BIODEGALŲ GAMYBOS IR VARTOJIMO MODELIAI BALTIJOS ŠALYSE

Transcription

1 Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development BIODEGALŲ GAMYBOS IR VARTOJIMO MODELIAI BALTIJOS ŠALYSE Bernardas Kniūkšta Lekt. dr. Aleksandro Stulginskio universitetas. Universiteto 10, Akademija Kauno r. Tel El. paštas bernardas.kniuksta@asu.lt Įteikta ; priimta Biodegalų sektoriaus plėtrą palaikančioje politikoje įvardinama įvairi aplinkosauginė, socialinė bei ekonominė nauda. Norint tai įgyvendinti, šalyje reikalinga sava biodegalų pramonė, kurios santykis su vartojimu šalies viduje gali būti labai įvairus. Dėl to iškyla keblumų palyginant situaciją skirtingose šalyse. Tyrimo tikslas apibrėžus biodegalų gamybos ir vartojimo modelius, identifikuoti jų raišką Baltijos šalyse, susiejant juos su galimybėmis įgyvendinti teigiamą biodegalų gamybos ir vartojimo efektą. Pritaikius bendruosius mokslinius apibendrinimo ir sintezės metodus, straipsnyje išskiriami keturi teoriniai biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai. Pasitelkus vidurkių skaičiavimo, palyginimo ir grafinį duomenų vaizdavimo metodus, atskleistos pagrindinės biodegalų gamybos integralumo charakteristikos Baltijos šalyse bei susiklosčiusių gamybos modelių palankumas realizuoti skirtingą biodegalų gamybos ir vartojimo naudą. Nustatyta, kad Estijoje taikant m. vyravusį biodegalų gamybos ir vartojimo modelį, įgyvendinta tik nedidelė dalis e- nergetinės nepriklausomybės ir vietos ekonomikos vystymo interesų, o Lietuvos ir Latvijos modeliai tam yra daug palankesni. Pagrindiniai žodžiai: Baltijos šalys, biodegalų gamyba, biodegalų gamybos interesai, biodegalų vartojimas, modelis. JEL kodai: Q10, Q42, Q Įvadas Aktualumas. Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai aptinkama itin prieštaringų nuomonių dėl biodegalų vartojimo ir gamybos. Dalis visuomenės tai įvairių sričių mokslininkai ir visuomenininkai laikosi nuostatos, kad biodegalų gamyba ir vartojimas turi teigiamą įtaką energetinei nepriklausomybei, klimato kaitai, dideliu proteinų kiekiu pasižyminčių pašarų gamybai ir apskritai visuomenės gerovei (Elbehri, Segerstedt, Liu, 2013). Kita visuomenės dalis, kuriai atstovauja taipogi specialistai, biodegalų gamybą, kartu ir jų vartojimą, sieja su įvairiomis grėsmėmis aprūpinant maistu, biologinei įvairovei, natūralių gamtos buveinių saugojimui ir pan. Šią visuomenės nesusikalbėjimo problemą iš esmės nulemia tai, kad biodegalų gamybos ir vartojimo reiškinys yra itin kompleksiškas. Kiekvienoje šalyje susiformavusi biodegalų gamybos pramonė ir biodegalų skvarba į vietinę rinką gali lemti labai nevienodą teigiamo ir neigiamo efekto santykį. Reikalingas sistemiškesnis požiūris, kad būtų identifikuojami skirtingi biodegalų gamybos ir vartojimo kontūrai ir iš unifikuoto biodegalų sektoriaus naudos suvokimo būtų pereita prie individualesnio, pagrįsto vienoje šalyje besiklostančia situacija. Copyright 2017 The Author. Published by Aleksandras Stulginskis University, Lithuanian Institute of Agrarian Economics. This is an open-access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution-NonCommercial 4.0 (CC BY-NC 4.0) license, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. The material cannot be used for commercial purposes. 178

2 Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse Mokslinė problema ir jos ištyrimo lygis. Teigiami biodegalų sektoriaus plėtros efektai kildinami iš unifikuotos biodegalų gamybos ir vartojimo, nors realijoje ekonomijoje šie reiškiniai yra labai įvairūs, todėl nulemiantys gana skirtingus pokyčius. Biodegalų politiką ir joje išskiriamą įvairią biodegalų gamybos bei vartojimo naudą (teigiamą efektą) nagrinėjo T. Wiesenthal, G. Leduc, P. Christidis ir kt. (2009), A. Zhou ir E. Thomson (2009), J. Franco, L. Levidow, D. Fig ir kt. (2010), S. Kumar, P. Shrestha, P. Abdul Salam (2013) ir kt. Biodegalų gamybos ir vartojimo nauda taip pat aptariama įvairiuose politiniuose dokumentuose, forumuose, strategijose. Daugumoje literatūros šaltinių pateikiama viena nuomonė, kad tinkamai organizuojama biodegalų gamyba ir vartojimas gali teikti apčiuopiamą aplinkosauginę, socialinę bei ekonominę naudą. Ši nauda dažnai įvardinama kaip energetinės nepriklausomybės didinimas, poveikio klimato kaitai mažinimas ar vietinės ekonomikos stiprinimas (Elbehri, 2013). Visgi pasitaiko nedaug atvejų, kuomet analizuojami prieštaravimai tarp biodegalų politikoje keliamų tikslų ir tikėtinų teigiamų biodegalų gamybos bei vartojimo rezultatų (Stevens, 2008; Kumar, 2013). Literatūroje yra itin mažai atvejų, kuomet skirtingose šalyse susiklostę biodegalų gamybos ir vartojimo deriniai pristatomi suformuojant nuoseklią sistemą. Tyrimo problema kaip skirtingų šalių biodegalų gamybos ir vartojimo derinių įvairovė gali būti konkretizuota biodegalų gamybos ir vartojimo modeliais, atspindinčiais galimybes pasiekti įvairios biodegalų gamybos ir vartojimo naudos; koks biodegalų gamybos ir vartojimo modelis vyrauja Baltijos šalyse. Tyrimo objektas biodegalų gamybos ir vartojimo modelis Baltijos šalyse. Tyrimo tikslas apibrėžus biodegalų gamybos ir vartojimo modelius, identifikuoti jų raišką Baltijos šalyse, susiejant juos su galimybėmis įgyvendinti teigiamą biodegalų gamybos ir vartojimo efektą. Siekiant numatyto tikslo sprendžiami šie uždaviniai: apibrėžti biodegalų gamybos ir vartojimo modelius; identifikuoti biodegalų gamybos ir vartojimo modelius Baltijos šalyse bei šių modelių palankumą įgyvendinti teigiamus biodegalų gamybos ir vartojimo efektus. Tyrimo metodika. Teoriniai biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai sudaromi pasitelkiant grafinio modeliavimo, bendruosius mokslinius apibendrinimo ir sintezės metodus. Baltijos šalims priskirtini biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai identifikuojami taikant vidurkių skaičiavimo, palyginimo ir grafinio duomenų vaizdavimo metodus. Tyrimo metu panaudoti statistiniai duomenys iš Faostat, Eurostat, EurObservER, Europos Komisijos energetikos generalinio direktorato duomenų bazių, taip pat Jungtinių Tautų aplinkos programoje ir Europos komisijos direktyvose pateikiami normatyviniai duomenys. ES šalių narių žemės ūkio produktų balansai nebeatnaujinami nei Faostat, nei Eurostat duomenų bazėse, todėl nustatant apsirūpinimo biodegalų žaliavomis apimtis bei jų stabilumą tyrimui panaudoti m. rodikliai. Šio tyrimo rezultatai gali būti naudingi biodegalų politikos formuotojams. Biodegalų gamybos ir vartojimo modelio identifikavimas vienoje šalyje leistų geriau suformuluoti tikėtinus biodegalų gamybos ir vartojimo efektus. Šalių skirstymas pagal vyraujantį biodegalų gamybos ir vartojimo modelį galėtų padėti grupuoti šalis atliekant įvairius vertinimus. 179

