ir laikytis bendrosios atsakomybės principo, kaip numatyta Barselonos procese. 2006 m. gruodžio mėnesį Europos Komisija parengė pirmąją ataskaitą apie Europos kaimynystės politikos įgyvendinimą, padarytą pažangą bei pateikė rekomendacijas. 3 Ataskaitoje pažymėta, kad EKP pasiteisino, todėl ES raginama skirti didesnį dėmesį šiai politikai. 4 2007 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryboje Vokietija pristatė raportą, kuriame buvo pateikti pasiūlymai dėl kaimynystės politikos stiprinimo. Raporte skelbiama, kad Per paskutiniuosius šešis mėnesius Europos Sąjungai pavyko įgyvendinti nemažai esminių ir politiškai matomų priemonių, kurioms pasitarnavo 2006 m. gruodžio mėn. Komisijos komunikate išdėstyti pasiūlymai. 5 2007 m. EK ataskaitoje pažymėta, kad Europos kaimynystės politiką reikia toliau plėtoti ir vystyti remiantis jau padaryta pažanga ir pasiekimais. 2007 m. gruodį Komisija išleido komunikatą Stipri EKP 6, kuriame daugiausia dėmesio skirta veikėjams Europos Sąjungos viduje. 2007 m. gruodžio 5 d. EK komunikatas Ryžtinga Europos kaimynystės politika pakvietė būsimas pirmininkausiančiąsias šalis plėtoti rytinę ir pietinę EKP dimensijas dvišaliais ir daugiašaliais susitarimais. 7 Prie EKP stiprinimo prisidėjo ir 2007 m. gegužės 25 birželio 30 dienomis Eurobarometro vykdyta gyventojų apklausa 27 Europos Sąjungos valstybėse narėse. 8 Eurobarometro atliktos apklausos duomenys patvirtina, kad dauguma ES valstybių narių piliečių remia pastangas stiprinti bendradarbiavimą su kaimyninėmis Europos Sąjungos valstybėmis. Svarbiausiomis bendradarbiavimo sritimis dauguma apklaustųjų įvardijo kovą su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu, aplinkos ir energetikos, ekonominio vystymosi, migracijos, demokratijos, švietimo ir mokymo sritis. Apibendrinant, galime konstatuoti, kad EKP nuo pat pradžių susidūrė su įvairiomis problemomis. Visų pirma, nebuvo aiškios EKP įgyvendinimo bei finansavimo programos. Europos komisarės Benitos Ferrero-Walder atsakingos už išorės santykius ir Europos kaimynystės politiką nuomone, EKP stiprinimas Tai bendra iniciatyva, kuriai įgyvendinti būtina, kad veiksmų imtųsi abi pusės ES ir jos kaimynės o taip pat [...] reikia daugiau Komisijos ir 1 Bendras pranešimas apie Europos Sąjungos veiklą, 2005 m. 2 Ten pat. 3 Communication from the Commission to the Council and the European Parliament On strengthening the European Neighbourhood Policy, COM(2006)726 final, Brusselis: 2006m. gruodžio 4 d. 4 Ten pat. 5 Presidency Progress Report. General Affairs and External Relations Council (GAERC),,,Strengthening the European Neighbourhood Policy, 2007 m. birželio 18 19 d. 6 Communication from the Commission,,,A Strong European Neighbourhood Policy, COM(2007) 774 final, Brussels: 2007m. gruodžio 5 d. 7 Ten pat. 8 The EU's relations with its neighbours. A survey of attitudes in the European Union. Special Eurobarometer 285 / Wave 67.3 TNS Opinion & Social. Fieldwork: May-June 2007. Publication: September 2007. 123

valstybių narių pastangų siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi mūsų partneriams duotų pažadų ir kad mūsų pasiūlytos reformos iniciatyvos būtų konkrečios, patikimos ir atitiktų jų poreikius. 1 Todėl 2007 m. pradėta svarstyti dėl priemonių kurių reikėtų imtis, kad EKP taptų realybe ir būtų suformuoti konkretūs ir aiškūs Viduržemio jūros šalių sąjungos ir Rytų partnerystės gairės. 1.4. Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga Viduržemio jūros regionas, kaip prioritetinis, pabrėžiamas įvairiuose ES dokumentuose. Todėl, 2007 m. pradėta svarstyti kokių priemonių reikia imtis, kad EKP sustiprėtų pietų kryptimi. 2007 m. Prancūzijos Prezidentas N. Sarkozy pasiūlė įkurti Viduržemio Sąjungą (angl. Union for Mediterranean). V. Bonsignore teigimu, prezidentui Sarkozy vertėtų paploti už Viduržemio jūros sąjungos idėją 2, kurios dalyvės yra visos ES šalys, pietinės kaimynės dalyvaujančios EKP (išskyrus Libiją, kuri turi stebėtojo statusą), Vakarų Balkanų šalys, Mauritanija, Monakas, Turkija ir Arabų lyga, kuri nuo 2008 turi specialų statusą. 3 2008 m. vasarį, ES užsienio ministrai pripažino EK komunikatą Stipri EKP kaip pagrindą tolimesnei EKP evoliucijai bei efektyvumui. Po to, kovo 13 14 d. Europos Vadovų Taryba pritarė Viduržemiui Sąjungos reikalingumui ir įpareigojo Europos Komisiją parengti konkrečius siūlymus dėl jos įkūrimo. 4 2008 m. gegužės 20 d. Komisija priėmė komunikatą Barselonos procesas: Viduržemio Sąjunga, kuriame pabrėžiamas nuolatinis ES įsipareigojimas Viduržemio jūros regionui, kaip svarbiam strateginiam partneriui. Komisijos Pirmininkas J. M. Barosso kalbėdamas apie Barselonos procesą ir Viduržemio Sąjungą, palinkėjo stipresnės,,politinės valios vykdant tolesnį bendradarbiavimą. 5 Barselonos procesas nuo pat pradžios t. y. nuo 1995 m. yra pagrindinis Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių tarpregioninis bendradarbiavimas, apimantis 39 valstybes ir daugiau kaip 750 mln. žmonių 6. Taip pat svarbu paminėti, kad EKP nuo pat pradžių atsižvelgė į regionų poreikius ir taikė diferencijuotą požiūrį Viduržemio jūros regionui, vis dėlto nauja iniciatyva siekiama kuo didesnį dėmesį skirti svarbiems regionui klausimams, tokiems kaip didelio masto nelegali migracija, energetinis saugumas, aplinkos apsauga, kova su terorizmu bei skurdo mažinimas. Daugiašaliams ES ir jos Viduržemio jūros regiono partnerių santykiams būtina suteikti naują politinį ir praktinį postūmį, t. y. pakelti šiuos santykius į aukštesnį politinį lygmenį, prisiimant daugiau bendros atsakomybės ir labiau ja dalinantis. Iki šios iniciatyvos nebuvo aiškios institucinės atsakomybės. Europos Parlamentas šiame procese dalyvavo pagal savo kompetenciją kaip politinė institucija vedanti dialogą bei ginanti ES vertybes ne tik Europos Sąjungoje, bet ir kaimyninėse šalyse, būtent per rezoliucijų (dėl Viduržemio jūros politikos įgyvendinimo) priėmimą. Europos Tarybos vaidmuo buvo 1 Europos Komisija.,,Ryžtinga Europos kaimynystės politika. Būtina dėti daugiau pastangų. 2 Europos Parlamentas,,,Ketvirtadienį sesijoje: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga. 2008 birželio 5 d. 3 Europoean Commission External Relations,,,The Euro-Mediterranean Partnership. 4 Council of the European Union,,,Council Conclusions on European Neighbourhood Policy, Bruselis: 2008 m. vasario 18 d. 5 Europoean Commission External Relations,,,The Euro-Mediterranean Partnership. 6 Ten pat. 124

suteikti politinį stimulą, o Europos Komisija per išorės santykių generalinį direktoratą rūpinosi išorės santykiais ir asociacijos bei bendradarbiavimo susitarimais. Visgi trūko aiškumo instituciniame susiskirstyme bei darbų pasidalijime. Todėl nenuostabu, kad siekiant suteikti naują impulsą Barselonos procesui pirmiausia pradėta nuo institucinės struktūros kūrimo. Nutarta: Rengti reguliarius Valstybių vadovų ir Užsienio reikalų ministrų susitikimus (kas dvejus metus), nustatyti bendrą pirmininkavimą šiems susitikimams, bei apibrėžti kasmet vykstančių užsienio reikalų ministrų, atskirų sričių ministrų, aukšto lygio pareigūnų bei Europos ir Viduržemio jūros regiono komiteto susitikimų tvarką. Įkurti Nuolatinį ES ir Viduržemio jūros valstybių atstovų komitetą. Įsteigti bendrą sekretoriatą su būstine Barselonoje. 1 Manoma, kad naujas Barselonos proceso institucionalizavimo postūmis ne tik paspartins regioninius projektus, bet ir suteiks konkrečią naudą Viduržemio jūros pietinės pakrantės valstybių piliečiams. Be to, prioritetinių projektų nustatymas išplečia ir sustiprina ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimą. Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga nustatė šešis prioritetinius projektus: 1. Viduržemio jūros išvalymas; 2. Jūrų ir sausumos kelių kūrimas; 3. Iniciatyvos dėl civilinės apsaugos kovoje su katastrofomis ir stichinėmis nelaimėmis; 4. Plėtoti Viduržemio jūros saulės energijos planą; 5. Iniciatyva Viduržemio jūros regiono verslo plėtrai; 6. Europos ir Viduržemio jūros regiono universiteto atidarymas Slovėnijoje. 2 Taigi, Viduržemiui Sąjunga buvo įkurta 2008 m. liepos 13 d. Paryžiuje. Tų pačių metų lapkričio 3 4 d. Marselyje vykusio Viduržemio jūros regiono valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimo metu buvo pasiūlyta iniciatyva Barselonos procesas: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga. Nauja iniciatyva siekiama pabrėžti ES ir Viduržemio jūros regiono strateginės partnerystės lygiavertiškumą, politinę ir ekonominę jos naudą bei paskatinti naujas bendradarbiavimo formas, ypač švietimo ir aukštojo mokslo srityse. 3 Naujos iniciatyvos (Viduržemio jūros regiono sąjungos įkūrimas) paskatino ir finansavimo pertvarką. Rengiant naująją Europos kaimynystės ir partnerystės programą didelių diskusijų susilaukė klausimas, koks turėtų būti programos biudžetas. Iš pradžių EKPP siūlytas kiekis buvo 14,93 milijardai eurų 2007 2013 m. laikotarpiui. Tačiau galiausiai buvo sutarta dėl 12 milijardų eurų sumos. 4 Nors ši suma yra beveik 20 proc. mažesnė nei iš pradžių Komisijos siūlyta, tačiau ji yra 32 proc. didesnė nei ankstesniu finansiniu laikotarpiu (2000 2006 m.) buvusi suma. Svarbu pažymėti, kad parama pagal šį instrumentą gali būti teikiama ir kaimyninėms šalims ne EKP partnerėmis, t.y. Libijai ir Baltarusijai. 1 Delonca G. Ch.,,,La politique européenne de voisinage offerte au pays nouveaux voisins de l Europe élargie. Relation avec les pays voisins du Sud, 2007 gegužės 10 d. 2 Bendras pranešimas apie Europos Sąjungos veiklą, 2005 m. 3,,Barselonos procesas : Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga, Briuselis: 2009 m. vasario 19 d. 4 Canciani, E.,,European Financial Perspective and the European Neighbourhood and Partnership Instrument. Mediterranean Politics, 2007. 125

Apibendrinant galime teigti, kad platesnio dialogo ir aktyvesnio bendradarbiavimo laikoma Barselonos konferencija nustatė plataus tarpregioninio bendradarbiavimo ilgalaikę politiką. Natūralu, kad abiejų Viduržemio jūros krantų vienijimas pradėtas 1995 m. nebuvo lengvas ir susidūrė su įvairias uždaviniais bei sunkumais. 2004 m. Europos kaimynystės politika suintensyvino ES ir Viduržemio jūros šalių dialogą, kurį sustiprino 2008 m. įkurta Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga. Išvados Kad galėtų dalyvauti tarpusavyje susijusių viso pasaulio šalių globalizuotoje ekonomikoje, Europos Sąjunga privalo ieškoti ir ieško naujų išeičių. Globalizacija, tarpusavio priklausomybė yra akivaizdi ir nenuginčijama realybė, kuri pasaulinės krizės akivaizdoje verčia atidžiau peržiūrėti vystomą politiką įvairiomis kryptimis. Regioninis bendradarbiavimas įgauna vis didesnį svorį, o glaudžios partnerystės siekiama ne tik ekonomikos, energetikos, aplinkos apsaugos, saugumo srityse, bet ir naujose švietimo, kultūros bei žmogiškųjų išteklių politikoje. Viduržemio jūros regionas išsiskiria ne tik savo įvairove, bet ir įvairių problemų gausa, kurios sąlygoja išankstinį neigiamą nusistatymą. Būtent dėl žinių trūkumo apie šį regioną, skirtingų kultūrų ir religijų nesuvokimo daugelyje Europos šalių susiduriame su netolerancija ir priešiškumu. EKP numatanti,,geros kaimynystės santykių sistemą pabrėžia kaimynystės reikšmę įvairiems gyvenimo ir politikos formavimo aspektams, tačiau esminis kaimynystės aspektas tai abipusis supratimas, padedantis pagrindą tvirtam, pagarba ir pripažinimu grindžiamam bendradarbiavimui. Taigi, švietimo ir kultūros aspektai yra esminiai sėkmingo bendradarbiavimo elementai. Apžvelgus ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimą bei išanalizavus santykių plėtrą galima daryti šias išvadas: 1. Europos Bendrija nuo susikūrimo pradžios akcentavo išorės santykių plėtojimą įskaitant ir Pietų kryptį. Apžvelgus ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimą darome išvadą, kad nepaisant pasirašytų asociacijos susitarimų bei teikiamos finansinės pagalbos iki 1995 m. Barselonos konferencijos ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimo schemos nebuvo. 2. Barselonos konferencija padėjo pagrindus ES ir Viduržemio jūros bendradarbiavimui, tačiau išsikeltų tikslų įgyvendinimas vėlavo, o tai sąlygojo ES ir Viduržemio jūros regiono santykių sulėtėjimą. Vis dėlto Barselonoje nubrėžtos gairės buvo svarbios, nes remiantis jomis 2004 m. pradėta EKP atnaujino ES ir Viduržemio jūros šalių dialogą, kuris buvo sustiprintas Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos įkūrimu. ES ir Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimo plėtra - geriausias būdas konstruoti žiniomis grįstą visuomenę abiejuose Viduržemio jūros regiono krantuose, tačiau tolesnę santykių evoliucija priklausys tiek nuo ES tike nuo Viduržemio jūros regiono šalių aktyvumo ir užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo spartos, t.y. sukurto tvaraus bendradarbiavimo pagrindo plėtotės. 126