3 Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development 2. Biodegalų gamybos ir vartojimo modelis ir jo tinkamumas įgyvendinant biodegalų gamybos interesus Biodegalų gamybos modelis tai teorinis vaizdinys, padedantis apibrėžti biodegalų sektorių, atsižvelgiant tiek į gamybos, tiek į vartojimo situaciją, bei padedantis išryškinti labiausiai tikėtinus teigiamus biodegalų sektoriaus efektus ekonomikai bei aplinkai. Kitaip tariant, biodegalų gamybos modelį lemia jų gamybos ir vartojimo sąlygų visuma. Būtent todėl biodegalų gamybos ir vartojimo modelis nėra statiškas šalies atžvilgiu, t. y. šalis priklausomai nuo esamų ekonomikos ir politinių sąlygų kelerių metų laikotarpiu gali transformuoti savo biodegalų gamybos ir vartojimo modelį. Skirtingi biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai yra nevienodai palankūs teigiamų biodegalų efektų raiškai šalies ekonomikoje. Detaliau aptariant šio modelio koncepciją verta atsižvelgti į biodegalų gamybos ir vartojimo integralumą nacionalinėje ekonomikoje. Biodegalų gamybos ir vartojimo integralumas tai charakteristika, nusakanti, kaip biodegalų vartojimą šalyje palaiko vietinė biodegalų gamyba, o pastarąją palaiko vietinių gamybos išteklių pasiūla. Taigi, biodegalų gamybos ir vartojimo integralumo sąlyga yra šių dviejų reiškinių proporcinga plėtotė šalyje, taip pat vietinių išteklių panaudojimas biodegalų gamybai. Konceptualizuojant biodegalų gamybos ir vartojimo modelį, jo pagrindinius elementus, svarbus veiksnys yra biodegalų sektoriaus plėtojimo strategija, arba biodegalų strategija. Biodegalų strategija nusako, ko ir kaip siekia šalis, plėtodama biodegalų sektorių. Analizuodami politinę paramą biodegalų gamybai ir pristatydami biodegalų gamybos galimybes, T. Wiesenthal, G. Leduc, P. Christidis ir kt. (2009) teigia, kad skirtingi biodegalų gamybos būdai pasižymi nevienodu poveikiu šiltnamio dujų emisijai, skiriasi gamybos kaštų dydžiu ir gamybos potencialu, todėl šalys gali formuoti labai skirtingas biodegalų gamybos ir vartojimo strategijas. Tai reiškia, kad nuo biodegalų strategijos pasirinkimo itin priklauso, ar pasiekiama politikoje numatytų tikslų. Biodegalų strategija bei biodegalų gamybos ir vartojimo integralumas nacionalinėje ekonomikoje yra glaudžiai susiję. Minėtos biodegalų strategijos praktikoje virsta į vienokį ar kitokį biodegalų gamybos ir vartojimo modelį, kuris pasižymi tam tikru integralumo laipsniu nacionalinėje ekonomikoje. Šalys paprastai įgyja skirtingus gamybos modelius vien dėl to, kad turi skirtingus įsitraukimo į biodegalų gamybą interesus. Pavyzdžiui, vienos šalys gali įsitraukti į biodegalų gamybą siekdamos vykdyti prisiimtus įsipareigojimus klimato kaitos mažinimo srityje, kitos siekdamos didesnės energetinės nepriklausomybės ar vietinės ekonomikos vystymosi (Wiesenthal, 2009; Kumar, 2013; Viesturs, 2014). Skirtingų biodegalų gamybos modelių susiformavimas dar gali būti paaiškinamas šalių galimybėmis dalyvauti siekiant globaliai integruotų biodegalų gamybos tinklų. Integruodamosi į globalų biodegalų tinklą, šalys gali pasirinkti įvairius biodegalų gamybos ir vartojimo modelius. Kartais šalis nebūtinai turi būti biodegalų gamintoja ar vartotoja. Ji gali dalyvauti globaliuose biodegalų tinkluose kaip žaliavų gamintoja ir žaliavų eksportuotoja (Kondili, 2007). Pastarąjį šalių dalyvavimą dažnai suku identifikuoti, nes dažnai nėra aišku, kokiems tikslams 180

4 Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse sunaudojama tarptautinėse rinkose realizuotos žemės ūkio kilmės žaliavos (grūdai, cukringi augalai, augaliniai ir gyvuliniai riebalai, įvairūs subproduktai ir pan.). Turint pakankami tokio pobūdžio informacijos, būtų galima identifikuoti, kurios šalys dalyvauja globaliame biodegalų tinkle kaip žaliavų teikėjos. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio analizė šiame straipsnyje neatliekama. Biodegalų gamybos interesai, tokie kaip klimato kaitos mažinimas, vietinės ekonomikos vystymas ir energetinė nepriklausomybė, dažnai dera tarpusavyje, nors gali pasitaikyti ir išimčių. Pavyzdžiui, C. Stevens (2008) teigia, kad tarp kai kurių biodegalų gamybos interesų gali egzistuoti tam tikras nesuderinamumas. Viena vertus, klimato kaitos mažinimo tikslų galima siekti ir negaminant biodegalų šalyje, o tik aktyviau juos vartojant. Pastaruoju atveju nesiekiama vietinės ekonomikos vystymosi, taip pat nukenčia ir šalies energetinė nepriklausomybė. Kita vertus, energetinės nepriklausomybės didinimo tikslų negalima siekti atskirai nuo vietinės ekonomikos arba jos vystymosi tikslų kaimiškosiose vietovėse, nebent būtų įmanoma panaudoti vietines žaliavas, kurios nėra gaminamos šiose vietovėse (pvz., komunalinės atliekos ar šiukšlynų dujos gaminant biodujas). Žaliavos, būtinos biodegalų gamybai, paprastai gaunamos panaudojant vietinius išteklius (Grewal, 2012), o šie vietiniai ištekliai dažniausiai yra išsidėstę kaimiškosiose vietovėse. Importuojant žaliavas, energetinė nepriklausomybė gali būti pažeista, nes galima priklausomybė nuo žaliavų importo bei tiekimo nutrūkimo rizika. Būtina pastebėti, kad gali pasitaikyti tam tikrų ekonominių anomalijų, kuomet vietinių žaliavų panaudojimas menkai prisideda vystant vietinę ekonomiką. Taip gali nutikti, jeigu stambios kompanijos valdytų vietinius išteklius, o gautus pelnus nukreiptų į kitus regionus. Šiuo atveju poveikis vietinei ekonomikai reikštųsi tik dėl darbuotojų samdos ir tam tikrų paslaugų vietinėje ekonomikoje pirkimo (transportas, ryšiai, elektra ir t. t.). Žaliavų importo arba eksporto apimtys priklauso nuo šalies dalyvavimo globalioje biodegalų tiekimo grandinėje. E. M. Kondili ir J. K. Kaldellis (2007) pažymi, kad galimybė šalims rinktis skirtingus vaidmenis biodegalų tiekimo grandinėje kelia klausimą, ar šalis gali (techniškai, ekonomiškai ir t. t.) ir turi gaminti žaliavas bei biodegalus, ar verčiau pasikliauti importu. Galima daryti prielaidą, kad šalių nenoras įsitraukti į biodegalų gamybą ir vartojimą susiklosto dėl keleto aplinkybių: 1) nacionalinė ekonomika gali būti menkai apsirūpinusi žemės ūkio gamybos ištekliais ir žaliavomis, tinkančiomis biodegalų gamybai; 2) nacionalinė ekonomika gali būti apsirūpinusi konvenciniais (iškastiniais) energijos ištekliais; 3) nepakankama energijos vartotojų perkamoji galia, kuomet biodegalai yra brangesnė alternatyva; 4) labai žemas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros lygis. Dvi pirmosios priežastys daro biodegalų gamybą ir vartojimą ekonomiškai nepagrįstą, o likusios dvi susijusios su ribotumu, kuris gali būti įveiktas bėgant laikui. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra padeda spręsti žemės ūkio gamybos išteklių ir žaliavų trūkumo problemas, kurios gali būti tiek ekonominės, tiek politinės. Tobulėjant biodegalų gamybos technologijoms, biodegalų kaina turėtų mažėti, jie turėtų tapti konkurencingesni. Vis dažniau naudojant ne žemės ūkio kilmės žaliavas, žemės 181

5 Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development ūkio gamybos išteklių apribojimas taps neesminiu veiksniu. Tai leidžia manyti, kad ateityje vis daugiau šalių turės daugiau paskatų gaminti ir vartoti biodegalus. E. M. Kondili ir J. K. Kaldellis (2007) pažymi, kad šalių interesai biodegalų gamyboje gali apimti visą jų tiekimo grandinę arba tik jos dalį. Iš esmės minėti autoriai išsako mintį, kad biodegalų gamybos ir vartojimo santykis gali įgauti įvairias dermes (modelius). Priklausomai nuo to, kokie veiksniai ir interesai vyrauja, keičiasi ir politikos dėmesio centras (Wiesenthal, 2009). Galima teigti, kad ir biodegalų gamybos, ir vartojimo modeliai yra priklausomi nuo to, koks įsitraukimo interesas gaminant biodegalus vyrauja. Kadangi vienas iš pagrindinių šalių įsitraukimo į biodegalų gamybą interesų buvo naftos išteklių stoka, konceptualizuojant biodegalų gamybos ir vartojimo modelius dėmesys sutelkiamas į šio nepakankamumo kompensavimą, išskiriant: biodegalų gamybą savoms reikmėms (šalis iš dalies kompensuoja iškastinių energijos šaltinių trūkumą); biodegalų gamybą eksporto reikmėms (šalis neturi trūkumo arba neturi paskatų jį kompensuoti); tarpinis biodegalų gamybos atvejis, kai šalis gamina biodegalus savoms reikmėms ir eksportui. Lentelėje pateiktų modelių ryšių su biodegalų gamybos interesais vaizdavimo būdas yra analogiškas T. Wiesenthal ir kt. (2009) pateiktam biodegalų strategijų ir pagrindinių biodegalų gamybos veiksnių sąsajų vaizdavimo būdui. Vietinių žaliavų ir importinių žaliavų naudojimo išskyrimui į atskirus atvejus pagrindo suteikia J. Franco ir kt. (2010) teiginiai. Šis autorius pažymi, kad biodegalų gamybai keliami tikslai ir potencialūs efektai priklauso nuo to, ar biodegalų ir jų žaliavų rinkos susijusios su šalies vidaus gamyba ir vartojimu ar su užsienio rinkomis. Didesnė nauda gaunama, jei biodegalų gamybos pridėtinė vertė, ypač perdirbimo etapo, kuriama toje pačioje vietovėje (Mol, 2007), kur ir gaunamos biodegalų gamybos žaliavos. Kitaip tariant, norint paskatinti vietinę ekonomiką, turi būti vykdoma ne tik žaliavų gamyba, bet ir biodegalų gamyba. Abejonių dėl poveikio energetinei nepriklausomybei ir vietinės ekonomikos vystymuisi kyla dėl to, kad šis poveikis itin jautrus importuotų ir pasigamintų žaliavų proporcijai (žr. lentelę). Nuogąstavimų dėl biodegalų gamybos ir vartojimo poveikio mažinant klimato kaitą atsiranda dėl to, kad skirtingų žaliavų panaudojimas lemia labai nevienodą rezultatą, kuris gali būti pastebimas analizuojant įvairius biodegalų efektyvumo rodiklius (plačiau aptariama 4-oje šio straipsnio dalyje). Šių interesų pagrindu plėtojant biodegalų gamybos ir vartojimo modelių klasifikaciją, verta paminėti dar keletą svarbių įžvalgų. A. Zhou ir E. Thomson (2009) teigia, kad, pavyzdžiui, Indonezijoje biodyzelino gamyba vertinama kaip būdas sukurti darbo vietas ir pagerinti gyvenimą. Todėl galima manyti, kad šiuo atveju svarbiausias yra vietinės ekonomikos vystymo interesas. Malaizija, anot minėtų autorių, siekia mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, tai jau energetinės nepriklausomybės ir klimato kaitos mažinimo interesai. Akivaizdu, kad tokios šalys gali taikyti skirtingus biodegalų gamybos modelius, ir, be abejonės, jų biodegalų strategijos skirtingos. Atmetant mažai tikėtinus biodegalų gamybos modelius, išskirtini keturi, pasižymintys 182

6 Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse skirtingu gamybos integralumu nacionalinėje ekonomikoje, kartu ir įsitraukimo į biodegalų gamybą interesų realizacija. Modelis Lentelė. Skirtingų biodegalų gamybos ir vartojimo modelių sąsaja su biodegalų gamybos interesais Interesas Energetinė nepriklausomybė 183 Nacionalinės ir vietinės ekonomikos vystymas Klimato kaitos mažinimas (ŠDE vengimas) vietinės žaliavos Gamyba savoms didelė importuotų reikmėms žaliavų dalis Gamyba savoms vietinės žaliavos reikmėms ir eksportutų žaliavų dalis *didelė importuo- vietinės žaliavos Gamyba eksportui *didelė importuotų žaliavų dalis modelis prisideda prie intereso įgyvendinimo; modelis neprisideda prie intereso įgyvendinimo; modelio indėlis abejotinas *šios biodegalų gamybos modelių variacijos dėl transportavimo ir žaliavų konversijos ribotumo neturi ekonominio potencialo, todėl praktikoje yra mažai tikėtinos. Šie modeliai detalizuojami 1 paveiksle. Jie siejami su dviem nacionaliniais interesais: energetinės nepriklausomybės didinimo ir vietinės ekonomikos vystymo. 1 paveikslo viršutinėje dalyje pristatomi biodegalų tiekimo grandinės elementai bei biodegalų gamybos integralumui nacionalinėje ekonomikoje reikšmingos charakteristikos. Laikomasi prielaidos, kad šių charakteristikų skirtumai lemia biodegalų gamybos ir vartojimo modelių skirtumus, taip pat nacionalinių interesų įgyvendinimą energetinės nepriklausomybės ir vietinės ekonomikos vystymo (interesai įvardinti kairėje paveikslo dalyje). Vientisos rodyklės žymi labiausiai tikėtinas interesų raiškas. Punktyrinės rodyklės žymi interesus, kurių raiška yra abejotina, arba, kitaip tariant, tam tikriems interesams įgyvendinti kai kurie modeliai yra mažau tinkami. Pavyzdžiui, biodegalų gamybos ir vartojimo modelis, kuriame dominuoja atvežtinės žaliavos, yra mažiau tinkamas vietinės ekonomikos vystymo interesams įgyvendinti. Energetinė nepriklausomybė gali būti pagerinama taikant tris iš keturių biodegalų gamybos ir vartojimo modelių. Kaip matyti paveiksle, siekiant didesnės energetinės nepriklausomybės, svarbu savo jėgomis apsirūpinti žaliavomis ir biodegalais. Vietinės ekonomikos interesas įgyvendinamas lengviau, kadangi jos vystymasis galimas pasitelkiant bet kurį iš keturių biodegalų gamybos ir vartojimo modelių. Pažymėtina, kad minėtoje modelių grupėje nėra įtraukti klimato kaitos mažinimo interesai. Klimato kaitos mažinimo interesas yra globalus, todėl jo neapima integralumo nacionalinėje ekonomikoje koncepcija. Be to, aplinkos apsaugos efektų stebėjimas ir a- pimčių matavimas ekonominėje literatūroje neaptariami, todėl sudėtinga tirti aplinkos interesus. Vis dėlto aplinkosauginis biodegalų gamybos efektas gali būti pastebimas analizuojant biodegalų gamybos žaliavų parametrus. Vienas iš tokių parametrų, pagal kurį dažniausiai lyginami biodegalai, yra tipiniai kiekvienos rūšies biodegalų