Šaltiniai ir literatūra 1. Andersen, H. Actes du Colloque Coopération CEE-Maghreb, Tunis: Éditions de l Imprimerie Officielle de la République Tunisienne, 1979, p. 44-45. 2. Agoumi, F.,,Processus de Barcelone, le constat d échec 2005-04-15. 3. <http://www.lavieeco.com/economie/1166-processus-de-barcelone-le-constatdechec.html>[žiūrėta 2010-05-05]. 4. Berramdane, A.,,Le Maroc et l occident (1800 1974), Paris: Karthala, 1987. 5. Canciani, E.,,European Financial Perspective and the European Neighbourhood and Partnership Instrument. Mediterranean Politics, 2007. <http://www.iemed.org/anuari/2007/aarticles/acanciani.pdf>[žiūrėta 2010-04-01]. 6. Delonca G. Ch., La politique européenne de voisinage offerte au pays nouveaux voisins de l Europe élargie. Relation avec les pays voisins du Sud, 2007 gegužės 10 d. 7. <http://www.cites-unies-france.org/img/pdf/jt_pev_gomezdelonca.pdf>[žiūrėta 2010-04-05]. 8. Emerson, M. Noutcheva, G. Popescu, N.,,European Neighbourhood Policy Two Years on: Time indeed for an ENP Plus, CEPS Policy Brief (CEPS Policy Brief), issue: 112/2007, p. 132. 9. Europos Parlamentas.,,Ketvirtadienį sesijoje: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga. 2008 birželio 5 d. <http://www.europarl.europa.eu/sides/getdoc.do?language=lt&type=im- PRESS&reference=20080530STO30468> [Žiūrėta 2010-02-28]. 10. Europos integracijos studijų centras,,,europos Sąjungos plėtra ir Rytų politika, 2003-2004, Vilnius: Sapnų sala, 2005. 11. Euromend,,,EU s Eastern Partnership Has a Lower Status than the Union for the Mediterranean, 2009 m. gegužės 10 d. < http://euro-med.dk/?p=8484>[žiūrėta 2010-05-05]. 12.,,Europos kaimynystės politika ir Lietuvos indėlis, 2007 m. kovo 6 d. 13. <http://www.laimaandrikiene.lt/index.php?id=12&tx_ttnews[tt_news]=340&tx_ttnews[backpid ]=38&cHash=7606d46df7>[Žiūrėta 2010-05-10]. 14. Essebbani, B. Thèse en vue de l obtention du grade de Docteur en Science Politique,,La coopération entre le Maroc et l Union Européenne: de l association au partenariat, Université de Nancy, 2008. 15. Etienne, B.,,Maghreb et CEE. Annuaire de l Afrique du Nord, 1969. 16. Gizard, X.,,Les perspectives de la coopération entre l Europe et le Magreb Paris: 2-eme thème perceptions de l évolution des rapports entre les pays de la rive Nord et les pays du Magreb. Séminaire sur la Sécurité et la coopération en Méditerranée. Fondation pour les Etudes de Défense Nationale. 30-31 octobre 1991, p. 43 17. Goulli E.,,L accord Tunisie-CEE sera signé le 28 mars, laikraštis L Opinion 1969 m. kovo 28d. 18. Jesephides, K.,,Géopolitique d une coexistence : L avenir des relations Europe-Maghreb in Méditerranée occidenteale : Sécurité et coopération, Paris: la Documentation Française, 1992 m. gegužė, p. 92. 19. Kebabdjian, G.,,Économie politique du régionalisme: le cas euro-méditerranéen, <http://region-developpement.univ-tln.fr/en/pdf/r19/r19_kebabdjian.pdf>[žiūrėta 2010-05-11]. 20. Khader, B. V.,,La politique méditerranéenne de la CEE et les pays du Maghreb, Paris: L Harmattan, 1991, p. 113. 21. Lippert, B.,,The EU Neighbourhood Policy Profile, Potential, Perspective. Intereconomics, Jul 2007, Vol. 42 Issue 4, p180-187, 8p. 22. Nkundabagenzi, F.,,L'Union européenne et l'afrique. Entre contraintes et promesses, žurnalas Diplomatie Nr. 11, 2004 m. lapkritis-gruodis. <http://www.diploweb.com/forum/ueafrique.htm>[žiūrėta 2010-04-30] 23. Rigar, S. M. ir Mansouri B.,,How did the Euro-Mediterranean Agreement Partnership affect the Process of Reforms in Marocco?, Eleventh Annual Conference of the Economic Research Forum (ERF) 14-16 december 2004 Beirut-Lebanon. <www.erf.org.eg/cms/getfile.php?id=600>[žiūrėta 2010-04-30]. 24. Smith, K.E.,,The outsiders: the European neighbourhood policy, International Affairs, Jul 2005, Vol. 81 Issue 4, p757-773, 17p, 2 charts. 127

25. Smith, K. E.,,European Union Foreign policy in a Changing World. Cambridge: Polity Press, 2003, p. 69. 26. Šimelevič, K., Bagdzevičienė, R.,,Regionalizacijos procesas vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių regionų ekonominę plėtrą, <http://docs.google.com/doc?docid=0avr1ab0pjr2nzhfwejzon18znmdwzdznogq2&hl=en> [Žiūrėta 2010-05-09]. 27.,,Užsienio reikalų ministras verslininkus ragino išnaudoti verslo Šiaurės Afrikos rinkose galimybes, 2010 m. balandžio 30 d. <http://www.vtv.lt/naujienos/akciju-rinka/uzsienio-reikalu-ministrasverslininkus-ragino-isnaudoti-verslo-siaures-afrikos-rinkose-gali-4.html>[žiūrėta 2010-05-10]. 28. Zammit, N.,,Le partenariat Euro-Mediterraneen <http://www.zammit.info/divers/le%20partenariat%20euro%20mediterraneen%20fevrier%202008.pdf>[žiūr ėta 2010-05-15] 29. Zammit, N.,,L Union Europoéenne et L Afrique, <http://www.zammit.info/divers/l%20union%20europeenne%20et%20l%20afrique.pdf> [ Žiūrėta 2010-05- 15]. DOKUMENTAI 30. Accords de partenariat et de coopération (APC). <http://europa.eu/legislation_summaries/external_relations/relations_with_third_countries/eastern_europe_ and_central_asia/r17002_fr.htm >[Žiūrėta 2009-05-10]. 31. Barselonos Deklaracija, priimta Europos Viduržemio jūros regiono konferencijoje 1995 m. lapkričio 27-28 d. <http://ec.europa.eu/external_relations/euromed/docs/bd_en.pdf>[žiūrėta 2010-02-30]. 32. Barselonos procesas: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga, Briuselis: 2009 m. vasario 19 d. <http://www.europarl.europa.eu/sides/getdoc.do?pubref=-//ep//text+ta+p6-ta-2009-0077+0+doc+xml+v0//lt>[žiūrėta 2010-03-12]. 33. Bendras pranešimas apie Europos Sąjungos veiklą, 2005 m. <http://europa.eu/generalreport/lt/2005/rg97.htm>[žiūrėta 2010-02-07]. 34. Commission of the European Communities, Communication from the Commission, European Neighbourhood Policy. Strategy Paper, COM (2004) 373 final, Brusselis: 2004 m. birželis <http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/strategy/strategy_paper_en.pdf>[žiūrėta 2010-03-23]. 35. Communication from the Commission to the Council and the European Parliament, On strengthening the European Neighbourhood Policy, COM(2006)726 final, Brusselis: 2006 m. gruodžio 4 d. < http://eur-lex.europa.eu/lexuriserv/lexuriserv.do?uri=com:2006:0726:fin:en:pdf> [Žiūrėta 2010-04- 17]. 36. Communication from the Commission, A Strong European Neighbourhood Policy, COM(2007) 774 final, Brussels: 2007 m. gruodžio 5 d.< http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/com07_774_en.pdf>[žiūrėta 2010-03-01]. 37. Council of the European Union, Council Conclusions on European Neighbourhood Policy, Bruselis: 2008 m. vasario 18 d.<http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/gena/98790.pdf>[žiūrėta 2010-03- 17]. 38. Communication from the Commission to the European Parliament and the Council, Implementation of the European Neighbourhood Policy in 2008, COM(2009) 188/3, Briuselis: 2009 m. balandžio 23 d. 39. < http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/progress2009/com09_188_en.pdf>[žiūrėta 2010-04-23]. 40. Commission staff working document accompanying the Communication from the Commission to the Council and the European Parliament, on strengthening the European Neighbourhood Policy. Overall assessment, SEC(2006) 1504/2, Briuselis: 2006 m. gruodžio 6 d. 41. Communication from the Commission to the Parliament and the Council, Implementation of the European Neighbourhood Policy in 2007, COM(2008) 164, Briuselis: 2008 m. balandžio 3 d. 42. Déclaration sollennelle sur l Union européenne, Stuttgart: 1983 m. birželio 13 d. <http://www.ena.lu/declaration_solennelle_union_europeenne_stuttgart_19_juin_1983-01-7725>[žiūrėta 2010-03-19]. 128

43. Delonca G. Ch.,,,La politique européenne de voidinage offerte au pays nouveaux voisins de l Europe élargie. Relation avec les pays voisins du Sud, 2007 m. gegužės 10 d. 44. <http://www.cites-unies-france.org/img/pdf/jt_pev_gomezdelonca.pdf>[žiūrėta 2010-04-05]. 45. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis (Romos sutartis), pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. <http://eurlex.europa.eu/fr/treaties/dat/11957e/tif/traites_1957_cee_1_xm_0074_x444x.pdf> [Žiūrėta 2010-04-14]. 46. Europos Komisija, The Policy: What is the European Neighbourhood Policy? <http://ec.europa.eu/world/enp/policy_en.htm>[žiūrėta 2010-02-21]. 47. European Neighbourhood and Partnership Instrument (ENPI), Funding 2007-2013 <http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/country/0703_enpi_figures_en.pdf>[žiūrėta 2010-03-27]. 48. European Neighbourhood Policy: Funding < http://ec.europa.eu/world/enp/funding_en.htm >[Žiūrėta 2010-04-27]. 49. European Commission External Relations, The Euro-Mediterranean Partnership, <http://ec.europa.eu/external_relations/euromed/index.htm>[žiūrėta 2010-03-23]. 50. Europos Parlamentas, Barselonos procesas : Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga, Briuselis: 2009 m. vasario 19 d. <http://www.europarl.europa.eu/sides/getdoc.do?pubref=- //EP//TEXT+TA+P6-TA-2009-0077+0+DOC+XML+V0//LT>[Žiūrėta 2010-03-12]. 51. Europos Komisija, The Policy: How does the European Neighbourhood Policy work, <http://ec.europa.eu/world/enp/howitworks_en.htm>[žiūrėta 2010-04-28]. 52. EU s Eastern Partnership Has a Lower Status than the Union for the Mediterranean, < http://euro-med.dk/?p=8484>[žiūrėta 2010-05-05]. 53. Europos Taryba. Parlamentinės Asamblėjos trečioji sesija (trečioji dalis) 29 sausis -2 vasario 1979. Darbo dokumentas VI tomas Strasbūras. 54. Euromed, Five Year Work Programme, Final text, <http://www.elysee.fr/elysee/root/bank_mm/pdf/five_years.pdf>[žiūrėta 2010-03-26]. 55. Europos Parlamento rezoliucija dėl iniciatyvos,,barselonos procesas: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga, 2009 m. vasario 19 d. <http://www.europarl.europa.eu/sides/getdoc.do?pubref=- //EP//TEXT+TA+P6-TA-2009-0077+0+DOC+XML+V0//LT>[Žiūrėta 2010-04-01]. 56. Europos Sąjunga,,,Bendras darbas regionų labui 2007 2013 m. ES regioninė politika, 2008 m. sausio mėn.<http://ec.europa.eu/regional_policy/sources/docgener/presenta/working2008/work_lt.pdf>[žiūrėta 2010-04-15]. 57. Europos Komisija,,Bendradarbiaukime Europos kaimynystės politika, Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras, 2006. Prie šaltinių< http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/information/enp_brochure_lt.pdf>[žiūrėta 2010-03-10]. 58. Europos Komisija.,,Ryžtinga Europos kaimynystės politika. Būtina dėti daugiau pastangų.<http://www.euro.lt/lt/naujienos/apie-lietuvos-naryste-europos sajungoje/naujienos/2192/>[žiūrėta 2010-02-10]. 59. Europos Parlamentas, Europos metų Sąrašas. <http://www.europarl.europa.eu/parliament/archive/staticdisplay.do;jsessionid=4771b8890f817952ab28f 05AAA263BB2.node1?language=LT&id=1005>[Žiūrėta 2010-04-01]. 60. Europos Komisija,,,Partenariat euro-méditerranéen dans le domaine social, culturel et humain, <http://ec.europa.eu/external_relations/euromed/social/social_fr.htm>[žiūrėta 2010-04-12]. 61. Europos Parlamentas,,,Ketvirtadienį sesijoje: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga, 2008 m. birželio 5 d. <http://www.europarl.europa.eu/sides/getdoc.do?language=lt&type=im- PRESS&reference=20080530STO30468>[Žiūrėta 2010-03-19]. 62. Europos Bendrijų Komisijos komunikatas Europos kaimynystės politika: strategijos dokumentas, Briuselis, 2004 05 12. 63. Europos Parlamentas,,Europos kaimynystės politika (EKP).<http://infoeuropa.sliven.bg/eu_fact_sheets/relations/framework/article_7239_lt.htm>[Žiūrėta 2010-05-01]. 129