7 VIETINĖS EKONOMIKOS VYSTYMAS ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiai. Matuojama, kiek gramų CO 2 tenka vienam MJ energijos. BIODEGALŲ TIEKIMO GRANDINĖ Ištekliai Žaliavų gamyba Biodegalų gamyba Biodegalų paskirstymas ir vartojimas ĮSITRAUKIMO Į BIODEGALŲ GAMYBĄ INTERESAI INTEGRALUMO CHARAKTERIS- TIKOS BIODEGALŲ GAMYBOS IR VARTOJIMO MODELIAI Išteklių pakankamumas Apsirūpinimas žaliavomis Apsirūpinimas biodegalais Biodegalų vartojimas 1 Gamyba savoms reikmėms (vietinės žaliavos) Pakankami Apsirūpinusi Apsirūpinusi / dalinai apsirūpinusi Vartoja 2 Gamyba savoms reikmėms (didelė importuojamų žaliavų dalis) --- Neapsirūpinusi Apsirūpinusi / dalinai apsirūpinusi Vartoja 3 Gamyba savoms reikmėms ir eksportui (vietinės žaliavos) Pakankami Apsirūpinusi Patiriamas perteklius Vartoja 4 Gamyba eksportui (vietinės žaliavos) Pakankami Apsirūpinusi --- Nevartoja 1 pav. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai 1 paveiksle matyti, kad biodegalų gamybos ir vartojimo modeliuose, kurie leidžia įgyvendinti energetinės nepriklausomybės interesą, išryškėja esminis kriterijus apsirūpinimas biodegalais. Jeigu pagrindinis įsitraukimo į biodegalų gamybą interesas yra energetinė nepriklausomybė, šalis pirmiausia turi susitelkti į apsirūpinimo biodegalais didinimą ir visiškai jais apsirūpinti ar netgi turėti jų perteklių. Šią išvadą pagrindžia ir T. Wiesenthal ir kt. (2009), bei S. Kumar ir kt. (2013) teiginiai. Akcentuojama, kad šalis, norinti padidinti savo energetinę nepriklausomybę, turi riboti importuojamų biodegalų dalį. S. Kumar ir kt. (2013) pažymi, kad biodegalų politika, pirmiausia siekianti pagerinti energetinę nepriklausomybę, turėtų mėginti apriboti importinių biodegalų vartojimą. Biodegalų importo lygmens ribojimas naudingas dar ir tuo, kad padeda įgyvendinti vieną iš politinių tikslų sukurti alternatyvias rinkas žemės ūkio produktams (Wiesenthal, 2009; Kumar, 2013). Šį politinį tikslą padeda įgyvendinti būtent pirmos kartos biodegalai, o antros kartos biodegalai naudoja pigius šalutinius produktus. Antra vertus, pirmos ir antros kartos biodegalų gamybos 184

8 Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse sambūvio efektas žemės ūkio produktų rinkoms vertinamas kaip teigiamas. Minėtų autorių teigimu, labai tikėtina, kad ilguoju laikotarpiu bus pasiekta antros kartos biodegalų gamybos pažanga, todėl dauguma šalių turės didesnį biodegalų gamybos potencialą šalies viduje, nes bus įmanoma panaudoti ne tik aliejinius, cukrinius ir krakmolinguosius augalus, bet ir įvairią miškininkystės produkciją bei atliekas. Verta pastebėti, kad didelis šių žaliavų importas yra požymis, kad biodegalų gamybos integralumas nacionalinėje ekonomikoje nėra stiprus. Galima paminėti Europos atvejį iš pradžių buvo tikimasi, kad siekiant padidinti Europos energetinę nepriklausomybę, žaliavos bus tiekiamos iš Europos vidinių šaltinių (Energy for the future..., 1997; European Commission, 2001, An EU strategy..., 2006), tačiau vėliau potencialūs šaltiniai buvo praplėsti iki besivystančių šalių, laikantis šaltinių ir kanalų diversifikavimo požiūrio. Pavyzdžiui, ES iki 2020 m. reikia mln. ha žemės, norint pasiekti 10 proc. biodegalų vartojimo planinį rodiklį. Tikimasi, kad net 60 proc. šiems biodegalams reikalingų žaliavų bus gauta už Europos Sąjungos ribų (UNCCD, 2014), t. y. suteikta galimybė tropiniuose kraštuose esančioms šalims, kuriose paprastai gausu biomasės, eksportuoti biodegalų gamybos žaliavas į ES (Franco, 2010). Taigi, biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai gali apimti ir žaliavų, ir biodegalų importą, tačiau tai neleidžia įgyvendinti dalies įsitraukimo į biodegalų gamybą interesų. Pastebėtina, kad biodegalų gamyba gali būti skatinama šalyse, kurios neturi pakankamai išteklių ir nėra apsirūpinusios jų žaliavomis. Neretai tokiame biodegalų gamybos ir vartojimo modelyje galima įžvelgti ir lobistų interesų. A. Schmitz, C. B. Moss, T. G. Schmitz ir kt. (2010) teigia, kad vienas iš veiksnių, palaikančių biodegalų gamybą, yra lobistinių organizacijų veikla. Tai pastebima Prancūzijos ir Vokietijos žemės ūkio sektoriuje. Lobistų veiklą biodegalų gamybos srityje akcentuoja ir L. Lane (2012), kuomet energetikos strategijas iš esmės formuoja ir įgyvendina privačios kompanijos, atstovaudamos savo interesams. Kaip matyti 1 paveiksle, pagrindiniam įsitraukimo į biodegalų gamybą interesui tapus siekiu vystyti vietinę ekonomiką, galima orientuotis į bet kurį biodegalų gamybos ir vartojimo modelį, kuriame daugiausia dėmesio skiriama vietinių žaliavų panaudojimui. Dažniausiai apsirūpinimas vietinėmis žaliavomis ir jų panaudojimas biodegalų gamybai užtikrinamas esant itin gausiems žemės ištekliams, tačiau galimos ir tam tikros išimtys. Šalys, neturinčios pakankamai gamybos išteklių (t. y. žemės ū- kio paskirties žemės), gali plėtoti specializuotą ūkį, aprūpinantį biodegalų gamybos pramonę. Tokiose šalyse biodegalų gamybai teikiamas prioritetas, lyginant su kitoms sritims (pvz., maisto ūkiu), kurias aprūpina žemės ūkis. Laikantis savimi pasikliaujančios ekonomikos požiūrio, pirmos kartos biodegalų gamyba šalyse su nepakankamais gamybos ištekliais nelaikytina geriausia iškastinių energijos šaltinių alternatyva. Šios šalys turėtų rinktis kitas atsinaujinančios energetikos alternatyvas, o esant galimybėms orientuotis į antros ar aukštesnės kartos biodegalų gamybą. Jeigu pagrindinis šalies įsitraukimo į biodegalų gamybą interesas yra klimato kaitos mažinimas, biodegalų gamybos modelis turi būti pasirenkamas labai atsargiai, nes šioje srityje, anot T. Wiesenthal ir kt. (2009), egzistuoja labai daug neapibrėžtumo. Turint tokį interesą, visai tikėtina situacija, kad šaliai nepriimtinas nė vienas iš aptartų biodegalų gamybos modelių, nes tiek žaliavų importas, tiek šalyje vykdoma 185