64. Europos Komisija,,,Barselonos procesas, <http://ec.europa.eu/external_relations/euromed/barcelona_fr.htm>[žiūrėta 2010-05-14]. 65. Ferrero-Waldner, B.,,L'Union européenne dans le monde : les grands enjeux d'aujourd'hui 2008 m. gegužės 27 d.<http://www.europa-eu-un.org/articles/en/article_7905_en.htm>[žiūrėta 2010-04-10]. 66. Joint letter on Wider Europe by Commissioner Chris Patten and High Representative Solana, 2002 rugpjūčio 8d. <http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/_0130163334_001_en.pdf>[žiūrėta 2010-03-01]. 67. Komisijos Komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui, L Europe élargie Voisinage: un nouveau cadre pour les relations avec nos voisins de l Est et du Sud,COM(2003) 114 final, Briuselis: 2003 m. kovo 11 d. <http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/com03_104_fr.pdf >[Žiūrėta 2010-02-21]. 68. Komisijos komunikatas, Politique euopéenne de voisinage, document d orientation, COM(2004) 373 final, Briuselis: 2004 m. gegužės 12 d.<http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/strategy/strategy_paper_fr.pdf >[Žiūrėta 2010-02-21]. 69. Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui, dėl Europos kaimynystės politikos stiprinimo, COM(2006) 726 galutinis, Briuselis: 2004 m. gegužės 12 d.< http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/com06_726_lt.pdf>>[žiūrėta 2010-03-01]. 70. Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerijos naujienos,,,urm rengia seminarą verslo galimybėms šiaurės Afrikos šalyse pristatyti, 2010 m. balandžio 28 d. <http://www.mfa.lt/index.php?757738731>[žiūrėta 2010-05-10]. 71. Le bilan du Programme MEDA, secrétariat Général du CIHEAM, Nr. 22 2006 gruodžio 11 d. <http://portail2.reseau-concept.net/upload/ciheam/fichiers/nal22.pdf>[žiūrėta 2010-03-19]. 72. LR švietimo ir mokslo ministerija,,,svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai, Bolonijos- Bergeno laikotarpis 1999-2005 m., Vilnius, 2005 m. 73. LR Užsienio reikalų ministerija,,,prekybos rėžimas: ES regioninis susitarimas su Viduržemio jūros regiono šalimis - EUROMED, Vilnius: 2010 m. balandžio 30 d. <http://www.icclietuva.lt/uploads/file/preybos_rezimas.pdf>[žiūrėta 2010-05-12]. 74. Presidency Conclusions <http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/ec/032a0008.htm>[žiūrėta 2010-02- 17]. 75. Presidency Progress Report. General Affairs and External Relations Council (GAERC), Strengthening the European Neighbourhood Policy, 2007 m. birželio 18 19 d.<http://ec.europa.eu/world/enp/pdf/enp_progress-report_presidency-june2007_en.pdf>[žiūrėta 2010-05- 03]. 76. Speech by Commissioner Verheugen at the ENP Prime Ministerial Conference of the Vilnius and Visegrad democracies, Towards a Wider Europe: the new agenda, 2004 m. kovo 19 d. <http://europa.eu/rapid/pressreleasesaction.do?reference=speech/04/141&format=html&aged=0&lang uage=en&guilanguage=en>[žiūrėta2010-02-02]. 77. The EU's relations with its neighbours. A survey of attitudes in the European Union. Special Eurobarometer 285 / Wave 67.3 TNS Opinion & Social. Fieldwork: May-June 2007. Publication: September 2007. <http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_285_en.pdf >[Žiūrėta 2010-04-09]. 78. 8ème Conférence euro-méditerranéenne des ministres des affaires étrangères (Tampere, les 27 et 28 novemnbre 2006) Bruxelles, le 30 novembre 2006. <http://www.ces.es/tresmed/docum/tampere06/conclusiones%20tampere%202006_fra.pdf>[žiūrėta 2010-04-19]. 130

Summary THE EU AND THE MEDITERRANEAN REGION, COOPERATION IN THE FIELD OF EDUCATION: HIGHER EDUCATION Viktorija Stokaitė Mykolas Romeris University v.stokaite@mruni.eu The Mediterranean region has not been very interesting for a long time not only for Lithuania, but also for others Middle and East Europe countries. In the era of globalization, while EU is constantly building new connections with international organizations (UN, NATO, EC, WTO) and local neighboring regions, the role of strategic Mediterranean has recently became a very important topic. At a conference in Barcelona on November 27 28, 1995 a new revival between the Mediterranean and the EU was attempted. However, the desired results were not reached. As a result of this failure in 2004 a new European neighborhood policy was started. This step was very important since it opened a new stage of regional collaborations. All Mediterranean countries have always tried and are still trying to get into EKP and to use integration advantages. At the same time, the EU started to apply not only traditional political diplomacy and international marketing actions, but also began to build new initiatives. The main point is to reveal the collaboration between the EU and the Mediterranean region. For this research we used literature analysis and comparison methods. First we study the process of collaboration between the EU and the Mediterranean region and second, we discuss the importance of the Barcelona conference and its influence for multi-regional communication and the EU neighborhood policy. While strong collaboration groundshave been built EU neighborhood policy strongly affect the growing up quality in the Mediterranean region. Collaboration always collide with various difficulties. The solution is not simple not only for the third world Mediterranean countries, but also for the EU. By assessing the EU and the Euro- Mediterranean cooperation, we find that a sustainable framework for cooperation has been created. The development and further evolution depends on the activity of the parties, their objectives and speed of implementation of new initiatives and success. Key words: Mediterranean region, the Barcelona Process, the European Neighbourhood Policy. 131

Universalus informacinėmis ir ryšio technologijomis grįsto veiklos vertinimo modelis Viktorija Varaniūtė, Kauno Technologijos universitetas, varaniuteviktorija@stud.ktu.lt Anotacija. Informacinės ir ryšio technologijos turi didelę reikšmę verslui. Atsiranda būtinumas naudoti viską, kas nauja, įžvelgti bei prognozuoti naujas tendencijas rinkoje, nuspėti visuomenės poreikius bei tinkamai ir greitai reaguoti į vykstančius pokyčius. Menkas atliktų informacinėmis ir ryšio technologijomis grįsto veiklos vertinimo empirinių tyrimų kiekis rodo tam tikrą informacijos trūkumą apie veiklos vertinimo sistemas, tinkančias vertinti, nuolat kintančio ir glaudžiai susijusio su žinių ir informacijos revoliucija, verslo veiklai. Straipsnyje yra analizuojami informacinėmis ir ryšio technologijomis grįsto veiklos vertinimo sistemos modelio sudarymo ypatumai. Straipsnyje naudotas tyrimo metodas loginė mokslinės literatūros šaltinių analizė. Raktiniai žodžiai: informacinės ir ryšio technologijos, verslas, veiklos vertinimas, veiklos vertinimo sistemos. Įvadas Pagrindinė darbo problema yra efektyvios ir naudingos veiklos vertinimo sistemos (VVS) sudarymas infomacinėmis ir ryšio technologijomis (IRT) grįsto verslo veiklai vertinti. VVS yra gana plačiai analizuojamos ir nagrinėjamos įvairių autorių, tokių kaip Chin, Suman (2004), Chan (2004), Kuwait (2004), Busi, Bitici (2006), Kumar (2008) ir kt. IRT grįstas verslas šiandieninėje aplinkoje taip pat yra analizuojamas. Pagrindiniai autoriai nagrinėjantys šią sritį yra Graaf, Muurling (2003), Craig (2000), Gatautis (2002), Skyrius (2003) ir kiti. Šiame kontekste tyrimų problemų laukus galima apibrėžti dvejopai. Viena vertus, IRT grįstas verslas įgauna kitokias nei tradiciniame versle formas, o tai reiškia, kad keičiasi ir jo valdymo sistemų pobūdis. Šiuo požiūriu probleminis klausimas gali būti formuluojamas kiek kinta konceptualusis VVS pagrindas IRT grįstame versle. Kita vertus, IRT yra instrumentas VVS koncepcijai organizacijoje realizuoti. Todėl šio straipsnio problema bus formuluojama klausimu: Ar IRT panaudojimas versle yra skatinantis ar ribojantis veiksnys efektyviam veiklos vertinimui užtikrinti? Problemą kuria prieštaravimas tarp IRT galimybių generuoti neribotus duomenų srautus ir organizacijos informacinio poreikio ir VVS gebėjimo tą informaciją apdoroti į vertingas ir valdymui reikalingas žinias. Tyrimo objektas IRT grįsto verslo įmonės veiklos vertinimo sistema. Tyrimo tikslas sudaryti veiklos vertinimo modelį, įvertinantį IRT panaudojimo versle lygį ir įgalinantį efektyviai panaudoti IRT veiklos vertinimo sistemos naudingumui užtikrinti. Moksliniai tyrimo metodai. Teorinėje darbo dalyje įmonės veiklos vertinimo analizei atlikti pasirinktas mokslinės literatūros sintezės, lyginamosios ir apibendrinamosios analizės metodai. Empirinis tyrimas atliktas taikant anketinės apklausos metodą. 132

Tyrimo rezultatai apdoroti naudojant analitinės statistikos analizės metodą; hipotezių tikrinimui naudotas loginės analizės metodas. Teorinės IRT grįsto veiklos vertinimo prielaidos Veiklos vertinimo sistemos funkcionalumas. Klovienės (2012) teigimu, VVS funkcionalumas gali būti paaiškintas, remiantis: 1) sisteminiu požiūriu, teigiančiu, jog veiklos vertinimo sistema užtikrina mokymosi ir tobulėjimo procesus ir 2) veiklos vertinimo sistema yra atvira sistema požiūriu, teigiančiu, kad ji nuolat reaguoja į išorinę ir vidinę įmonės aplinką ir jos pokyčius. Kad VVS naudojimas būtų efektyvus, VVS turi būti išbaigta ir funkcionali. VVS funkcionalumas yra nustatomas vertinant savybes, taikomas veiklos vertinimo procese. Gimžauskienė (2007) išskyrė VVS savybes, tinkančias veiklai vertinti, tokias kaip tikslingumas, hierarchija, horizontalusis integruotumas, vertikalusis integruotumas. O funcionalumą nustatė įvertinant VVS grįžtamojo ryšio kokybę, tai yra naudingumą pritaikant sistemos generuojamą informaciją sprendimams priimti. Beje šios autorės teigimu, VVS funkcionalumą galima atpažinti: 1) objektyviai per grįžtamąjį ryšį; 2) subjektyviai per sistemos pritaikomumą (Gimžauskienė, 2007). Iš funkcionalios sistemos perspektyvos sistema yra sukuriama tam, kad veikdama galėtų pasiekti tam tikrą naudingą rezultatą. Gimžauskienės (2007) teigimu, sistemos gyvybingumą lemia nuolatinis jos funkcionavimas, užtikrinantis organizacijai naudingus veiksmus. Galima išskirti pagrindinius VVS naudingus veiksmus, kuriuos gali užtikrinti funkcionalių VVS naudojimas: komunikacija, tiekimo grandinės integracija, kaštų valdymas, valdymas bei motyvacija. Apibendrinant galima teigti, kad VVS gaunamas įrodymais pagrįstas vertinimas, juo pasinaudojus, nustatoma veiklos kryptis ir susitariama, kas turi būti daroma, kad būtų patobulinta organizacijos veikla; parodo sąsają tarp tikslų, strategijų ir procesų; padeda užtikrinti tų veiklos sričių tobulinimą, kurios labiausiai keistinos; sudaro galimybes įžvelgti gerąją patirtį ir vėliau ja dalytis tiek pačioje organizacijoje, tiek su kitomis organizacijomis; padeda skatinti darbuotojus įtraukiant juos į organizacijos veiklos tobulinimo procesą; leidžia nustatyti pažangos lygį ir pasiekimus; padeda integruoti įvairias veiklos kokybės skatinimo iniciatyvas į įprastus veiklos procesus. Informacinių ir ryšio technologijų pritaikomumo lygiai. IRT grįsto verslo išsivystymas arba tokio verslo praktikų panaudojimas tapo populiarus, tačiau skirtingu įmonės gyvavimo laikotarpiu yra adaptuojami skirtingi IRT pagrįsti sprendimai. IRT grįsto verslo praktikų panaudojimas apima šias panaudojimo galimybes: e-paštas, svetainė, e-komercija, e-verslas, tinklinės organizacijos bei skaitmeninės ekosistemos. Šios išskiriamos IRT grįsto verslo panaudojimo galimybės klasifikuojamos pagal transakcijoms vykdyti naudojamus būdus, todėl jos labiau traktuojamos ne kaip modeliai, o kaip priemonės. Taigi apibendrinant, galima teigti, kad organizacijų podūdis ir veikla yra labai dinamiška bei priklausanti nuo įvairių sąlygų. Kiekvienos organizacijos veikla, savybės, funkcijos yra skirtingos, tačiau visos organizacijos gali būti skirstomos į tam tikras grupes ar blokus pagal tam tikrus požymius. Nagrinėjamu atveju organizacijos yra skirtomos pagal jų taikomą IRT panaudojimo lygį bei pagal taikomas 133