9 Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development žaliavų gamyba sąlygoja dideles šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas. Tokia šalis turi investuoti į antros arba aukštesnės kartos biodegalų gamybą arba tapti vartotoja, importuojančia biodegalus iš tų regionų, kuriuose jų gamyba pasižymi žemomis ŠESD emisijomis. T. Wiesenthal ir kt. (2009) teigia, kad dažniausias biodegalų importas yra iš Brazilijos. Ten biodegalai gaminami iš cukranendrių, patiriant mažesnius kaštus, taip pat ir ŠESD emisijas, nei daugumoje šiauriau esančių šalių. Pastebima, kad dauguma šalių yra įsitraukusios tik į biodegalų gamybą savoms reikmėms, t. y. taikomas 1 arba 2 biodegalų gamybos ir vartojimo modelis. Tokie modeliai taikomi ir ES šalyse, kurios yra saistomos politinių įsipareigojimų. Biodegalų gamyba, tenkinanti išimtinai šalies vidaus poreikius, rodo, kad artėjama prie e- nergijos rinkos lokalizacijos. Tačiau, kaip pažymi L. Peskett, R. Slater, C. Stevens ir kt. (2007), yra šalių, kuriose dominuoja biodegalų gamyba ir vidaus vartojimui, ir eksportui. Tai atitiktų 3-iąjį gamybos ir vartojimo modelį. A. P. J. Mol (2007) pažymi, kad didžioji dalis biodegalų vis dar suvartojama šalies viduje, tačiau globali prekyba sparčiai intensyvėja, nes ją skatina biodegalų planiniai rodikliai įvairiose šalyse, nevienodos ir biodegalų žaliavų, ir pačių biodegalų gamybos sąlygos. Palankios gamtinės sąlygos, dideli žemės ištekliai ir maži darbo kaštai tropinėse šalyse bei faktas, kad cukranendrės ir aliejinės palmės geriausiai auga tropinėmis sąlygomis, besivystančioms šalims suteikia lyginamąjį biodegalų žaliavų gamybos pranašumą (Mol, 2007). Ketvirtasis biodegalų gamybos ir vartojimo modelis apibūdina tas šalis, kurios gamina biodegalus, tačiau jie čia nevartojami. Šiose šalyse biodegalų gamyba yra i- šimtinai verslo projektas, nulemtas vidinių šalies privalumų, t. y. biodegalų gamybos plėtra laikytina imanentine. Galima daryti prielaidą, kad biodegalų eksportuotojos turi gerai išplėtotus žaliavų ir pačių biodegalų gamybos pajėgumus. Šiai prielaidai pagrindo teikia specializacijos ir prekybos teorijos. D. M. Lambert, M. Wilcox, A. English ir kt. (2008), remdamiesi R. Shaffer, S. Deller ir D. W. Marcouiller (op. cit.), teigia, kad šalys, kurios yra labai aukšto specializacijos lygio, tikėtina, ir eksportuos to sektoriaus produkciją. Be to, tikėtina, kad 4-ąjį biodegalų gamybos ir vartojimo modelį pasirenka mažesnių pajamų šalys. 3. Biodegalų gamybos modeliai Baltijos šalyse Siekiant įvertinti, koks biodegalų gamybos ir vartojimo modelis vyrauja šalyje, reikia nustatyti, kaip biodegalų sektorius integruojasi į nacionalinę ekonomiką. Vertinant Baltijos šalis pagal biodegalų gamybos integralumo į nacionalinę ekonomiką charakteristiką, analizuojamas ariamosios žemės kiekis, vidutinis apsirūpinimas biodegalų gamybos žaliavomis ir pačiais biodegalais. Ariamosios žemės kiekio rodikliai dažnai yra pasitelkiami norint kiekybiškai įvertinti šalyje esamą pirmosios kartos biodegalų gamybos bazę. Matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu ariamosios žemės kiekis, tenkantis vienam gyventojui, Baltijos šalyse buvo didesnis nei vidutiniškai kitose šalyse (2 pav.). Pastebėtina, kad ariamosios žemės kiekis, tenkantis vienam gyventojui Latvijoje ir Lietuvoje, turėjo didėjimo tendenciją. Šis didėjimas buvo nulemtas tiek ariamosios žemės plotų didinimo (apie 2 186

10 Ariamoji žemė ha 1 gyventojui Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse proc. per metus), tiek ir gyventojų skaičiaus mažėjimo (Latvijoje apie 1,2 proc., Lietuvoje 1,6 proc. per metus). 1,00 0,80 0,60 0,40 0,20 0,00 0,68 0,71 0,75 0,77 0,81 0,82 0,56 0,56 0,58 0,60 0,61 0,61 0,48 0,48 0,47 0,48 0,49 0, Estija Lietuva Vidurkis didelių pajamų šalyse Latvija Vidurkis vidutinių pajamų šalyse Šaltinis: Faostat, FAO (2011) 2 pav. Ariamoji žemė, tenkanti vienam gyventojui Apsirūpinimas biodegalų žaliavomis paprastai vertinamas pagal biodegalų gamybai tinkančių žaliavų gamybos ir vartojimo mastus. Organizacijos epure statistiniai duomenys rodo, kad 2014 m tūkst. t žemės ūkio žaliavų buvo panaudota bioetanolio gamybai, iš jų 5400 tūkst. t kukurūzų, 4264 tūkst. t kviečių, 910 tūkst. t kitų grūdų, taip pat 2207 tūkst. t cukrinių runkelių (cukraus ekvivalentu) ir 32 tūkst. t kitų augalinių medžiagų (EurObserv ER, 2015). Bioetanolio gamybai gali būti naudojamos ir bulvės, kaštai tuomet yra didesni, tad dažniausiai naudojami grūdai (Kingsbury, 2011). Pastarieji faktai rodo, kad europinėje bioetanolio gamyboje tarp žaliavų dominuoja kukurūzai, kviečiai ir cukriniai runkeliai. Pagrindinė biodyzelino žaliava Europoje yra rapsai. Svarbu pažymėti, kad skirtingų ES šalių apsirūpinimą žemės ūkio produktais yra vis sunkiau vertinti, kadangi ES šalių narių žemės ūkio produktų balansai nebeatnaujinami nei Faostat, nei Eurostat duomenų bazėse. Apytikslį vaizdą galima susidaryti iš fragmentiškų duomenų, prieinamų nacionaliniuose statistikos biuruose. Estijos apsirūpinimas daugeliu europinėje biodegalų gamybos pramonėje naudojamomis biožaliavomis atrodo pakankamas. Vertinant 10 metų laikotarpį ( ), šalies apsirūpinimas rapsais ir garstyčiomis, kviečiais ir jų produktais bei aliejiniais augalais buvo pakankamas (apsirūpinimo vidurkis rapsais ir garstyčiomis siekė 149 proc., kviečiais ir jų produktais 113, aliejiniais augalais 132). Visgi šalies rodikliai nebuvo stabilūs, jų standartinis nuokrypis (SD) yra ganėtinai didelis, atitinkamai 51, 37 ir 36). Bendras šalies apsirūpinimas grūdais buvo stabilesnis (standartinis nuokrypis 9 proc.), tačiau vidurkis tesiekė 92 proc.). Galima daryti prielaidą jog nedidelis ir nestabilius žemės ūkio produktų perteklius neskatina ieškoti ir plėtoti žemės ūkio produktų panaudojimo alternatyvių, tokių kaip biodegalai. Šalyje užauginama ž. ū. produkcija nenaudojama biodegalų gamybai, o nukreipiama kitoms reik- 187