VVS. Todėl tikslinga yra vertinti, kaip kinta naudojamos VVS organizacijose priklausomai nuo organizacijos virtualumo lygio. IRT grįsto veiklos vertinimo matricos formavimas. Daugumos autorių nuomone, nagrinėjančių IRT bei VVS, galima teigti, svarbiausia jų savybė yra novatoriškumas. Gierek (2006) teigimu, novatoriškumas tai procesas, kurį sudaro novatoriškų sprendimų taikymas arba esamų sprendimų patobulinimas pritaikant juos naujoms žmonių veiklos sritims. Kad šis procesas būtų sėkmingas, būtina gerai žinoti veiksnius, kurie skatina novatorišką veiklą. Reikėtų atsiminti, kad naujovių pritaikymo rezultatas paprastai yra pigesnis, veiksmingesnės ar mažiau kenkiančios aplinkai prekės arba gamybos technologijos, taip pat geriau organizuotos, kokybiškesnės ir pigesnės paslaugos. Įvertinus IRT grįsto verslo pritaikomumo aspektus bei VVS funkcionalumo konceptualizaciją, galima sudaryti matricą, kurios horizontaliąją ašį apibūdina IRT naudojimo lygis, o vertikaliąją ašį VVS funkcijos. Vertinant horizontaliąją ašį, galima pastebėti, kad e-paštas turi mažiausiausią novatoriškumo lygį, mažiausią funkcinę integraciją bei teikia mažiausią naudą verslui ir mažiausią vertę vartotojui. Tuo tarpu skaitmeninės ekosistemos turi didžiausią novatoriškumo lygį, funkcinę integraciją bei jų teikiama nauda verslui ir vertė vartotojui yra didžiausia. Vertinant vertikaliąją ašį, galima pastebėti, kad komunikacija turi mažiausiausią novatoriškumo lygį, nes šiai funkcijai reikia taikyti mažiausiai novatoriškų sprendimų, kad pasiekti pagrindinį komunikavimo tikslą. Tuo tarpu VVS funkcija motyvacija turi didžiausią novatoriškumo lygį bei funkcinę integraciją, nes šiai funkcijai pasiekti reikia taikyti daugiau novatoriškų sprendimų, bei tuo pačiu pasiekiamos žemesnio lygio funkcijos (komunikavimas, valdymas ir pan.). Analizuojant abi tiek horizontaliąją, tiek vertikaliąją ašis kartu galima sudaryti matricą, atspindinčią IRT panaudojimo lygio bei VVS funkcionalumo lygį, galima pastebėti, kad tik tam tikru IRT panaudojimo lygiu galima pasiekti tam tikrą VVS funkcionalumo lygį. Akivaizu, kad organizacijoje naudojant tik e-paštą, galima įgyvendinti tik komunikacijos ir tiekimo grandinės integracijos funkcijas, nes e-paštas yra skirtas susisiekimui ir bendravimui; naudojant svetainę galima įgyvendinti komunikacijos ir tiekimo grandinės integracijos funkcijas, tačiau šių funkcijų įgyvendinimas gali būti pasiekiamas platesniu mastu, nes svetainė apima platesnes galimybes nei e-paštas. Plintant informaciniams ir komunikaciniams produktams, paslaugos pasidarė prieinamos bet kuriuo metu bei tapo globaliomis. Tuo tarpu naudojant e-komerciją bei e-verslą, galima pasiekti šias VVS funkcijas: komunikacija, tiekimo grandinės integracija, kaštų apskaita bei valdymas. Šiame virtualumo lygyje pastebimas ne tik e-pašto ir svetainės įtraukimas, bet ir kompiuterinių apskaitos programų taikymas, klientų ryšių sistemų naudojimas, elektroninės prekybos vystymas ir pan. Todėl suprantama, kad novatoriškesnis IRT taikymas, leidžia pasiekti novatoriškesnes VVS funkcijas. Naudojant tokias virtualumo lygio funkcijas, kaip tinklinė organizacija ir virtuali ekosistema, galima pasiekti visas išvardintas VVSstemų funkcijas bei motyvacijos funkciją, kuri atskleidžia įmonės visapusiškumą bei novatoriškumą visais požiūriais (1 pav.). 134

1 pav. IRT grįsto verslo veiklos vertinimo matrica (Sudaryta autorės) Iš sudarytos matricos galima pastebėti, kad pagal IRT panaudojimo lygį ir VVS funkcionalumo lygį, galima išskirti 3 įmonių blokus, tokius kaip: tradicinės, tarpinės ir virtualios įmonės. Apibendrinant galima teigti, kad organizacijos, naudojančios e-paštą ir svetainę, gali būti priskiriamos tradicinėms įmonėms. Šios įmonės pasižymi tradicinėmis komunikavimo priemonėmis ir vengia labai didelių technologinių naujovių. VVS požiūriu funkcionalumo lygis yra gana žemas, nes apima tik dvi VVS funkcijas (komunikaciją ir tiekimo grandinės integraciją). Organizacijos, naudojančios e-komerciją ir e-verslą, priskiriamos tarpinėms įmonėms, kurios vertina ir diegia technologines naujoves. VVS požiūriu funkcionalumo lygis yra vidutinis, nes apima keturias VVS funkcijas (komunikaciją, kaštų apskaitą, tiekimo grandinės integraciją, valdymą). Tuo tarpu organizacijos, plačiai diegiančios IRT sprendimus, gali būti priskiriamos virtualioms įmonėms, nes jų veikla pagrįsta technologijų taikymu bei integruotumu. VVS požiūriu funkcionalumo lygis yra aukštas, nes apima visas VVS funkcijas (komunikaciją, kaštų apskaitą, tiekimo grandinės integraciją, valdymą bei motyvaciją). IRT įtakos VVS funkcionalumui nustatymo tyrimo metodika Siekiant įvertinti IRT įtaką VVS funkcionalumui, tikslinga atlikti tyrimą, kurio respondentais pasirinkti Lietuvos įmonių atstovai. Šioje dalyje keliamas uždavinys IRT įtakos VVS funkcionalumui nustatymo tyrimo metodologiją. Šio tyrimo objektas IRT įtaka VVS funkcionalumui. Tyrimo dalykas subjektyvus požiūris į IRT įtaką VVS funkcionalumui. Tyrimo tikslas įvertinti IRT įtaka VVS funkcionalumui. Taigi įvertinus tyrimo tikslą, iškeliamos tyrimo hipotezės: Tikėtina, kad IRT pritaikymo lygis yra aukštas Lietuvos organizacijose; Tikėtina, kad Lietuvos organizacijose taikomų VVS funkcionalumas yra labai platus; Tikėtina, kad egzistuoja ryšys tarp IRT bei taikomų VVS funkcionalumo Lietuvos organizacijose. Tyrimo proceso organizavimas. Lietuvos įmonių IRT įtakos VVS funkcionalumo tyrimui pasirinktas anketinės apklausos metodas, t.y. formuojama anketa. Anketinės apklausos metodas buvo pasirinktas dėl plačios respondentų apimties, pigumo, 135

informatyvumo bei patogumo tyrimo rezultatų apdorojimui. Anketoje pateikiami trijų tipų klausimai: atviri, uždari ir pusiau atviri klausimai. Jais siekiama gauti tikslesnę, išsamesnę ir patikimesnę informaciją. Priklausomai nuo iškeltų tyrimo tikslų, anketos klausimynas yra sudarytas iš trijų dalių, kurios yra susijusios su: 1) organizacijų struktūra; 2) IRT adaptacijos lygis organizacijose; 3) VVS funkcionalumo lygis organizacijose. Tyrimo atlikimas. Tyrimui atlikti pasirinkta netikimybinė atranka. Taip pat buvo pasirinktas netikimybinės atrankos metodas patogumo atranka. Ši atranka yra grindžiama patogiausių, arčiausiai esančių ir lengviausiai prieinamų tiriamos visumos elementų atrinkimui. Šis metodas pasirinktas dėl to, kad tai patogiausias atrankos metodas, užima nedaug laiko ir yra nebrangus. Imties dydžiui nustatyti naudojamas statistinis imties dydžio nustatymas, kai visumos narių skaičius nežinomas. Šiuo atveju imties dydis apskaičiuojamas pagal formulę (McDaniel, Gates, 2004): (1) čia: n - reikiamas imties dydis; z - standartinės paklaidos dydžio vienetai esant normaliam pasiskirstymui, kuris atitiks norimą patikimumo laipsnį (kai patikimumo laipsnis 95 proc., z = 1,96; kai 99 proc., z = 2,58); e - atrankos klaida, išreikšta proc. (maksimalus skirtumas tarp imties ir visumos proporcijų, t.y., patikimumo intervalas); p visumos nuomonės procentinis pasiskirstymas. Patikimumo lygis parinktas atsižvelgiant į tai, jog jog imtis nebus tokia didelė, kad galėtų 100% atspindėti visų įmonių nuomonę apie informacinių ir ryšio technologijų naudojimo lygį ir veiklos vertinimo sistemų funkcionalumo lygį. Todėl jis yra 95%. Todėl analizuodami duomenis galėsime teigti, kad esame 95% tikri rezultatų patikimumu. Atrankos paklaida arba patikimumo intervalas nustatomas savo nuožiūra, todėl darbe pasirinktas patikimumo intervalas 5, nes jis pasirenkamas taip pat pagal imties dydį. Kuo didesnė imtis, tuo mažesnis patikimumo intervalas. Nustatant imties dydį pasirinktam tikslumo lygiui naudojamas blogiausias variantas (50%). Tada pagal 1 formulę gaunama: Pagal šios formulės atsakymą gauname, kad apklausti reikia 385 respondentus įmonių atstovus. Paruošta anketa buvo išplatinta tiesiogiai Lietuvos verslo įmonių atstovams siunčiant anketas paštu arba e-paštu, kadangi tai yra patogus, pigus bei greitas informacijos gavimo būdas. Empirinis tyrimas buvo atliekamas 2011 metų lapkričiogruodžio mėnesiais. Iš viso buvo išplatinta 400 anketų, iš viso užpildytos 255 anketos, iš jų 105 buvo netinkamos naudoti, nes užpildytos neteisingai. Netinkamai užpildytos anketos sudaro 41% visų užpildytų anketų. Šio tyrimo metu anketų grįžtamumas buvo 64%. Galima manyti, kad dauguma įmonių atstovų negrąžina anketų dėl tam tikro išankstinio nusistatymo ar dėl vengimo atskleisti savo įmonių informaciją. Tyrimo duomenų apdorojimui buvo panaudotos 150 anketos. 136

Tyrimo duomenų apdorojimas. Siekiant atlikti anketinės apklausos rezultatų analizę, sukaupti empirinio tyrimo duomenys buvo apdorojamu Microsoft Excel ir SPSS programomis. Šiam IRT adaptavimo lygio ir VVS funkcionalumo lygio priklausomybės tyrimui pasirinkta pirminė duomenų analizė, kurios metu apskaičiuojamas dažnumų pasiskirstymas. Dažnumų pasiskirstymas analizuojamas statistiniais centrinės tendencijos kriterijais. Nagrinėjamu atveju bus naudojamasi vidurkio ir modos būdais, nes kintamieji yra nominalinėje skalėje arba turi kategorijas. Šiuo analizės būdu siekiama išsiaiškinti respondentų atsakymų pasiskirstymo tendencijas ir padaryti atitinkamas išvadas. Praktinės IRT grįsto veiklos vertinimo įžvalgos IRT grįsto veiklos vertinimo modelio sudarymas. Nustačius svarbiausias VVS funkcijas ir IRT panaudojimo galimybes, nesunku pastebėti, kad esant skirtingam virtualumo pritaikymo lygiui įmonėje, VVS funkcijos skirsis, o tuo pačiu skirsis ir taikomos VVS. Todėl šios dalies tikslas yra pasiūlyti IRT gristo verslo veiklos vertinimo nustatymo modelį, kuris padėtų vertinti skirtingo virtualumo lygio įmonių veiklą, ir aprašyti jo pritaikymo metodiką. Modelis apima tris pagrindinius etapus: įmonės virtualumo lygio tyrimo etapą, įmonės VVS tyrimo etapą ir VVS koregavimo etapą (2 pav.). 2 pav. IRT grįsto veiklos vertinimo modelis (Sudaryta autorės) 137

Remiantis teorine prielaida, kad IRT tampa vis svarbesne organizacijų varomąja jėga našesnei veiklai pasiekti, t.y. kuo įmonės veikla yra labiau automatizuota, tuo ji yra našesnė. Automatizuota įmonės veikla ne tik optimaliai sumažina kaštus, palengvina komunikaciją, bet ir operatyviau leidžia organizuoti visą įmonės veiklą. Todėl pirmojo modelio etapo tikslas yra nustatyti įmonės virtualumo būseną, o rezultatas yra nustatytas įmonės tipas, priklausomai nuo jos virtualumo būsenos: tradicinė, tarpinė, virtuali. Remiantis teorine prielaida, kad VVS yra organizacijos valdymo įrankis, kuriuo gali būti efektyviai išmatuojama įmonės veikla ir pagal tai priimami įmonei svarbūs sprendimai, antrajame modelio etape yra identifikuojama esama įmonės VVS. Remiantis teorine prielaida, kad VVS funkcionalumas priklauso nuo IRT panaudojimo lygio, t.y. kiekviename iš įmonių tipų pagal virtualumą susiformuos skirtinga VVS, trečiajame modelio etape yra atliekama VVS peržiūra ir optimalios VVS nustatymas skirtingo virtualumo lygio įmonėms. IRT grįsto veiklos vertinimo modelio empiriniai tyrimai ir modelio pritaikomumas. Šios dalies tikslas yra atskleisti sudaryto IRT grįsto VVS modelio empirinį pagrįstumą, todėl yra pateikiami atlikto empirinio tyrimo rezultatai. Organizacijų struktūra. Tyrimo klausimynas buvo teikiamas tik Lietuvos organizacijoms. Klausimyną užpildė 150 organizacijų atstovai. Atlikus empirinį tyrimą, nustatyta, kad tyrime dominuoja vidutinio dydžio (nuo 51 iki 250 darbuotojų), aptarnavimo sektorius uždarosios akcinės bendrovės, kurių struktūra yra aiški ir pagrindinis klientų aptarnavimas vyksta tik tradiciniuose biuruose nustatytu darbo laiku. IRT adaptacijos lygis Lietuvos organizacijose. Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad visos organizacijos naudoja IRT. Pastebėta, kad organizacijos taiko skirtingas IRT praktikas. Visos organizacijos, kurios savo veikloje naudoja IRT (150 org.), naudoja e-paštą, kuris leidžia paspartinti komunikaciją. 61 organizacija savo veikloje taiko svetainę, kaip IRT panaudojimo praktiką, kuri leidžia padidinti organizacijos matomumą. Pastebėta, kad net 150 organizacijų taiko e-komerciją savo veikloje, o 69 dar ir e-verslą. Šios dvi IRT praktikos įgalina organizacijas perkelti dalį veiklos į virtualią aplinką, taip pagreitinant vykdomas operacijas ir iš dalies sumažinant kaštus. 11 organizacijų savo veikloje taiko tinklinių organizacijų, kaip IRT panaudojimo praktiką, ir 2 virtualios ekosistemos panaudojimo praktiką. Galima teigti, kad šios IRT praktikos atspindi beveik visos organizacijos veiklos perkėlimą į virtualią erdvę ir veiklos automatizavimą. IRT naudojimo kategorijos organizacijose gana žymiai skiriasi. Buvo išskirtos 5 pagrindinės IRT panaudojimo kategorijos. Empirinio tyrimo metu pastebėta, kad visos organizacijos, kurios savo veikloje naudoja IRT (150 org.), naudoja jas komunikacijai, o tai yra daroma e-pašto pagalba. E-paštas organizacijose yra naudojamas siekiant komunikuoti su darbuotojais (150 org.), partneriais (129 org.), tiekėjais (128 org.) bei klientais (100 org.). Kadangi visos organizacijos e-paštą taiko komunikacijai tarp darbuotojų, tyrimo metu nustatyta, kad 102 organizacijos tarp darbuotojų komunikuoja tiesiogiai ir naudojantis IT, o 39 organizacijų komunikuoja tiesiogiai retai, tačiau daugiausia naudojasi IT. Tuo tarpu 9 organizacijos tarp savo darbuotojų komunikuoja tik naudojantis IT. IRT tiekimo grandinės integracijai yra naudojamos 93 organizacijose. Šiose organizacijose tiekimo grandinės integraciją yra siekiama įgyvendinti e-komercijos 138