11 Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development mėms. Reikia pastebėti, kad Estijos gamintojai naudoja nedidelius kiekius cukrinių runkelių, tačiau šalis neturi cukrinių runkelių gamybos kvotos. Estijai neturint cukrinių runkelių gamybos kvotos, jų panaudojimo galimybės bioetanolio gamybai tampa ribotos (Kingsbury, 2011). Tikima, kad 2017 m. situacija cukraus sektoriuje keisis iš esmės, nes nebeliks kvotų: tiek nacionalinių, tiek priskirtų cukraus fabrikams, tiek cukrinių runkelių augintojams. Verta pažymėti, kad biodyzelino gamybai ypač patrauklūs rapsai Estijoje nėra plačiai auginami, nes jiems augti tinkančios žemės kiekis yra ribotas, kyla didelis trąšų poreikis, pasėlius puola ligos. Vienos iš pagrindinių bioetanolio gamybos žaliavų grūdų Latvijoje užauginama pakankamai. Apsirūpinimo rodikliai nėra itin geri, tačiau per visą nagrinėjamą laikotarpį apsirūpinimas grūdais buvo didesnis nei 100 proc., vidurkis siekė 103 proc. Pažymėtina, jog standartinis nuokrypis 15 proc., o pavienių metų rodikliai ne visuomet perkopia 100 proc. ribą. Rapsų ir kitų aliejinių augalų Latvijoje auginama kiek daugiau nei Estijoje tūkst. ha. Apsirūpinimas rapsais ir garstyčiomis siekė 276 proc. (SD 110), nors bendrasis apsirūpinimas aliejiniais augalais siekė 198 proc. (SD 55). Apsirūpinimo cukriniais runkeliais panaši kaip ir Estijos, kadangi pastaraisiais metais jų vartojimas menksta, o apsirūpinimo rodikliai tapo nulinis, nors iki 2007 m. Latvija visiškai apsirūpindavo. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos apsirūpinimas grūdais ir cukrumi pastaraisiais metais didėjo. Tai rodo, jog išteklių bazė pirmosios kartos biodegalų gamybai yra palanki. Lietuvos apsirūpinimo grūdais 10 m. vidurkis siekia 126 proc. (SD 42). Ženklesnis nuokrypis nuo vidurkio buvo m., kuomet apsirūpinimas nesiekė 100 proc. Lietuvoje vidutiniškai auginama 250 tūkst. ha rapsų ir kitų aliejinių augalų, tačiau keliais pastaraisiais metais pastebimas auginimo apimčių mažėjimas. Apsirūpinimo aliejiniais augalais vidurkis siekia 218 proc. (SD 63), o rapsais ir garstyčiomis net 271 proc. (SD 103). Matyti, kad esant tokiems rodikliams, net ir dideli svyravimai esmingai nepablogina situacijos ir nesukelia žaliavų tiekimo rizikos. Apsirūpinimas cukriniais runkeliais siekė beveik šimtą procentų 98 proc. (SD 10). Lietuvoje, skirtingai nei kitose Baltijos šalyse, auginami kukurūzai, tačiau apsirūpinimas jais yra ganėtinai nedidelis 32 proc. (SD 21). Laikotarpio pabaigoje apsirūpinimas kukurūzais stabilizavosi ties 50 proc. riba. Kol dauguma gamintojų orientuoti į pirmos kartos biodegalų gamybą, Lietuvoje viena iš patraukiusių biodegalų rūšių yra biodyzelinas. Būtent šių biodegalų gamybos plėtros tendencijos ir lėmė rapsų plotų didėjimą ir apsirūpinimo aliejiniais augalais situacijos gerėjimą. Apsirūpinimas biodegalais gali būti vertinamas pagal bendruosius biodegalų gamybos ir prekybos srautus arba skirstant juos į keletą rūšių. Europos Komisijos e- nergijos generalinis direktoratas informaciją apie degalus dažnai pateikia pagal dvi kategorijas biobenzino ir biodyzelino. Biobenzinas apima biodegalus bioetanolį, biometanolį, bioetbe ir biomtbe, o biodyzelinas metilo esterį, biodimetilo eterį, sintetinį biodyzeliną, šalto spaudimo aliejus (Eurostat statistics..., 2016). Kol kas dideliais mastais gaminami tik pirmosios kartos biodegalai (Festel, 2013), nors kai kuriose Europos šalyse (Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje) jau veikia parodomosios antrosios kartos 188

12 Apsirūpinimas proc. Vartojimas tūkst. TNE Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse biodegalų gamyklos. Baltijos šalyse biodyzelino gamyba turi daugiau potencialo nei bioetanolio gamyba. Tai lemia tiek agrotechnologija, tiek turimas automobilių parkas. Visos trys Baltijos šalys vartoja kokios nors rūšies biodegalus, tačiau tik dviejose iš jų Lietuvoje ir Latvijoje nustatoma biodegalų gamyba. Estijos energetiniuose planuose numatyta bioetanolio gamybos plėtra (Kingsbury, 2011), tačiau kol kas gaminami biodegalų kiekiai yra nedideli, todėl oficialiojoje statistikoje dažnai net neužfiksuojami. AS Biodiesel Paldiski biodyzelino gamykla, kurios gamybos pajėgumas siekė 100 tūkst. tonų, bankrutavo dar 2010 m. Biodegalų gamybai buvo naudojami rapsai, kurie dėl riboto jų gamybos potencialo dažniausiai buvo importuojami. Dėl minėtų aplinkybių Estijai galima priskirti 2-ąjį biodegalų gamybos ir vartojimo modelį (žr. 1 pav.). Tokio modelio šalys iš dalies turi tiek energetinės nepriklausomybės, tiek vietinės ekonomikos vystymo interesų. Verta pažymėti, kad Estija nedideliais mastais gamina biodujas ir jas vartoja. Gamyboje dominuoja šiukšlynų biodujos. Biodegalus Latvijos vartotojams teikia per 10 vietinių gamintojų. Latvijos biodegalų gamybos pajėgumas yra pakankamas, kad galėtų patenkinti planinius biodegalų vartojimo rodiklius (5,75 proc.). Kaip ir galima tikėtis, susidaranti perteklinių biodegalų, tiksliau biodyzelino, dalis realizuojama ES rinkose ir tik nedidelė dalis eksportuojama už ES ribų. Vis dėlto ne visuomet Latvija vartoja vietinės kilmės biodegalų mišinius, pvz., 2010 m. pirmą pusmetį vietiniais ištekliais buvo patenkinta tik 63 proc. rinkos (Strīķis, 2010). 3 paveiksle matyti, kad m. laikotarpiu itin sparčiai augo apsirūpinimas biodyzelinu. Vėlesniais metais, pradėjus sparčiau didėti biodyzelino vartojimui, o jo gamybos apimtims išliekant ganėtinai stabilioms, apsirūpinimo perteklius šiek tiek sumažėjo. Panašios tendencijos matyti ir stebint bendrą biodegalų vartojimo ir apsirūpinimo jais situaciją, tačiau čia pokyčiai net tokie ženklūs, nes bendrojo biodegalų kiekio rodikliai yra veikiami prastesnių biobenzino gamybos ir vartojimo rezultatų. Biobezino vartojimas svyruoja apie 8 tūkstančius TNE per metus, o apsirūpinimas juo yra itin nepastovus. Geriausias apsirūpinimo rezultatas pasiektas nagrinėjamo laikotarpio pradžioje 112 proc. Vėliau apsirūpinimo lygmuo buvo daug žemesnis Apsirūpinimas biodegalais Apsirūpinimas biobenzinu Apsirūpinimas biodyzelinu Biodegalų varojimas Biobenzino vartojimas Biodyzelino vartojimas Šaltinis: European Commission Directorate-General for Energy 3 pav. Apsirūpinimas biodegalais ir jų vartojimas Latvijoje 189

13 Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development Anot D. Viesturs ir L. Melece (2014), nuo 2005 iki 2012 m. biodegalų gamybos augimą iš esmės nulėmė jos subsidijavimas. Šiuo laikotarpiu biodyzelino gamyba išaugo net 43 kartus. Nutraukus minėtą biodegalų gamybos rėmimą, bioetanolio gamyba ženkliai mažėjo, o biodyzelino gamyba ir toliau augo. Greta skystųjų biodegalų Latvijoje gaminamos ir biodujos, tačiau jos nėra naudojamos kaip transporto degalai. Anot V. Strīķis, A. Lēnards ir J. Leiku (2010), verslas yra pasiruošęs teikti į rinką didesnį kiekį biodegalų, tačiau vietinėje rinkoje paklausa yra per maža, menka valstybės finansinė parama, taip pat stiprūs tradicinių degalų perpardavinėtojų lobistiniai interesai. Trūksta ir politikos, kuri būtų orientuota į galutinių vartotojų įpročių formavimą. D. Viesturs ir L. Melece (2014) taip pat pažymi, kad pakankamai didelis Latvijos apsirūpinimas biodyzelinu gali būti ženklas, jog gamybos paramos mechanizmai yra geresni nei vartojimo paramos. Latvijos biodegalų gamybos ir vartojimo modelis, vertinant pagal bendrus rezultatus, yra artimas trečiajam, kuris yra palankus tiek e- nergetinės nepriklausomybės didinimui, tiek vietinės ekonomikos vystymui. Situaciją vertinat pagal bioetanolio gamybą ir vartojimą, artimesnis yra pirmasis modelis. Šiuo atveju minėtų interesų įgyvendinimas neužtikrintas. Poveikį klimato kaitai daugiausiai nulemtų tik žaliavos gamybos pasirinkimas (žaliavų ypatumai aptariami kitame skyrelyje). Lietuvos biodegalų gamybos ir vartojimo apimčių situacija yra panaši į Latvijos. Vienas iš pagrindinių skirtumų yra tas, kad Lietuva yra apsirūpinusi biobenzinu, nors jo suvartoja keletu tūkstančių TNE daugiau. Be to, nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje nebuvo tokių didelių apsirūpinimo biodyzelinu ekstremumų, kuomet gamyba viršijo vartojimą daugiau nei 5 kartus. Lietuvoje didžiausias skirtumas tarp gamybos ir vartojimo buvo kiek daugiau nei 2 kartai. Apskritai biodegalų gamyba nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje išaugo apie 12 proc. Šį pokytį lėmė beveik trečdaliu išaugusi biodyzelino gamyba ir daugiau nei perpus sumenkusi biobenzino gamyba. Analizuojant biodegalų vartojimą pastebima, kad jis išaugo kiek daugiau nei 50 proc. Šį pokytį iš esmės nulėmė biodyzelino vartojimo apimčių didėjimas, nes biobenzino vartojimo apimtys išliko nepakitusios. Kadangi biodegalų vartojimo augimo tempas buvo spartesnis nei gamybos, apsirūpinimo rodiklių vertės ženkliai sumažėjo (biobenzino 130 proc. p., o biodyzelino 59 proc. p.). Tačiau net ir po tokio apsirūpinimo lygmens sumažėjimo rodiklių reikšmės yra pakankamos, kad Lietuvą būtų galima laikyti biodegalais apsirūpinusia šalimi (pagal esamą vartojimo lygmenį). Lietuvos biodegalų gamybos ir vartojimo modelis atitinka trečiąjį, kuris yra palankus tiek energetinei nepriklausomybei didinti, tiek vietinei ekonomikai vystyti. Poveikį klimato kaitai daugiausiai nulemtų tik žaliavos gamybos pasirinkimas. 190