ir e-verslo pagalba. IRT kaštų valdymui yra naudojamos 150 organizacijose. Šiose organizacijose kaštų valdymą yra siekiama įgyvendinti e-komercijos ir e-verslo pagalba. IRT valdymui yra naudojamos 59 organizacijose. Šiose organizacijose valdymą yra siekiama įgyvendinti e-komercijos, e-verslo bei tinklinės organizacijos pagalba. Beje, pastebėta, kad 25 organizacijų IRT naudoja operatyviniam valdymui, 13 taktiniam, o 17 organizacijos strateginiam valdymui. IRT motyvacijai yra naudojamos 17 organizacijose. Šiose organizacijose motyvaciją yra siekiama įgyvendinti tinklinės organizacijos ir virtualios ekosistemos pagalba. Remiantis tyrimo rezultatais, galima daryti išvadą, kad IRT pritaikymo lygis yra didesnis nei vidutinis Lietuvos organizacijose, nes vis dar nedaug IRT sprendimų yra panaudojama, kurie įtakotų geresnes verslo galimybes. Taigi galima teigti, kad hipotezė - tikėtina, kad Lietuvos organizacijose IRT pritaikymo lygis yra aukšas yra iš dalies patvirtinta, nes organizacijose IRT pritaikymo lygis yra vidutinis. VVS funkcionalumo lygis Lietuvos organizacijose. Analizuojant tyrimo rezultatus, pastebėta, kad 124 organizacijos VVS naudoja komunikacijos ir kaštų valdymo plėtojimui. 95 organizacijos VVS panaudoja tiekimo grandinės integravimui, ir 52 - valdymui. Tik 13 organizacijų naudoja VVS motyvacijos skatinimui. Pastebima, kad gamybos ir prekybos sektoriaus įmonės naudoja pagrindines VVS funkcijas tokias kaip komunikacija, tiekimo grandinės integracija ir kaštų valdymas. Tuo tarpu paslaugų sektoriaus įmonės naudoja ne tik pagrindines VVS funkcijas, bet taip pat siekia taikyti tokias funkcijas, kaip valdymo ir motyvacijos skatinimo. Vertinant tyrimo rezultatus, galima pastebėti, kad dauguma organizacijų išskyrė šias taikomas veikloje VVS: veiklos sritimis pagrįsta kaštų apskaita (ABC) (31%), subalansuotų rodiklių sistema (20%), ekonominės pridėtinės vertės sistema (EVA) (19%) bei tradicinis (nelankstus) biudžeto sudarymas (15%). Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad Lietuvos organizacijose nėra labai plačiai taikomas VVS funkcionalumas. Nustatyta, kad hipotezė - tikėtina, kad Lietuvos organizacijose VVS funkcionalumas yra labai platus yra iš dalies patvirtinta, nes organizacijose VVS funkcionalumas yra vidutinis. Ryšys tarp IRT bei VVS funkcionalumo. Galima teigti, kad organizacijų, kurių veikla grindžiama plačiai naudojamomis IRT ir VVS panaudojimu, veikla yra efektyvesnė. Galima pastebėti, kad vis daugiau organizacijų naudoja vis daugiau IRT, kurios įtakoja veiksmingesnį turimų išteklių panaudojimą ir padeda pasiekti geresnių ekonominių rezultatų. Naudojant suformuotą IRT grįsto veiklos vertinimo matricą ir tyrimo rezultatus, buvo siekiama nustatyti, ar yra ryšys tarp VVS funkcionalumo ir naudojamų IRT lygio Lietuvos organizacijose (3 pav.). Analizuojant tyrimo rezultatus, pastebėta, kad yra reikšminga koreliacija tarp VVS funkcionalumo ir IRT panaudojimo lygio Lietuvos organizacijose. Nustatyta, kad koreliacijos koeficientas yra lygus 0,7156 (71,56%). Kai koreliacijos koeficiento reikšmė yra didesnė nei 0,7, tai reiškia, kad tarp nagrinėjamų kintamųjų, yra stiprus ryšys. Taigi galima daryti išvadą, kad yra tiesinė priklausomybė tarp analizuojamų kintamųjų ir iškelta hipotezė - tikėtina, kad yra ryšys tarp IRT ir VVS funkcionalumo Lietuvos organizacijose - patvirtinta. Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvos organizacijose IRT pritaikymo lygis yra vidutinis, VVS funkcionalumas nėra labai plačiai taikomas, 139

tačiau gali būti vertinamas kaip vidutinis, bei egzistuoja ryšys tarp IRT ir VVS funkcionalumo. Tai reiškia, kad kuo plačiau organizacijose yra taikomos IRT, tuo lengviau gali būti pasiekiamas VVS funkcionalumas. 3 pav. Ryšys tarp IRT naudojimo lygio ir VVS funkcionalumo (Sudaryta autorės, Sig.,000) IRT grįsto veiklos vertinimo modelio pritaikymas skirtingo tipo organizacijose. Šios dalies tikslas įvertinti skirtingą IRT panaudojimo lygių įtaką VVS funkcionalumui. VVS nustatymas skirtingo virtualumo lygio organizacijose. Iš sudarytos matricos ir atliktos analizės pastebėta, kad pagal IRT panaudojimo lygį ir VVS funkcionalumo lygį, buvo išskirti 3 įmonių blokai, tokie kaip: tradicinės, tarpinės ir virtualios įmonės. Pastebėta, kad tik tam tikru IRT panaudojimo lygiu galima pasiekti tam tikrą VVS funkcionalumo lygį. Akivaizu, kad tradicinėse organizacijoje naudojant tik e-paštą ir/ar svetainę, galima įgyvendinti tik komunikacijos ir tiekimo grandinės integracijos funkcijas, nes e-paštas ir/ar svetainė yra skirti susisiekimui ir bendravimui; tačiau naudojant ir svetainę funkcijų įgyvendinimas gali būti pasiekiamas platesniu mastu, nes svetainė apima platesnes galimybes nei e-paštas. Tradicinėse organizacijose yra skaičiuojami ir vertinami finansiniai rodikliai, tik skaičiuojami rinkos, vartotojų bei vidinės veiklos procesų valdymo rodikliai (analizuojami labai retai), neskaičiuojami inovacijų ir tobulėjimo bei personalo valdymo charakteristikų rodikliai. Taigi galima pastebėti, kad rodikliai, kurie gali atspindėti VVS yra taikomi labai siauru aspektu. Pagal atliktą tyrimą pastebėta, kad tradicinių įmonių grupei priskiriamos įmonės dažniausiai taiko tokias VVS: tradicinis biudžetų sudarymas, veiklos sritimis pagrįsta kaštų apskaita bei ekonominės pridėtinės vertės sistema. Galima daryti išvadą, kad tradicinio tipo įmonės taiko būtent šias VVS, nes jos nereikalauja labai plataus IRT pritaikymo lygio. Tuo tarpu tarpinėse organizacijose, naudojant e-komerciją bei e-verslą, galima pasiekti šias VVS funkcijas: komunikacija, tiekimo grandinės integracija, kaštų valdymas bei valdymas. Šiame virtualumo lygyje pastebimas ne tik e-pašto ir svetainės įtraukimas, bet ir kompiuterinių apskaitos programų taikymas, klientų ryšių sistemų naudojimas, elektroninės prekybos vystymas ir pan. Todėl suprantama, kad 140

novatoriškesnis IRT taikymas, leidžia pasiekti novatoriškesnes VVS funkcijas. Tarpinėse organizacijose yra skaičiuojami ir vertinami finansiniai rodikliai, rinkos bei vartotojų charakteristikų rodikliai, tik skaičiuojami vidinės veiklos procesų valdymo (analizuojami labai retai), neskaičiuojami inovacijų ir tobulėjimo bei personalo valdymo charakteristikų rodikliai. Taigi galima pastebėti, kad rodikliai, kurie gali atspindėti VVS yra taikomi vidutiniu aspektu. Pagal atliktą tyrimą pastebėta, kad tarpinių įmonių grupei priskiriamos įmonės dažniausiai taiko tokias VVS: subalansuotų rodiklių sistema, veiklos rodiklių prizmė, kokybės vadybos vertinimas ir pan. Galima daryti išvadą, kad tarpinio tipo įmonės taiko būtent šias VVS, nes jos reikalauja vidutinio IRT pritaikymo lygio. Virtualių organizacijų atveju, t.y. naudojant tokias virtualumo lygio funkcijas, kaip tinklinė organizacija ir virtuali ekosistema, galima pasiekti visas išvardintas VVS funkcijas bei motyvacijos funkciją, kuri atskleidžia įmonės visapusiškumą bei novatoriškumą visais požiūriais. Virtualiose organizacijose yra skaičiuojami ir vertinami finansiniai, rinkos, vartotojų, vidinės veiklos procesų valdymo, inovacijų ir tobulėjimo bei personalo valdymo charakteristikų rodikliai. Taigi galima pastebėti, kad rodikliai, kurie gali atspindėti VVS yra taikomi labai plačiu aspektu. Pagal atliktą tyrimą pastebėta, kad virtualių įmonių grupei priskiriamos įmonės dažniausiai taiko tokias VVS: SMART piramidė, Europos kokybės tobulumo modelis, dinaminis daugiadimensinis įmonės veiklos vertinimo modelis ir pan. Galima daryti išvadą, kad virtualaus tipo įmonės taiko būtent šias VVS, nes jos reikalauja plataus IRT pritaikymo lygio. Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad Lietuvoje dominuoja tarpinio tipo organizacijos, kurios naudoja vidutiniškai turimus IRT išteklius ir taip leidžia pasiekti tik vidutinį VVS funkcionalumo lygį. Tačiau situacija pamažu keičiasi, nes vis daugiau organizacijų pradeda veiksmingiau naudoti IRT išteklius ir pasiekti geresnių VVS rezultatų. Apibendrinant, galima teigti, kad skirtingo virtualumo tipo įmonėse taikomos VVS yra gana skirtingos, tačiau toks skirtymas yra tik pavyzdinis, nes kiekviena įmonė savo veiklą vertina tokiomis sistemomis, kurių matuojami rodikliai yra jai aktualūs ir reikšmingi. IRT grįsto VVS modelio pritaikymas įmonei IĮ Pirmas žingsnis. Įmonės charakteristika. Įmonė Pirmas žingsnis tai viena pirmaujančių Lietuvos šalies ortopedijos įmonių. Įmonės Pirmas žingsnis pagrindinė veikla yra ortopedijos techninių priemonių gamyba, prekyba ir paslaugos, individualiai pritaikant gaminius pacientams. Įmonės IRT naudojimo lygio nustatymas. IĮ Pirmas žingsnis naudojamos tokios IRT praktikos: e-paštas, e-svetainė bei e-komercija. Šiomis IRT siekiama paspartintinti komunikaciją tarp bendradarbių, klientų, tiekėjų ir partnerių, siekiama skatinti operatyvesnį tiekimo grandinės valdymą, siekiama skleisti objektyvesnę informaciją apie įmonę ir jos teikiamas prekes ir paslaugas bei siekiama paspartinti pirkimus bei pardavimus užtikrinant greitesnį atsiskaitymą. Pagal IĮ Pirmas žingsnis naudojamas IRT praktikas, šią įmonę galima priskirti tarpinių įmonių grupei. Įmonės VVS identifikavimas. Surinkus informaciją iš įmonės Pirmas žingsnis nustatyta, kad joje yra skaičiuojami bei analizuojami finansiniai bei vidinės veiklos procesų valdymo rodikliai. Kiti rodikliai, tokie kaip rinkos, vartotojų, inovacijų ir tobulėjimo bei personalo valdymo charakteristikų rodikliai yra skaičiuojami ir analizuojami tik išimtiniais atvejais, kai įmonėje yra planuojama įvykdyti kokį nors 141

svarbų projektą, tačiau kasdienėje veikloje šie rodikliai nėra vertinami. Pagal analizuojamus rodiklius bei pačią įmonės veiklos specifiką įmonėje Pirmas žingsnis yra taikomos šios VVS: veiklos sritimis pagrįsta kaštų apskaitą (ABC) bei kokybės vadybos vertinimo sistemą. Veiklos sritimis pagrįsta kaštų apskaita (ABC) šioje įmonėje taikoma atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką, nes jos veikla yra tiek gamyba, tiek pardavimai, todėl svarbu tinkamai analizuoti kaštus ir jų paskirstymą, kad veiklos rezultatai būtų kuo tikslesni. Tuo tarpu kokybės vadybos vertinimo sistema įmonėje Pirmas žingsnis taikoma siekiant įvertinti veiklos kokybę. Įmonės VVS koregavimo etapas. Įvertinus IĮ Pirmas žingsnis IRT naudojimo lygį bei identifikavus VVS, galima teigti, kad yra tikslinga koreguoti taikomą VVS. Tai lemia įmonės virtualumo lygis, kuris yra aukštesnis, ir šiame lygyje reikėtų taikyti funkcionalesnes VVS. Universalaus IRT grįsto VVS modelio nustatymas įmonei. Kadangi IĮ Pirmas žingsnis priskiriama tarpinei įmonių grupei ir jos veikloje yra matuojami finansiniai bei vidinės veiklos procesų valdymo rodikliai (kiti rodikliai vertinami pagal būtinumą), įmonei būtų tikslinga taikyti subalansuotų rodiklių sistemą, nes ši sistema apima 4 perspektyvų kontekstą: mokymosi ir augimo, verslo procesų, klientų, finansinė, kuri leistų efektyviau analizuoti ir vykdyti įmonės veiklą. Subalansuotų rodiklių sistema IĮ Pirmas žingsnis leistų panaikinti atotrūkį tarp strateginių tikslų ir kasdieninės veiklos, įvertinti ir tinkamai reaguoti į suinteresuotųjų grupių poreikius, įvertinti strategiją ir atlikti reikiamas korekcijas bei optimizuoti vidinius procesus, padidinti įmonės integruotumo laipsnį, užtikrinti ilgalaikę įmonės veiklos perspektyvą bei kt. Išvados Veiklos vertinimo tyrimų skaičius nuolat auga. Tai lėmė ne tik intensyvus mokslininkų susidomėjimas, bet ir verslininkų dėmesys veiklos vertinimui, kuris atskleidžia įmonių padėtį bendrame verslo kontekste. Įvertinus IRT panaudojimo galimybę veiklos vertinimui, nustatyta, kad VVS ir IRT grįstas verslas yra labai susiję. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad tyrime dominuoja vidutinio dydžio, aptarnavimo sektorius uždarosios akcinės bendrovės, kurių struktūra yra aiški ir pagrindinis klientų aptarnavimas vyksta tik tradiciniuose biuruose nustatytu darbo laiku. Atlikta analizė taip pat leido pagrįsti, kad Lietuvos organizacijose IRT pritaikymo lygis yra vidutinis, VVS funkcionalumas vertinamas kaip vidutinis, bei egzistuoja ryšys tarp IRT ir VVS funkcionalumo. Tai reiškia, kad kuo plačiau organizacijose yra taikomos IRT, tuo lengviau gali būti pasiekiamas VVS funkcionalumas. Nustatyta, kad modelis gali būti laikomas universaliu, tinkamu vertinti bet kurios organizacijos veiklą. Keičiantis IRT panaudojimo lygiui organizacijose, keičiasi ir galimas pasiekti VVS funkcionalumas. Todėl šį modelį gali taikyti visos įmonės ar organizacijos, siekdamos atlikti savo veiklos vertinimą, keičiantis naudojamų jų IRT naudojimo lygiui. Tik būtina atkreipti dėmesį, kad IRT užtikrina tam tikrą VVS funkcionalumo lygį, tačiau VVS įmonė turi pasirinkti atsižvelgdama į savo įmonės veiklos specifiką. Todėl negalima užtikrinti, kad vienai įmonei taikant vieną VVS ir pasiekiant tam tikrą funkcionalumą, kita įmonė pasieks analogiškus rezultatus. 142

Literatūra 1. Busi, T., Bititci, U.S. (2006). Collaborative performance measurement: present gaps and future research. International Journal of Productivity and Performance Management, Vol. 55, no. 1, p. 2-25. 2. Chan, Y. Ch. L. (2004). Performance measurement and adoption of balanced scorecards. A survey of municipal governments in the USA and Canada. The International Jourmal of Public Sector Managment, Vol. 17, no. 3, p. 204-221. 3. Chin, H.G., Suman, M.Z.M. (2004). Proposed analysis of performance measurement for a production system. Business Process Management Journal, Vol. 10, no. 5, p. 570-583. 4. Craig R. (2000). E-business and data. ENT Fort Washington, Vol. 5, Iss. 3, p. 2, 32. 5. Gatautis R. (2002). Elektroninės prekybos veiksnys formuojant konkurencinius pranašumus. Daktaro disertacija. 2002 Kaunas: Technologija. 6. Gimžauskienė, E. (2007). Organizacijų veiklos vertinimo sistemos. Kaunas: Technologija. 7. Gierek, A. (2006). Darbo dokumentas dėl žinių taikymo praktiškai. Įvairialypė ES naujovių startegija. Pramonės mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas. 8. Graaf X., Muurling R.H. (2003). Enderpinning the ebusiness Framework Defining ebusiness Concepts and Classifying ebusiness Indicators // etransformation: 16th Bled ecommerce Conference. Bled, Slovenia, June 9-11. 9. Klovienė L. (2012). Veiklos vertinimo sistemos adekvatumas verslo aplinkai. Kaunas: Technologija. 10. Kuwaiti, M.E. (2004). Performance measurement process: definition and ownership. International Journal of Operations & Production Management, vol. 24, no. 1, p. 55-78. Summary UNIVERSAL INFORMATION AND COMMUNICATION TECHNOLOGY BASED ACTIVITIES EVALUATION MODEL Viktorija Varaniūtė Kaunas Tavhnology University varaniuteviktorija@gmail.com In the ever-changing world information and communication technology becomes increasingly important. The paper discloses application of information and communication technologies for performance measurement and its impact for systems functionality. Research is based on analytical methodology and systemic analysis of comparable theoretical and empirical studies. A quantitative analysis of the data was also used in this paper. The main result of this study is fixed relationship between performance measurement systems functionality and Internet related technologies application level in Lithuanian companies. Following the quantitative analysis, when assessing the performance measurement systems and application of Internet related technologies in business, it was found that in Lithuania, however, during this period most companies are included in the intermediate group, which seek to use the growing number of Internet related technologies, thus achieving higher performance evaluation of the system. Key words: internet related technologies, business, measurement, measurement systems. 143

Darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelis ir jo praktinis taikymas pedagogų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimui Rasa Maniušienė, Mykolo Romerio universiteto magistrė, rmaniusiene@yahoo.com Anotacija. Straipsnyje aptariami darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo klausimai bei nagrinėjama veiksmingumo vertinimo problematika. Kaip veiksmingumo vertinimo priemonė siūlomas darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelis. Taip pat supažindinama su šio modelio praktinio taikymo ikimokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimui tyrimu. Remiantis tyrimo rezultatais, diskutuojamos galimos ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo gerinimo kryptys bei veiksmingumo gerinimo priemonės. Raktiniai žodžiai. Kompetencijos ugdymo proceso etapai, kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimas, kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelis. Įvadas Šiuolaikiniame žinių ir informacijos pasaulyje darbo veikla nuolat kinta, todėl organizacijose priimami sprendimai svarbūs jų veiklai ir prisitaikymui prie kintančios aplinkos sąlygų. Kadangi darbuotojai yra svarbus kiekvienos organizacijos išteklių potencialo komponentas, kintant aplinkos sąlygoms kartu didėja ir reikalavimai dirbančiųjų kompetencijai. Kompetencija tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių (Jucevičienė, Lepaitė, 2000, p. 49). Siekiant darbuotojų prisitaikymo prie pokyčių, dažnu organizacijų sprendimu tampa darbuotojų kompetencijos ugdymas. Kompetencijos ugdymas tai priemonė, skatinanti darbuotojus nuolat tobulėti ir pasirengti dirbti šiuolaikinėmis sąlygomis. Šiai priemonei įgyvendinti organizacijose skiriamos lėšos, kurių efektyvus panaudojimas tampa itin svarbiu darbuotojų kompetencijas ugdančių organizacijų vadovų siekiu. Tačiau siekiant nustatyti ar lėšos buvo panaudotos efektyviai iškyla probleminis klausimas kaip įvertinti, ar kompetencijos ugdymo renginiai buvo naudingi ir veiksmingi darbuotojams, o kartu ir visai organizacijai. Be to, itin svarbu išsiaiškinti, kokios yra tų renginių geresnio ar prastesnio veiksmingumo priežastys, t.y. kokie veiksniai įtakojo darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumą, siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį darbuotojų kompetencijos ugdymui skirtų lėšų panaudojimą ateityje. Mokslinėje literatūroje dėl akivaizdaus darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo teorinių ir taikomųjų tyrimų trūkumo nepavyko rasti konkrečių šios problemos sprendimo atsakymų. Šio tyrimo objektas darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimas. Tyrimo tikslas nustatyti darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumą įtakojančius veiksnius ir parengti darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelį bei išbandyti jį praktikoje. 144

Tyrimo uždaviniai: 1. Išskirti darbuotojų kompetencijos ugdymo proceso etapus. 2. Išanalizuoti darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo aspektus. 3. Parengti darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelį. 4. Parengtą modelį pritaikyti pedagogų kompetencijos ugdymo veiksmingumui įvertinti. Tyrimo metu buvo taikomi šie metodai: 1. Teoriniai metodai mokslinės literatūros analizė. 2. Empiriniai metodai taikant kiekybinio tyrimo metodą praktinio modelio taikymo metu atlikta anketinė pedagogų ir jų vadovų apklausa. 3. Statistinės analizės metodai taikyti anketinės apklausos duomenų skaičiavimams bei statistiniams vertinimams, pedagogų ir jų vadovų požiūrių lyginamajai analizei atlikti. Darbuotojų kompetencijos ugdymo proceso etapai Kompetencijos ugdymo procesas organizacijose yra inicijuojamas nustačius darbuotojų kompetencijos ugdymo poreikį, nes, kaip teigia E. E. Jančauskas, darbuotojų ugdymo poreikis yra neatskiriamas nuo organizacijų interesų (Jančauskas, 2009, p. 70). Kaip teigia R. Korsakienė, L. Lobanova ir A. Stankevičienė, vadybine prasme į darbuotojų kompetencijos ugdymo procesą galima žvelgti trijų kriterijų aspektu: sistemiškumo, tikslingumo ir veiksmingumo (Korsakienė ir kt., 2011, p. 156). Mokymo sistemiškumo siekiama sudarant ilgalaikius darbuotojų mokymo planus, juos konkretinant, tikrinant, kaip jie vykdomi. Mokymo tikslingumas yra grįstas organizacijos strateginiais tikslais ir nustatytais padalinių ar atskirų darbuotojų kompetencijos tobulinimo poreikiais. Mokymo veiksmingumo problema atrinkti tinkamiausias ugdymo programas bei sudaryti tikslines besimokančiųjų grupes. Išanalizavus ir apsvarsčius skirtingų autorių nuomones darbuotojų kompetencijos ugdymo proceso atžvilgiu buvo išskirti penki darbuotojų kompetencijos ugdymo proceso etapai: 1. Kompetencijos ugdymo planavimo etapas. Teisinis darbuotojų kompetencijos ugdymo reglamentavimas, organizacijos strateginės nuostatos, teisingas vadovų požiūris į darbuotojų kompetencijos ugdymo reikšmę bei darbuotojų kompetencijos ugdymo planavimas pirmieji žingsniai link sėkmingo ir organizacijai naudingo darbuotojų tobulėjimo. Atliekant individualų darbuotojo kompetencijos ugdymo planavimą svarbu įvertinti darbuotojo turimas ir nustatyti trūkstamas kompetencijas, nes būtent planavimo etapas turi nukreipti darbuotojo kompetencijos ugdymą jo, o kartu ir visos organizacijos veiklai būtiniausia linkme. 2. Kompetencijos ugdymo renginių pasirinkimo etapas. Kompetencijos ugdymo renginiai gali būti organizuojami tiek kaip formaliojo ugdymo dalis (pvz. kvalifikacinio laipsnio kėlimo renginiai, kai besimokantieji gauna pripažintus diplomus), tiek kaip neformaliojo ugdymo dalis (tokie renginiai papildo formalųjį ugdymą, tačiau jų dalyviams neišduodami valstybės pripažįstami dokumentai) (LR Švietimo įstatymas, 2011) 145

(Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija, 2004). Be to, kompetencijos ugdymo renginiai gali būti organizuojami organizacijos viduje, t.y. darbo vietoje, arba išorėje, t.y. ne darbo vietoje, pvz. kompetencijos ugdymo centruose (Jančauskas, 2009, p. 76-80). Kompetencijos ugdymo renginių įgyvendinimo formų spektras labai platus nuo paprasčiausių paskaitų ir seminarų iki konferencijų, ekskursijų, stažuočių ar netgi kokrečiai veiklos sričiai pritaikytų darbuotojų kompetencijos ugdymo įgyvendinimo formų, pvz. mokytojų kompetencijos ugdymui organizuojamų ugdomosios veiklos stebėjimų, metodinių būrelių. Organizatoriais gali būti srities profesionalai arba netgi kolegos, besidalijantys naudinga patirtimi. Bet kokiu atveju svarbiausi kompetencijos ugdymo renginių pasirinkimo principai renginių aktualumas, t.y. renginiai turi būti pasirenkami siekiant patenkinti darbuotojų trūkstamos kompetencijos ugdymo būtinybę, ir renginių kokybė, t.y. renginių metu jų dalyviams turi būti pateikiama aktuali, nauja ir naudinga informacija. 3. Dalyvavimo kompetencijos ugdymo renginiuose etapas. Mokslininkai, iki šiol remdamiesi vieno iš pirmųjų kompetencijos sampratos tyrėjų D. C. McClelland o (1973) nuomone, pabrėžia, kad žinios ir įgūdžiai yra matoma individo kompetencijos dalis, kuri gali būti lengvai ugdoma, kai tuo tarpu paslėptoji kompetencijos dalis, apimanti individo poreikius ir motyvus, yra sunkiai ugdoma (Spencer, Spencer, 1993, p. 11) (Vazirani, 2010, p. 122). Todėl kompetencijos ugdymo renginių dalyvių bruožai, tokie kaip jų motyvacija, asmeninės savybės, požiūriai, vertybės gali įtakoti didesnį ar mažesnį kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumą atskiriems dalyviams. 4. Išsiugdytų kompetencijų panaudojimo etapas. Kaip teigia G. Le Boterf as kompetencijų turėjimas būtina, bet nepakankama kompetetingos veiklos sąlyga, nes turėti kompetencijų tai turėti šaltinių (žinių, gebėjimų, mąstymo būdų, elgsenos nuostatų ir pan.), siekiant kompetetingai veikti, o būti kompetetingam tai gebėti veikti sėkmingai ir kompetetingai veiklos situacijoje. Anot autoriaus, kompetetinga veikla tai rezultatyvios profesinės praktikos įgyvendinimas, visiškai mobilizuojant turimų šaltinių derinius veiklos srityje (Boterf, 2010, p. 22). Todėl svarbu, kad darbuotojai ne tik išsiugdytų kompetencijas, bet ir sugebėtų jas pritaikyti bei panaudoti savo veiklos, o kartu ir visos organizacijos veiklos tobulinimui. 5. Kompetencijos ugdymo renginių poveikio vertinimo etapas. Šis etapas atlieka kontrolės funkciją jo tikslas įvertinti kompetencijos ugdymo renginių poveikį darbuotojų ir organizacijos veiklai bei nustatyti geresnio ar prastesnio veiksmingumo priežastis. Būtent to ir siekiama atliekant šį tyrimą. Darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimas Mokslinėje literatūroje egzistuoja daugybė įvairių veiksmingumo apibrėžimų. Be to, veiksmingumas dažnai tapatinamas su efektyvumu įvairiuose moksliniuose darbuose šie du terminai vartojami kaip lygiaverčiai ar kaip sinonimai. Kaip nurodo S. Puškorius, svarbiausi raktiniai žodžiai, susiję su veiksmingumu yra tikslai, tikslų įgyvendinimo lygis, panaudoti ištekliai, todėl veiksmingumas gali būti apibūdintas kaip nustatytų tikslų įgyvendinimo lygis, panaudojus tam tikrą išteklių kiekį (Puškorius, 2004, p. 30). 146

Tuo tarpu, anot Carol H. Weiss, vertinimas programos arba veiklos krypties veikimo ir (ar) pasekmių sisteminis palyginimas su tam tikrais aiškiais arba numanomais standartais ir priemonė programai arba veiklos krypčiai tobulinti (Weiss, 2006, p. 18). Šiame apibrėžime išsiskiria penki pagrindiniai elementai (Weiss, 2006, p. 18): sisteminis lyginimas pabrėžiama sistema, kuri rodo tiriamąjį vertinimo metodikos pobūdį: gali būti atliekamas kiekybinis arba kokybinis tyrimas; veikimas nurodo tiriamą dalyką: atliekant vertinimą pagrindinis dėmesys gali būti skiriamas programos eigos stebėjimui; pasekmės (autorė vartoja terminus pasekmės, rezultatai, padariniai kaip sinonimus) taip pat nurodo tiriamą dalyką kartais vertinami padariniai ir poveikis tiems, kuriems skirta programa. Tai galutinis programos rezultatas, patiriamas žmonių, kuriems programa turėjo būti naudinga (Weiss, 2006, p. 21); lyginimo etalonai vertinimas atliekamas surinkus faktinius duomenis apie tam tikros programos (pvz. darbuotojų kompetencijos ugdymo) eigą ir pasekmes lyginant su tam tikrais lūkesčiais: vertinimo kriterijumi gali tapti programos rėmėjų, vadovų, vykdytojų ir dalyvių tikslai; vertinimo tikslas prisidėti prie programos arba veiklos krypties tobulinimo: vertinimas skirtas padėti pagerinti programų veikimą ir paskirstyti išteklius geresnėms programoms. R. Korsakienė, L. Lobanova ir A. Stankevičienė nurodo, kad darbuotojų kompetencijos ugdymui skirtų mokymų efektyvumo vertinimo tikslas nustatyti, ar programa pasiekė iškeltus mokymo tikslus (Korsakienė, Lobanova, Stankevičienė, 2011, p. 161). Autorės teigia, kad kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimas gali būti dalijamas į dvi dalis vidinę ir išorinę, nors praktikoje šios dvi dalys nagrinėjamos kaip visuma, nes yra sunkiai atskiriamos dėl glaudaus tarpusavio ryšio. Vidinis veiksmingumo vertinimas skirtas įvertinti, ar besimokantieji išmoko to, ko norėjo, o išorinio veiksmingumo vertinimo tikslas išsiaiškinti, ar gali besimokantys asmenys realioje darbo situacijoje pritaikyti tai, ko išmoko mokymo metu (Korsakienė ir kt., 2011, p. 161-162). Remiantis senesniu požiūriu (Hamblin, 1974) (Kirkpatrick, 1967), toks vertinimas gali turėti keturis lygmenis (Korsakienė ir kt., 2011, p. 162): reakciją (besimokančių darbuotojų ir mokymus vykdančiųjų reakcija į mokymus, jų požiūris į mokymo struktūrą, turinį ir taikytus metodus); žinių ir įgūdžių įgijimą (faktai ir priemonės, kuriuos įsisavino besimokantys asmenys); elgesį darbe (kokie pokyčiai įvyko mokymo metu ir kaip darbe taikomos naujai įgytos žinios ir įgūdžiai); pasikeitimus organizacijoje (kokie yra mokymo rezultatai organizacijai). Darbuotojų kompetencijos ugdymui skirtų mokymų veiksmingumo vertinimas yra sudėtinga problema, sukelianti daug diskusijų tarp šios temos tyrinėtojų. Kaip teigia R. Korsakienė, L. Lobanova ir A. Stankevičienė, iš esmės mokymo efektyvumo vertinimas gali būti grindžiamas trimis elementais (Korsakienė ir kt., 2011, p. 162): 1. iškeltais mokymo tikslais (kai tiriami mokymo metodai, turinys bei jų 147

atitiktis išsikeltiems tikslams); 2. psichologine individo ir grupės gerove (kai daugiausia dėmesio skiriama besimokančiųjų pasitenkinimui); 3. ekonominiais investicijų grąžos rodikliais (kurie dėl per didelio skaičiaus veiksnių, lemiančių mokymo grąžą, bei efekto uždelstumą atsižvelgiant į laiką ne visada tinkami mokymo grąžai nustatyti). Darbuotojų kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumo vertinimo modelis Išanalizavus skirtingų autorių nuomones darbuotojų kompetencijos ugdymo proceso bei jo veiksmingumo vertinimo temomis buvo apibrėžti keturi darbuotojų kompetencijos ugdymo procesą įtakojantys veiksniai, susiję su darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumu priežastiniais ryšiais: 1. Valdymo ir organizaciniai bruožai. Organizacijos strategijos nuostatos, tiek aukščiausio, tiek žemesnio lygio vadovų požiūris bei vadovavimo stilius darbuotojų kompetencijos ugdymo atžvilgiu, darbuotojų kompetencijos ugdymo planavimo sistemos veikimo principai organizacijoje tai veiksniai, susiję su kompetencijos ugdymo veiksmingumu itin stipriais priežastiniais ryšiais, nes įtakoja pirmuosius du darbuotojų kompetencijos ugdymo etapus kompetencijos ugdymo planavimą ir renginių pasirinkimą. Būtent pirmieji du kompetencijos ugdymo proceso etapai nukreipia darbuotojų kompetencijos ugdymą pačių darbuotojų, o kartu ir visos organizacijos veiklai būtiniausia linkme, todėl itin svarbu tiksliai įvertinti šiuos etapus įtakojančius (-iusius) valdymo ir organizacinius bruožus, nustatyti tarp jų ir darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo egzistuojančius priežastinius ryšius bei pašalinti galimo (esamo) prasto veiksmingumo priežastis. Valdymo ir organizaciniai bruožai vidinės organizacijos aplinkos veiksniai, todėl jų poveikis gali būti nesunkiai identifikuojamas ir koreguojamas. 2. Kompetencijos ugdymo renginių kokybė. Kompetencijos ugdymo renginių organizatorių veiklos kokybė, kompetencijos ugdymo renginių įgyvendinimo forma bei renginių metu pateikiamos informacijos kokybė (naujumas, aktualumas, pritaikomumas veikloje) veiksniai, įtakojantys trečiąjį darbuotojų kompetencijos ugdymo etapą, t.y darbuotojų dalyvavimą kompetencijos ugdymo renginiuose. Siekiant kuo efektyvesnio darbuotojų kompetencijos ugdymui skirto biudžeto panaudojimo ateityje, svarbu įvertinti skirtingų kompetencijos ugdymo renginių organizatorių ir siūlomų renginių įgyvendinimo formų kokybę ir veiksmingumą darbuotojų kompetencijos ugdymui. 3. Dalyvių bruožai asmeninės savybės, požiūriai, vertybės, kompetencijos ugdymo motyvacija veiksniai, galintys nulemti didesnį ar mažesnį kompetencijos ugdymo renginio poveikį atskiriems dalyviams. Visi šie dalyvių bruožai yra sunkiai įvertinami ir ugdomi, todėl iš esmės įtakoja tiek kompetencijos ugdymo renginių planavimo, renginių pasirinkimo bei dalyvavimo juose, tiek išsiugdytos kompetencijos panaudojimo etapus. 4. Išsiugdytos kompetencijos panaudojimo profesinėje veikloje galimybės. Kompetencijų turėjimas yra būtina, tačiau nepakankama kompetetingos veiklos sąlyga (Boterf, 2010, p. 22). Svarbu, kad darbuotojai ne tik išsiugdytų reikiamas kompetencijas, 148

bet ir sugebėtų jas pritaikyti savo, o kartu ir visos organizacijos veiklos tobulinimui. Išsiugdytų kompetencijų panaudojimo galimybės priežastiniais ryšiais yra susiję su visais aukščiau paminėtais veiksniais, nes visi veiksniai, įtakoję kompetencijos ugdymo veiksmingumo lygio žemėjimą kartu mažina ir kompetencijos panaudojimo profesinėje veikloje galimybes. Atsižvelgiant į išskirtus darbuotojų kompetencijos ugdymo proceso etapus ir apibrėžus šiuos etapus įtakojančius veiksnius, sudarytas darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelis (1 pav.). Valdymo ir organizacinių bruožų vertinimas: Vadovų požiūrio į darbuotojų turimas kompetencijas ir jų ugdymą vertinimas; Planavimo proceso vertinimas. Renginių dalyvių bruožų vertinimas: Dalyvių turimos ir trūkstamos kompetencijos vertinimas; Dalyvių motyvacijos vertinimas. DARBUOTOJŲ KOMPETENCIJOS UGDYMO VEIKSMINGUMO VERTINIMAS Kompetencijos ugdymo renginių kokybės vertinimas: Renginių organizatorių veiklos kokybės vertinimas; Pateikiamos informacijos kokybės vertinimas. Renginių metu išsiugdytos kompetencijos vertinimas: Pritaikymo ir panaudojimo veikloje vertinimas. 1 pav. Darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimo modelis 149

Modelio praktinis taikymas pedagogų kompetencijos ugdymo veiksmingumo vertinimui Nuolat besikeičianti aplinka tai iššūkis, į kurį pirmiausiai turi reaguoti valstybės švietimo sistema, nes, kaip teigiama Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme, švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Tokiu atveju, kokybiškas pedagogų kompetencijos ugdymo procesas, paremtas pačių mokytojų nuolatiniu noru ir poreikiu ugdyti savo žinias ir sugebėjimus, yra esminis veiksnys, lemiantis ne tik atskirų pedagogų ar ugdymo įstaigų, bet ir visos valstybės švietimo sistemos tobulėjimą. Tačiau pastaruoju metu esant ribotam ugdymo įstaigų darbuotojų kompetencijos ugdymui skirtam biudžetui, egzistuojant pedagogų kompetencijos ugdymo renginių organizatorių pasirinkimui bei pakankamai plačiam kompetencijos ugdymo renginių įgyvendinimo formų spektrui, iškyla klausimas ar visi siūlomi mokytojų kompetencijos ugdymo renginiai yra naudingi ir veiksmingi, t.y. ar visi jie padeda mokytojams patobulinti savo veiklą. Todėl svarbu išsiaiškinti, kaip patys mokytojai ir jų įstaigų vadovai vertina kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumą. Tyrimo organizavimas. Modelio praktinio taikymo tyrimo objektu buvo pasirinktas ne visų sričių pedagogų, o mokslinėje literatūroje mažiausiai nagrinėtos pedagogų grupės ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetencijos ugdymo veiksmingumas. Tyrimo dalykas Utenos ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbančių ikimokyklinio ugdymo mokytojų, dalyvavusių kompetencijos ugdymo renginiuose, ir tų įstaigų vadovų nuomonė kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumo atžvilgiu. Tyrimo tikslas įvertinti tiriamų ikimokyklinio ugdymo įstaigų ikimokyklinio ugdymo mokytojų dalyvautų kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumą. Tyrimas atliktas 2011 m. gruodžio 2012 m. sausio mėn. Tyrimo imtis sudaryta atsitiktinės atrankos būdu. Tyrime dalyvavo 115 Utenos ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbančių respondenčių (visos respondentės moterys): 101 ikimokyklinio ugdymo mokytoja ir 14 ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovių. Apibendrinus tyrimo duomenis nustatyta, kad ikimokyklinio ugdymo mokytojos aktyviai dalyvauja kompetencijos ugdymo procese tik 2 proc. respondenčių nė karto neugdė savo kompetencijos metų laikotarpyje, daugiau nei pusė respondenčių (52 proc.) kompetenciją metų laikotarpyje ugdė daugiau nei tris kartus, daugiau nei trečdalis (36 proc.) 2-3 kartus. Valdymo ir organizacinių bruožų vertinimas. Valdymo ir organizacinių bruožų tyrimui skirtomis auklėtojų ir vadovių anketų klausimų grupėmis buvo siekta išsiaiškinti vadovių vertinimą vadovaujamų įstaigų ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetetingumo atžvilgiu, išanalizuoti kompetencijos ugdymo planavimo sistemos veikimo principus tiriamose ikimokyklinio ugdymo įstaigose, įskaitant informavimo apie vyksiančius renginius šaltinių nustatymą bei renginių dalyvių atrankos principų įstaigose išsiaiškinimą. Nustatyta, kad nors vadovės jų vadovaujamose ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbančių auklėtojų kompetenciją vertina kaip aukštą (36 proc. auklėtojas vertina kaip labai kompetentingas, 64 proc. kaip pakankamai kompetentingas ), tačiau tik mažiau 150