14 Apsirūpinimas proc. Vartojimas tūkst. TNE Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse Šaltinis: European Commission Directorate-General for Energy Apsirūpinimas biodegalais Apsirūpinimas biodyzelinu Biobenzino vartojimas 4 pav. Apsirūpinimas biodegalais ir jų vartojimas Lietuvoje Galima pastebėti, kad nors atsinaujinančių šaltinių energijos suvartojimo normos yra apibrėžiamos ES direktyvose, kartu čia esama ir nemažai lankstumo. Pavyzdžiui, visos atsinaujinančių išteklių energetikos ES planinis rodiklis yra 20 proc m., tačiau šios procentinės dalies nereikalaujama pasiekti kiekvienoje šalyje atskirai. Siūloma ES bendrijos planinį rodiklį padalinti visoms šalims, atsižvelgiant į jų individualius ypatumus (Directive 2009/28/EC): (1) šalies įdirbį atsinaujinančių išteklių srityje, ankstesnes pastangas naudoti atsinaujinančių išteklių energiją; (2) atsinaujinančių išteklių energijos potencialą; (3) naudojamos energijos rūšis (energijos balanso rodiklius); (4) BVP rodiklius. Transporto sektoriuje kiekvienai valstybei narei siūloma nustatyti vienodą 10 proc. atsinaujinančių išteklių energijos planinį rodiklį, kad būtų užtikrinta transporto kuro specifikacijų atitiktis ir prieinamumas, o pirmosios kartos degalams 2015 m. nustatyta vartojimo riba iki 7 proc. Biodegalų, kurie yra pagaminti iš įvairių atliekų, suvartojimas pagal dabar galiojančias vertinimo metodikas skaičiuojamas dvigubas, todėl šalis, 5 proc. iškastinio kurto pakeitusi tokiais biodegalais, pasiekia 10 proc. planinį rodiklį. Svarbu dar ir tai, kad reikalavimas taikomas atsinaujinančiai energijai, o ne konkrečiai biodegalams, todėl tobulėjant technologijoms atsiranda vis naujų galimybių pasiekti minėtą 10 proc. planinį rodiklį, pvz., transporto sistemoje naudoti vėjo ir saulės jėgainių tiekiamą elektros energiją. Kol transporto sistemoje dominuoja vidaus degimo varikliai, pagrindine iškastinio kuro alternatyva išlieka biodegalai. Tarp Baltijos šalių didžiausią biodegalų dalį iš bendrojo suvartotų transporto degalų skaičiaus per nagrinėjamą laikotarpį pasiekė Lietuva. Net suvartodama 3-4 tūkst. TNE daugiau grynų degalų nei Latvija ir kone dvigubai daugiau nei Estija, Lietuva artėjau prie planinio 5,75 proc. rodiklio (5 pav.). Tokius rezultatus lemia pakankamai išplėtota vietinė biodegalų pramonė. Kaip matyti iš anksčiau pristatytų duomenų, Lietuva, pasiekdama tokius biodegalų maišymo su naftos produktais rezultatus, tuo pat metu išlieka ir visiškai apsirūpinusi biodegalais Apsirūpinimas biobenzinu Biodegalų varojimas Biodyzelino vartojimas

15 Biodegalų dalis, suvartojama transporto priemonių, proc. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development 6,00 5,75 5,75 5,75 5,75 5,75 5,75 5,00 4,00 3,00 2,00 1,00 0,00 2,27 2,33 0,00 2,97 2,98 3,98 0,52 0,51 0,40 2,12 2,09 2,22 Šaltinis: EurObserv ER. (2015), European Commission Directorate-General for Energy 5 pav. Biodegalų dalis iš bendrojo transporto degalų kiekio Baltijos šalyse Eurostato duomenimis, Baltijos šalyse gausiau naudojamas dyzelinis kuras, o benzino visos Baltijos šalys sunaudoja apylygiai (nagrinėjamu laikotarpiu apie 250 tūkst. TNE). Taigi, pagrindinius biodegalų suvartojimo skirtumus lemia dyzelinio kuro vartojimas. Lietuvai gausiausiai vartojant pastarąjį kurą, atitinkamai padidėja ir biodyzelino vartojimas. Labai panašias degalų vartojimo tendencijas galima pastebėti ir Latvijoje, nors skaičiai ir mažesni. 5 paveiksle matyti, kad tendencingas transporto suvartojamų biodegalų dalies didėjimas pasireiškė Latvijoje, o Lietuvoje šis rodiklis ketverius metus išliko gana stabilus. Tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje biodegalų suvartojama dagiau nei ES vidurkis (Viesturs, 2014). Estija, nors ir turėdama pakankamai gerus apsirūpinimo žemės ištekliais ir tinkamomis žaliavomis rodiklius, biodegalų negamina. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Estijos transporto sistemoje biodegalų vartojama itin nedaug. Pažymėtina, kad transporto degalų suvartojimo rodikliai remiasi oficialia statistika, kuri neapima nelegalios prekybos degalais. Žinoma, kad neoficialūs degalų į- sigijimai yra dažnesni tarp dyzelinio kuro vartotojų, todėl bendroji biodegalų dalis iš tikro gali būti nežymiai mažesnė. Dyzeliniai degalai intensyviau maišomi su biodegalais ne tik dėl to, kad jie yra vieni iš taršiausių transporto degalų, bet ir dėl to, kad tuomet įgauna geresnių savybių. Šie efektai gali būti išmatuojami remiantis biodegalų ekonominio tvarumo kriterijais. 4. Biodegalų tvarumo charakteristikos 3,78 3,70 3,79 3,22 Pagrindiniai trys biodegalų ekonominio tvarumo kriterijai yra šie (Elbehri, 2013): rentabilumas (kiek biodegalų kaina viršija gamybos kaštus), efektyvumas (maksimalus rezultatas, gaunamas iš turimo išteklių kiekio) ir teisingumas (pridėtinės vertės arba naudos paskirstymas tarp biodegalų biožaliavų gamybos grandinės dalyvių arba tarp kartų). Efektyvumo kriterijus apima ir aplinkosauginį efektyvumą, to- 0,77 0, Estija Latvija Lietuva Planinis rodiklis 192