nei pusė apklaustų vadovių (42 proc.) nurodo ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetenciją (21 proc.) ar pedagoginę patirtį (21 proc.) kaip svarbiausią vadovaujamos įstaigos konkurencinį pranašumą. Kalbant apie kompetencijos ugdymo organizavimo procesą tiriamose įstaigose, nustatyta, kad vadovės yra aktyvios šio proceso dalyvės jos yra pagrindinis auklėtojų informavimo apie vyksiančius kompetencijos ugdymo renginius šaltinis bei žymiai aktyvesnės nei pačios auklėtojos kompetencijos ugdymo renginių paieškoje (informacijos apie vyksiančius renginius ieško beveik du trečdaliai apklaustų vadovių (64 proc.) ir tik 17 proc. auklėtojų). Savo ruožtu visos respondentės auklėtojos nurodė, kad planuoja savo kompetencijos ugdymą, ir trys ketvirtadaliai respondenčių stengiasi laikytis parengto individualaus kompetencijos ugdymo plano (15 proc. metų laikotarpyje tiksliai laikėsi plano, 62 proc. iš dalies laikėsi) (2 pav.). 23% 15% 62% Taip, tiksliai laikiausi plano Taip, iš dalies laikiausi plano 2 pav. Ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetencijos ugdymo plano laikymasis Be to, galima manyti, kad tiriamose ikimokyklinio ugdymo įstaigose vyrauja demokratiškas valdymo būdas kompetencijos ugdymo renginių dalyvės gali būti atrenkamos joms pačioms pareiškus pageidavimą dalyvauti kompetencijos ugdymo renginyje (visos apklaustos vadovės vadovaujasi šiuo principu kaip prioritetiniu) arba vadovės atlieka atranką tariantis su auklėtojomis ir remiantis jų individualiais kompetencijos ugdymo planais (57 proc. vadovių vadovaujasi šiuo principu) (3 pav.). Pasirinktų atsakymų dažnis 14 12 10 8 6 4 2 0 100% 57% 7% 36% Norinčios dalyvauti pasisiūlo pačios Vadovės tariasi su auklėtojomis ir atrenka dalyves, atsižvelgdamos į individualius kompetencijos ugdymo planus Vadovės nusprendžia, atsižvelgdamos į ikimokyklinio ugdymo mokytojų individualius kompetencijos ugdymo planus Vadovės atrenka dalyves, siekdamos, kad visos auklėtojos keletą kartų per metus ugdytų savo kompetenciją 3 pav. Kompetencijos ugdymo renginių dalyvių atrankos principai 151

Renginių dalyvių bruožų vertinimas. Renginių dalyvių bruožų tyrimui skirtomis auklėtojų ir vadovių anketų klausimų grupėmis buvo siekta išanalizuoti ikimokyklinio ugdymo mokytojų dalyvavimo kompetencijos ugdymo renginiuose motyvaciją, renginių pasirinkimo kriterijus, respondentėms labiausiai trūkstamos bei metų laikotarpyje ugdytos kompetencijos struktūrines dalis. Apibendrinus kompetencijos ugdymo renginių dalyvių ikimokyklinio ugdymo mokytojų bruožų tyrimo duomenis paaiškėjo, kad svarbiausi respondenčių kompetencijos ugdymo motyvai noras būti kompetetingesnėmis (svarbus 92 proc. apklaustųjų) ir noras išmanyti šiuolaikines aktualijas (svarbus 61 proc. apklaustųjų) (4 pav.). 100% Vadovų raginimai 92% 80% Noras būti kompetetingesne 60% 40% 20% 0% 2% 16% 61% 4% 3% Noras įgyti aukštesnę pedagoginę kvalifikaciją Noras išmanyti šiuolaikines aktualijas Profesinės karjeros siekimas Baimė netekti darbo 4 pav. Ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetencijos ugdymo motyvai Tuo tarpu svarbiausi kompetencijos ugdymo renginių pasirinkimo kriterijai renginių paskirtis (88 proc. respondenčių rinkosi renginius atsižvelgdamos į tai, ar jie skirti trūkstamos kompetencijos ugdymui; 35 proc. rinkosi renginius, skirtus kvalifikacijos kėlimui), finansavimo šaltinis (66 proc. apklaustųjų rinkosi įstaigos, kurioje dirba, finansuojamus renginius; 19 proc. nemokamus kompetencijos ugdymo renginius) ir patogi renginių organizavimo geografinė vieta (55 proc. auklėtojų rinkosi tik Utenoje organizuotus renginius) (5 pav.). 100% Renginius išrinko vadovės 88% Rinkausi mokamus renginius 80% Rinkausi nemokamus renginius 60% 66% 55% Rinkausi renginius, kuriuos finansuoja darbovietė 40% Rinkausi renginius tik savo mieste 35% 20% Rinkausi renginius pagal juos 19% organizuojančią įstaigą 3% 4% 11% Rinkausi renginius, skirtus kvalifikacijos 0% kėlimui 5 pav. Ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetencijos ugdymo renginių pasirinkimo kriterijai 152

Be to, tyrimo duomenys parodė, kad respondentėms labiausiai reikalingas profesinių (70 proc.) ir specialiųjų (62 proc.) kompetencijų ugdymas, būtent kurias jos aktyviausiai ir ugdė metų laikotarpyje. Kompetencijos ugdymo renginių kokybės vertinimas. Kompetencijos ugdymo renginių kokybės tyrimui skirtomis auklėtojų ir vadovių anketų klausimų grupėmis buvo siekta išsiaiškinti kaip vadovės ir ikimokyklinio ugdymo mokytojos vertina skirtingų kompetencijos ugdymo renginių organizatorių veiklą, kaip renginių dalyvės vertina skirtingų renginių formų veiksmingumą bei kaip bendrai vertina kompetencijos ugdymo renginių, kuriuose dalyvavo metų laikotarpyje, kokybę. Nepaisant respondenčių auklėtojų dažnesnio ar retesnio skirtingų kompetencijos ugdymo renginių organizatorių pasirinkimo, nustatyta, kad visų organizatorių rengtų kompetencijos ugdymo renginių kokybę jų dalyvės ir vadovės vertina panašiai. Šį faktą patvirtino ir apskaičiuotas Spearmano koreliacijos koeficientas lygus 0,11, rodantis, kad ryšys tarp kompetencijos ugdymo renginių kokybės ir juos organizuojančios įstaigos yra labai silpnas. Analizuojant kompetencijos ugdymo renginių įgyvendinimo formų populiarumą, nustatyta, kad daugiausiai respondenčių (73 proc.) metų laikotarpyje dalyvavo seminaruose, beveik pusė metodiniuose būreliuose (49 proc.) ir ugdomosios veiklos stebėjimuose (42 proc.), daugiau nei trečdalis dalyvavo renginiuose, kuriuose kolegės dalijosi patirtimi (37 proc.), beveik trečdalis paskaitose (30 proc.), o mažiausiai dalyvių savo kompetenciją ugdė metodinėse išvykose (18 proc.), kursuose (14 proc.) ir konferencijose (11 proc.) (6 pav.). Metodinėse išvykose 82% 18% Kolegių dalijimosi patirtimi renginiuose 63% 23% 12% 2% Ugdomosios veiklos stebėjimuose 57% 38% 4% Metodiniuose būreliuose 51% 15% 11% 23% Konferencijose 89% 11% Kursuose 86% 14% Seminaruose 27% 38% 31% 3% Paskaitose 70% 30% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Nė karto Vieną kartą 2-3 kartus Daugiau nei 3 kartus 6 pav. Ikimokyklinio ugdymo mokytojų dalyvavimo skirtingų formų kompetencijos ugdymo renginiuose metų laikotarpyje dažnis Išanalizavus skirtingų renginių įgyvendinimo formų veiksmingumo tyrimo duomenis nustatyta, kad egzistuoja vidutinio stiprumo ryšys tarp renginio įgyvendinimo 153

formos ir jo veiksmingumo (Spearman o koreliacijos koeficientas lygus -0,539): daugiausiai respondenčių nurodė šias kompetencijos ugdymo renginių formas kaip labai veiksmingas ugdomosios veiklos stebėjimus (78 proc.), metodines išvykas (59 proc.) ir renginius, kurių metu kolegės dalijasi patirtimi (54 proc.); kaip veiksmingas metodinius būrelius (77 proc.), seminarus (74 proc.) ir kursus (63 proc.) (7 pav.). Metodinės išvykos 59% 41% Kolegių dalijimosi patirtimi renginiai 54% 23% 23% Ugdomosios veiklos stebėjimai 78% 19% 3% Metodiniai būreliai 23% 77% Konferencijos 24% 12% 64% Kursai 27% 63% 10% Seminarai 23% 74% 3% Paskaitos 35% 63% 2% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Labai veiksminga Veiksminga Nelabai veiksminga Visiškai neveiksminga Sunku pasakyti 7 pav. Skirtingų kompetencijos ugdymo renginių įgyvendinimo formų veiksmingumas Pasidomėjus kompetencijos ugdymo renginių metu pateikiamos informacijos kokybe ir pritaikomumu veikloje nustatyta, kad dalis auklėtojoms pateikiamos informacijos yra nauja ir naudinga, tačiau renginių metu išlavinti praktiniai įgūdžiai yra vertinami kaip pritaikomesni veikloje, nei įgytos teorinės žinios. Metų laikotarpyje dalyvautų renginių kokybę didžioji dalis respondenčių auklėtojų dešimties balų skalėje vertina kaip gerą (43 proc.) ir kaip labai gerą (42 proc.), todėl galima manyti, kad kompetencijos ugdymo renginių kokybė yra aukšto lygio. Renginių metu išsiugdytos kompetencijos vertinimas. Išsiugdytos kompetencijos taikymo veikloje tyrimui skirtais auklėtojų ir vadovių anketų klausimas siekta sužinoti, ar kompetencijos ugdymo renginiuose dalyvavusioms auklėtojoms pavyko pritaikyti išsiugdytas kompetencijas profesinėje veikloje, išsiaiškinti kokių pokyčių kompetencijos ugdymo renginių dalyvių veikloje tikėjosi ir sulaukė vadovės, nustatyti kaip auklėtojos ir vadovės bendrai vertina metų laikotarpyje dalyvautų kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumą. Nustatyta, kad net 83 proc. auklėtojų pavyko bent dalį metų laikotarpyje išsiugdytų kompetencijų pritaikyti savo veiklos tobulinimui, todėl visos apklaustos ikimokyklinio ugdymo mokytojos jaučiasi patobulinusios savo kompetenciją (8 pav.). 154

15% 2% 7% Taip. Visą ir visuose renginiuose įgytą patirtį sėkmingai pritaikiau savo veiklos tobulinimui. Taip. Tačiau pritaikiau ne visuose renginiuose įgytą patirtį. 25% Taip. Tačiau pritaikiau tik dalį renginiuose įgytos patirties. Ne. Dar nepritaikiau, bet tikiuosi pritaikyti ateityje. 51% Ne. Nepavyko pritaikyt. 8 pav. Metų laikotarpyje išsiugdytos kompetencijos pritaikymas veikloje Beveik visos vadovės (93 proc.) nurodė, kad tikėjosi ne tik auklėtojų išsiugdytų kompetencijų demonstravimo kasdienėje veikloje, naujovių taikymo ir efektyvesnės veiklos, bet ir išsiugdytų kompetencijų indėlio tobulinant įstaigos veiklą. Tačiau tik trečdalis vadovių (36 proc.) nurodė, kad ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumas bent iš dalies patenkino jų lūkesčius, o tuo tarpu du trečdaliai apklaustų vadovių (64 proc.) nurodė, kad jų lūkesčiai buvo nevisiškai patenkinti. Todėl kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumą vadovės vidutiniškai įvertino kaip pakankamą (7 balais iš 10), kai tuo tarpu auklėtojos įvertino šiek tiek geriau, t.y. kaip gerą (8 balais iš 10) (9 pav.). Vadovių vertinimas 14% 50% 36% Auklėtojų vertinimas 5% 23% 51% 17% 4% 0% 20% 40% 60% 80% 100% 6 balai - veiksmingumas patenkinamas 7 balai - veiksmingumas pakankamas 8 balai - geras veiksmingumas 9 balai - labai geras veiksmingumas 10 balų - puikus veiksmingumas 9 pav. Ikimokyklinio ugdymo mokytojų kompetencijos ugdymo renginių veiksmingumo vertinimas Diskusija ir išvados Išnagrinėjus skirtingų autorių nuomones darbuotojų kompetencijos ugdymo veiksmingumo bei jo vertinimo tema paaiškėjo, kad iš esmės visi autoriai sutaria, jog veiksmingumo vertinimo tikslas yra patikrinti ir pateikti išvadas apie tai, ar bei kokiu lygiu buvo pasiekti pageidaujami rezultatai. Tačiau būtina pažymėti tai, jog šiuolaikinių 155