16 Bernardas Kniūkšta. Biodegalų gamybos ir vartojimo modeliai Baltijos šalyse dėl pagal šio rodiklio reikšmes galima spręsti, kokį poveikį klimato kaitos mažinimui turės biodegalų gamyba iš tam tikros žaliavos. Rentabilumo kriterijus ir rodikliai. Biodegalų gamintojai tik tuomet bus linkę tęsti savo veiklą, jeigu tai jiems bus ekonomiškai naudinga. Esminiai veiksniai, galintys nulemti biodegalų gamybos rentabilumą, yra žaliavų panaudojimo konkurencingos alternatyvos ir energijos kainos. Kitaip tariant, kokią dar paklausią prekę galima pagaminti iš biodegalams naudojamos žaliavos, arba kaip stipriai biodegalai gali konkuruoti su kitais degalų tipais rinkoje. Biomasė gali būti naudojama kaip žaliava cheminiams produktams bei pritaikoma kitokioms reikmėms (Festel, 2013). Dėl šios priežasties biodegalų kainai nukritus žemiau alternatyvių produkto kainų (maisto, pašaro, pluošto ir t. t.), gamintojai linkę nukeipti žaliavas į pastarųjų produktų gamybą, o ne į biodegalų. Minėtų alternatyvių produktų kaina iš esmės nulemia biodegalų kainos grindis (Elbehri, 2013; Festel, 2013). Pavyzdžiui, kai 2000 m. Brazilijoje cukraus kainos pasiekė 0,24 JAV dolerio už kilogramą, biodegalų gamybos alternatyvieji kaštai tapo per dideli, todėl biodegalus, nepaisant absoliutaus Brazilijos pranašumo kaštų atžvilgiu, tapo pigiau importuoti iš JAV. Pažymėtina, kad naftos kainos,,uždeda lubas biodegalų kainoms. Jeigu biodegalų kaina tampa aukštesnė nei naftos produktų, biodegalai savaime išstumiami iš rinkos (Schmidhuber, 2007). Iš esmės biodegalai kaštų atžvilgiu nekonkurencingi su naftos produktais, todėl, norint pasiekti biodegalų vartojimo planinių rodiklių, reikalinga finansinė parama arba kitokia intervencija į rinką. Minėto biodegalų išstūmimo iš rinkos galima išvengti imantis biodegalų gamybos ir/arba vartojimo rėmimo priemonių, taip pat mokestinių priemonių. Šiuo laikmečiu biodegalai gali konkuruoti su iškastiniu kuru tik dėl vyriausybės reguliavimo ir subsidijų (Festel, 2013). Dauguma biodegalų gamybos programų pažangiose ekonomikose yra stipriai palaikomos vyriausybės subsidijų ir paklausą kuriančio privalomo biodegalų vartojimo (Elbehri, 2013). Išimtimi galima laikyti tik Brazilijos cukranendrių bioetanolį. Dažnai vyriausybių skiriamomis subsidijomis linkstama remti žaliavų gamybą, kurių naudojimas biodegalų pramonėje ne pats efektyviausias ir rentabiliausias ilguoju laikotarpiu (Steenblik, 2007). Kanados biodegalų sektoriaus studija atskleidė, kad nacionaliniu lygmeniu įteisintas privalomas atsinaujinančios energijos vartojimas užtikrina biodegalų realizavimą rinkoje net ir esant žemesnėms benzino ir dyzelino kainoms (Steenblik, 2007). Svarbu pažymėti, kad esant reikalavimui suvartoti tam tikrą kiek atsinaujinančios e- nergijos, jos šaltiniai konkuruoja tarpusavyje. Pavyzdžiui, biodegalų srityje bioetanolis gali konkuruoti su biodyzelinu. Tai galima matyti ir Baltijos šalyse, kur biodyzelinas akivaizdžiai dominuoja siekiant biodegalų vartojimo planinių rodiklių įgyvendinimo. Tai nulemia dyzelinių degalų populiarumas tarp vartotojų, nes pranašumo kaštų atžvilgiu nėra. Biodyzelino gamybos iš rapsų kaštai ES gali siekti 0,84 JAV dolerio litrui, o bioetanolio gamyba iš kviečių atsieina 0,57 JAV dolerio už litrą (Elbehri, 2013). Palyginant galima paminėti, kad braziliško bioetanolio iš cukranendrių kaina yra apie 0,25 JAV dolerio už litrą. G. Festel ir kt. (2013) siekė įvertinti biodegalų gamybos kaštus būsimuoju penkerių metų laikotarpiu. 6 paveiksle pateikiami biodegalų gamybos kaštai panau- 193

17 Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development dojant žaliavas, kurios yra populiarios Baltijos šalyse kukurūzai, kviečiai ir rapsai. Čia taip pat pateiktos iškastinių deglų kainos be muitų ir mokesčių (2015 m. vidurkis). Tiek plačiai naudojamo benzino (A95) kaina, tiek ir dyzelinio kuro kaina svyravo apie 52 euro centus. Kadangi biodegalų gamyba imli ne tik žaliavų ir darbo, bet ir energijos ištekliams, taipogi didelė energijos išteklių dalis tenka žaliavą auginant, G. Festel ir kt. (2013) skaičiavimus atliko vertindami žaliavinės naftos kainos veiksnį. Pastaraisiais metais žaliavinės naftos kaina buvo mažesnės nei 50 Eur už barelį, todėl geriausiai esamą padėtį atspindi skaičiavimai pastarojoje kainų grupėje. Matyti, kad net ir esant tokioms žemoms naftos kainoms, rentabilus yra tik iškastinis kuras. Taigi, rentabiliausi biodegalai yra kukurūzų bioetanolis. Kylant naftos kainoms, kiekvienos kainų pozicijos šių biodegalų gamybos kaštai didėja apie 10 proc. Mažiau rentabilius yra kviečių bioetanolis, be to, prognozuojamas kaštų prieaugis dėl naftos kainų pokyčių siekia 11 proc. Biodyzelinas iš rapsų yra rentabilesnis už kviečių bioetanolį, jeigu vertinama pagal energetinę vertę. Pažymėtina, kad biodyzelino gamyba jautriau reaguoja į naftos kainų pokyčius (kiekvienos kainų grupės kaštų prieaugis sudaro apie 13 proc.). Kaip akcentuota ankstesnėje pastraipoje, biodegalų ekonominis gyvybingumas gali būti įvertinamas pasitelkiant gamybos kaštų duomenis. Dažniausiai žaliavos kaštai sudaro pagrindinę biodegalų gamybos kaštų dalį. Išimtis yra tik bioetanolio gamyba iš cukranendrių (Brazilijoje) ir cukrinių runkelių (ES), kur žaliavos kaštai sudaro atitinkamai 37 ir 34 proc. (Elbehri, 2013). Biodegalų gamybos kaštai literatūroje pateikiami labai apytiksliai, nes jų dydis labai varijuoja priklausomai nuo gamyklos dydžio, technologijos, žaliavų kainų ir kokybės, taip pat nuo energijos kainų. Biodegalų gamybos gyvybingumas paprastai padidinamas realizuojant vertingus šalutinius produktus (pvz., baltymų gausius pašarus ir pan.). Biodyzelino gamyboje gaunamas šalutinis produktas yra glicerinas, kurio plataus pritaikymo rinkoje ieškoma nuolatos. Prieš keletą metų Ciuricho mokslininkai atrado bioplastiko gamybos technologiją, kur būtent ir panaudojamas glicerinas. Ši technologija pakeičia daug brangesnę ir mažiau draugišką aplinkai bioplastiko gamybą, kurioje naudojamas cukrus (Morales, 2015). Nors pagrindiniai bioplastiko gamintojai yra JAV, tikimasi naująją technologiją perduoti šalims, kurios sparčiai vysto biodyzelino gamybą ir turi daug atliekamo glicerino. Glicerinas taip pat gali būti perdirbamas į propilenglikolį, kuris naudojamas neužšąlančių skysčių gamyboje. Skaičiuojama, kad vertingi šalutiniai produktai gali sumažinti biodegalų gamybos kaštus iki 20 proc. priklausomai nuo biodegalų ir šalutinio produkto tipo. Kai kuriais atvejais biodegalai yra ne pagrindinis, o šalutinis produktas (pvz., biodyzelinas iš sojų) (Elbehri, 2013). 194